Dažnai girdime pasakojimų, kad pasaulyje yra nemažai artistų, sėkmingą karjerą metančių dėl vaidinimų ligoniams. Galima tuo tikėti arba netikėti.
Bet galima ir tiesiai paklausti: žmogau, kodėl? Juolab kad būtent taip pasielgęs belgų kilmės artistas, šokėjas Christophe’as Dumalinas praeitą savaitę dirbo Vilniuje. Jis repetavo su trimis lietuvių aktoriais, priklausančiais tarptautinei organizacijai „Raudonos nosys – gydytojai klounai“.
51 metų Christophe’as yra ne tik artistas, bet ir šios organizacijos vadovo asistentas, klounų gydytojų mokytojas. Būtent jis į Lietuvą atvežė tai, ko čia dar nebuvo, – spektaklį proto negalią turintiems vaikams.
– Kokį kostiumą vilkite, kai einate vaidinti į palatas? – paklausiau Ch.Dumalino.
– Mūviu dryžuotas per trumpas kelnes, vilkiu rožinius marškinius ir mažytį švarkelį.
– Ar jums nedrovu taip apsirengusiam ir su raudonu bumbulu ant nosies vaidinti ligoninėje?
– Drovu? Man? Aš vaidinu ligoninėse 15 metų, mano drovumas seniai išgaravęs. Pasitaiko, kad nepatogiai pasijunta vaikas, kurį aplankau palatoje. Bet tada apsimetu, kad labiau už jį esu išsigandęs. Kai vaikas pasijunta stipresnis už mane, jis man padeda.
– Įdomu, kas atsitinka, kad artistas nusprendžia vaidinti ne teatre, o ligoninėse?
– Sulaukęs tokio pasiūlymo ne iš karto apsisprendžiau. Netikėjau, kad galiu, kad tai reikalinga. Neįsivaizdavau, kaip tai veikia patį vaidinantįjį. Bijojau, drovėjausi, delsiau.
Bet mano dukrytė serga. Vieną kartą pabandžiau. Mane apstulbino skirtumas tarp jausmo, kai esi scenoje prieš daug žiūrovų ir kai vaidini vos keliems sergantiems, ligoninėje ilgai besigydantiems vaikams.
Scenoje reikia dėmesio, tave slegia, kad gal esi nepakankamai mėgstamas, gal net tavo kūryba iš viso neturi prasmės. Taip, scenoje buvau egoistas.
O kai vaidini ligoninėje vaikui, tokie klausimai nekamuoja. Iš karto matai, koks esi reikalingas, kaip tavo buvimas keičia vaiko nuotaiką. Jautiesi dovanojantis. Tai sunku su kuo nors palyginti.
– Į Vilnių atvykote, kad su lietuvių klounais repetuotumėte pusvalandžio spektaklį, skirtą protiškai neįgaliems vaikams.
Mūsų šalyje tokių iki šiol nebuvo. Lietuva – ne pirma šalis, į kurią perkeliate šį vaidinimą. Bet kažin ar galima „Keliaujantį klounų orkestrą“ vadinti paprastu perdirbiniu?
– „Keliaujantis klounų orkestras“ jau turi savo istoriją. Olandijoje jį sukūrė organizacija „CliniClowns“ – artistai dirbo, nuolat bendraudami su gydytojais, pedagogais ir tėvais, auginančiais proto negalią turinčius vaikus.
Jų ilgai kauptą patirtį aš ir perduodu. Lietuva yra šeštoji šalis, kurioje nuo šiol taip pat rodomas „Keliaujantis klounų orkestras“.Šis vaidinimas sukurtas todėl, kad iki jo niekur Europoje nebuvo spektaklių proto negalią turintiems vaikams. Tai nėra gydomasis vaidinimas, jo funkcija visai ne tokia. Nors ir vadinamės gydytojais klounais, esame artistai.
Mes kuriame nuotaiką, žaidimą, laisvės jausmą. Trys lietuvių klounai, praėjusią savaitę suvaidinę pirmąsias keturias premjeras, tai jau patyrė.
– Neįgalių vaikų reakcija turbūt nenuspėjama?
– Įprasta, kad mes, klounai gydytojai, ateiname į vaidinimo vietą prieš valandą ar pusantros. Kalbamės su auklėtojomis, gydytojais. Prieš savaitę nusiunčiame jiems specialias anketas, išsiaiškiname, kokiems vaikams vaidinsime.
Tarkime, žinome, kad susitiksime su 12 metų vaiku, o iš tiesų jis yra trijų mėnesių kūdikis. Pas tokius mes įeisime ramūs kaip angelai, nes bet koks staigesnis judesys juos gali išgąsdinti, suerzinti. Jei žinome, kad rasime smarkius vaikus, ir mes stengiamės būti aktyvesni.
Per kelerius metus, kai Austrijoje vaidinome „Keliaujantį klounų orkestrą“, susidūrėme tik su vienu atveju, kai mergaitę ištiko epilepsijos priepuolis ir auklėtoja ją išsivedė.
Paprastai patys vaikai yra geriausi mūsų mokytojai. Stebime juos ir susigaudome, kaip turėtume vaidinti. Jeigu matome keistesnę reakciją – garsą, judesį, pasižiūrime į auklėtoją. Jei ji rami, suprantame, kad jokio pavojaus vaikui nėra. Jei auklėtojos veide atsiranda įtampa, iškart keičiame vaidinimo taktiką. Po spektaklio liekame su mokytojomis dar gerą valandą ir viską aptariame.
– „Keliaujantis klounų orkestras“ vaidinamas daugiausia 9 vaikams ir būtinai jiems įprastoje aplinkoje, taip pat be liudininkų. Belieka paklausti, kas ir kaip vaidinama?
– Tai labai intymus ir subtilus spektaklis – paprastutė istorija apie klounus, kurie keliauja su savo muzikos instrumentais. Jie atkeliauja pas vaikus. Prisistato, patiria keblumų – neturi kur atsisėsti, pamiršta išsiimti instrumentus. Tada sprendžia tuos keblumus bendraudami su vaikais. O vaikai arba įsitraukia, arba tik žiūri – tai jau jų reikalas.
Pati istorija reikalinga tik tam, kad klounai turėtų ko laikytis, – jei nebūtų siužeto rėmų, spektaklis truktų ne pusvalandį, o kelias valandas, nes vaikai paprastai pajunta malonumą žaisti su klounais, o ribas žinoti yra gerai.
Spektaklio pagrindas – muzika, bendravimas. Tai suaktyvina vaikų sugebėjimus. Juk proto negalią turintys vaikai būna užsidarę, atsiriboję nuo triukšmingo, spartaus tempo pasaulio, kuriame tiek daug streso. Klounai yra tarsi ryšys su tuo pasauliu. Ryšys, kuris parodo, kad ten gal ne taip ir baisu.
Klounų orkestras atkeliavo į Lietuvą
Vilniuje įvyko neįprasta premjera – pirmasis spektaklis proto negalią turintiems vaikams. Spektaklį vaidino trys organizacijos „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ artistai – Marija Baranauskaitė, Žilvinas Beniušis ir Algirdas Urbonas, perėmę patirtį iš belgų kilmės artisto, gydytojo klouno Ch.Dumalino.
Spektaklį „Keliaujantis klounų orkestras“ kūrė tarptautinė aktorių, režisierių, pedagogų ir psichologų komanda Olandijoje. Spektaklio metodika, atrasta Olandijos „CliniClowns“ organizacijos, padeda vaikams atsipalaiduoti, lavinti jų vaizduotę, išreikšti emocijas per garsus, lytėjimą, judesį.
Pasak Lietuvos gydytojų klounų meno vadovo A.Urbono, „spektaklis „Keliaujantis klounų orkestras“ gali tapti tuo taku, kuriuo per muziką, lytėjimą, garsus galime sukurti ryšį ir būti arčiau vieni kitų.“
Spektaklis rodomas ne teatro salėje, o saugioje vaikams aplinkoje – dienos centruose ar kitose vaikų ugdymo įstaigose, kur vaikai susitinka kiekvieną dieną. Siekiant sukurti artimą ryšį auditorija taip pat nėra didelė – ne daugiau nei devyni žiūrovai. 2015 metais Lietuvoje planuojama parodyti 16 spektaklių.