Dabar pats kūrybinių ieškojimų įkarštis, tad pokalbio susėdome tiesiog teatre po vakarinės repeticijos.
– Režisieriau, esate sakęs, jog vėl imatės D.Charmso kūrinių norėdamas dar kartą į tai žvilgtelėti, tačiau jau iš šiandienos pozicijų. Kuo panašūs šiandiena ir laikas, kai statėte pirmąjį savo spektaklį „Ten būti čia“ 1990 metai?
– Laikotarpius sieja tam tikras neapibrėžtumas, galimos katastrofos ar karo nuotaikos. Tai labai ryšku pačioje pjesėje. Dabar vėl tai iškilo, nors atrodė tarsi ir neįmanoma. Tas momentas, kai jokie tarptautiniai susitarimai, jokia juridinė ar paprotinė teisė staiga gali nebegalioti. Atsiranda stipriojo, keršto ar tiesiog nepaaiškinamo apokaliptinio blogio teisė.
Tai labai juntama D.Charmso, gyvenusio Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kūryboje. Šiandien tai vėl tapo aktualu, ypač siejant su konkrečiais nepaskelbto karo įvykiais. Tai viena priežasčių, paskatinusių mane vėl prisiminti šio rašytojo likimą. D.Charmsas buvo beatodairiškai menui atsidavęs žmogus, tikintis jo stebuklu ir sunaikintas tik dėl to, jog darė tai, ką norėjo, tačiau nedarė to, ką turėtų daryti visi.
Ratas savotiškai apsisuko, o juk mūsų OKT teatro simbolis yra būtent ratas. Visiškai natūralu, jog grįžtu prie D.Charmso. Tiesa pasakius, niekada net nebuvau pagalvojęs, jog nebegrįšiu prie jo kūrinių. Juk neišvengiamai sugrįžtame į vaikystę bei pirmus patyrimus. Mano, kaip menininko, vaikystė ir branda siejasi būtent su charmsiškais atradimais.
Tada, daugiau nei prieš 20 metų, nebegalėjau pakęsti meluojančio ir nebeaktualaus teatro. Negalėjau surasti jokios medžiagos, kuri būtų man nors kiek įdomi. Skaičiau daug ką, tačiau statyti to teatre ir nenorėjau, ir negalėjau. Turėjau minčių apie Samuelį Beckettą ar Eugene'ą Ionesco, tačiau jie neatitiko to, ko viduje intuityviai norėjau. Būtent su D.Charmsu prasidėjo tam tikras gilinimasis į teatrą kaip į meno nuosavybę, o ne kaip į įstaigą, atliekančią tam tikrus visuomeninius įsipareigojimus.
Mano švariausi spektakliai buvo būtent pagal oberiutų kūrybą, todėl natūralu, jog po tam tikrų psichologiniu teatru paremtų eksperimentų sugrįžtu prie jų. Man tiesiog norėjosi.
– Po daugiau nei ilgos pertraukos sugrįžta Remigijus Bilinskas-Benas, vienas pirmųjų spektaklių pagal oberiutų kūrinius vinių. Ar galima teigti, jog be šio charmsiško aktoriaus nelabai įsivaizduojate oberiutų pastatymą scenoje?
– Įsivaizduoju, tačiau Benas yra tarsi oberiutiškasis talismanas, su kuriuo taip artimai susiję visi to meto ieškojimai. Dėl Beno rasdavosi visiškai unikalūs, neturintis jokios aiškios motyvacijos, tačiau tokie tikri ir įtikinami teatriniai apsireiškimai. Tad jo iracionalus bei intuityvus priėjimas prie charmsiškos medžiagos buvo labai svarbus.
Norėjau, jog statant „Jelizavetą Bam“ dalyvautų žmonės, turintys tam tikrą oberiutišką patirtį. Taip repeticijose atsirado ir R.Bilinskas-Benas, ir Arūnas Sakalauskas, ir pirmųjų spektaklių kompozitorius Gintaras Sodeika.
– Dar 1990 m., kalbėdamas apie pirmąjį savo spektaklį, užsiminėte, jog norint, kad spektaklis gyventų, su juo nuolat reikia dirbti. Tada tai galėjo nuskambėti kaip jaunatviškas maksimalizmas, tačiau iki šiol atsakingai laikotės šios taisyklės. Kam to reikia?
– Viena yra dirbti, o kita – repetuoti. Nekalbu apie tam tikrą prasidainavimą ar pasimankštinimą tiesiog prisimenant spektaklį. Spektaklis tikrą gyvenimą gyvena tik tada, kai yra kuriamas toliau. „Ten būti čia“ atveju nebuvo jokios dramaturgijos ar aiškios logikos, todėl privalėjome repetuoti prieš kiekvieną spektaklį. Nebuvo įmanoma kiekvieną kartą tiesiog prisiminti tai, kas svarbiausia. Oberiutų pastatymams tradicinės draminės taisyklės tiesiog negaliojo. Vienintelis būdas prisiminti – tik repeticijos, kiekvieną kartą pridedant dalį naujo turinio, palaikančio spektaklio formą. Tai nėra jau sukurtų dalykų prisiminimai – tai jų perkūrimai.
– Būdamas antro kurso studentas pastatėte spektaklį tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje. Šiandien, kai jau esate pasaulyje įvertintas režisierius, leidžiatės į tam tikrą pogrindį. Kodėl?
– Pajutau, kad scena tapo labai hierarchiška vieta, į kurią tempiame tai, kas yra prasmingiausia bei aktualiausia. Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ir kalbėti apie tai, kas svarbu visiems, ją paverčia apskritai nebepatrauklią. Ką jau kalbėti apie tokią medžiagą kaip D.Charmsas. Todėl kartu su prasivėrusia charmsiška ontologine bedugne pasislinkome kažkur po. Tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.
– Norėjosi sukurti tam tikrą nepatogumo jausmą tiek aktoriams, tiek žiūrovams?
– Pasodindamas žiūrovą kur nors kitur ne tik bandau nustebinti. Vieta, kurioje vyks spektaklis, privers žiūrovą galvoti, kodėl būtent čia, todėl jis norom nenorom pradės ieškoti prasmių. Niekas net nesusimąsto, jkad egzistuoja tokia erdvė. Paprastai scena suvokiama kaip galutinė instancija teatre.
Beje, nors teatre dirbu labai ilgai, tą erdvę atradau taip pat atsitiktinai. Pats nelabai įsivaizdavau, kad ji yra. Toks neatsitiktinis atsitiktinumas.
– Jei jau prakalbome apie atsitiktinumus, tai D.Charmsas yra sakęs, kad jį domina tik beprasmiai gyvenimo atsitiktinumai. Kur slypi stebuklas, kad šie beprasmiai atsitiktinumai teatre tampa prasmingi ir netgi aktualūs?
– Stebuklas – tai laisvė žaisti prasmėmis kaip likimo kauliukais.
– Pagrindinį Jelizavetos vaidmenį patikėjote jauniausios OKT kartos atstovei Gretai Petrovskytei, dar studentei. Beje, jūsų paties studentei. Jau jaučiate tam tikrą pasitikėjimą šiais aktoriais?
– Žinoma, kad jaučiu. Antra vertus, aš niekada neužmiršiu vieno dalyko – juk pats pirmus spektaklius sukūriau dar būdamas studentas. Kai tampi profesionalu, gyvenimas neišvengiamai įkiša į tą baisią rutiną, kai tai tampa uždarbiu ir pinigais. To jauno maksimalizmo negalima praleisti.
Manau, šiandien susiklostė tokia padėtis, kad jeigu jauni aktoriai ko nors nesukuria dar studijuodami, jie nieko ir nesukurs. Todėl noriu, kad jie kurtų jau dabar. Po „Jelizavetos Bam“ šių aktorių lauks kiti spektakliai, kurių aš jau nebetraktuoju kaip studentiškų. Tai bus naujas OKT teatro kvėpavimas.
Beje, šie jauni aktoriai suvaidino nemenką vaidmenį ir dėl mano sprendimo sugrįžti prie D.Charmso. Juk mokydamas juos norom nenorom vedu savo pramintais keliais. Oberiutai ir jų atsitiktinumas, racionalumas, juoko genezė – visa tai jiems reikalinga ir svarbu.
– Prieš daugiau nei 20 metų sakėte, kad genialiausias režisierius – atsitiktinumas. Ar prabėgus tiek laiko vis dar sutinkate su šia jauno režisieriaus O.Koršunovo mintimi?
– Dabar matau, kad patirtis taip pat daug reiškia. Tiek gyvenimo, tiek profesinė. Bet ta patirtis nereiškia nieko, jeigu esi aklas atsitiktinumui.