Šiuos žodžius vis dar Maskvoje tebedirbantis teatro metras savo užaugintiems aktoriams Vilniuje ištarė prieš dvejus metus.
Tą patį pakartojo ir lrytas.lt interviu, kuriam rado laiko tarp Mažojo teatro 25-mečio renginių ir dokumentinio filmo „Pakeliui į prieplauką“ premjeros.
Šie metai Mažajam teatrui – jubiliejiniai. 1990 m. kovo 2 d. tuometinė Vilniaus miesto valdžia palaimino teatro steigimą.
„Kai po devynių dienų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, labai gailėjausi, kad šiek tiek neuždelsėme, net turėjau minčių prašyti, kad būtų perrašytas teatro steigimo aktas“, – šyptelėjo R.Tuminas.
Šiemet jis žada vis dažniau apsilankyti savo teatre Vilniuje. Ir kas žino, gal po rudenį vyksiančių gastrolių Londone su Maskvos J.Vachtangovo teatru ir po jo šiuo metu statomos operos-oratorijos premjeros Maskvos Didžiajame teatre R.Tuminas krausis lagaminus namo?
Pokalbį apie Mažojo teatro kūrimą režisierius pradėjo dar nuo tų laikų, kai sovietinės Lietuvos valdžia jį bandė „nukreipti teisingu keliu“ ir net siekė atvesdinti į komunistų partiją.
„Vilniaus Akademinio teatro vadovybė bandė iš manęs padaryti komunistą, bet iš to nieko neišėjo. Sakiau, kad noriu, bet nesu tam dar pasiruošęs, nes aš – palaidūnas, aš amoralus. Kai susitvarkysiu gyvenimą, gražiai gyvensiu, tada jau galėsiu pretenduoti. Nepadariau komunistinės karjeros, todėl tuometinei valdžiai nepavyko manęs išsiųsti dirbti į Kauno akademinį dramos teatrą. O Mažąjį teatrą pradėjome kurti repetuodami Vilniaus Akademinio teatro Mažojoje salėje, kuri su sunkia raudono aksomo uždanga buvo skirta ne repeticijoms, o svarbiems susirinkimams“, – karjeros pradžią Vilniuje prisiminė R.Tuminas.
– Kaip jums pavyko paskui save į tą Mažąją salę suvilioti visą būrį jaunų aktorių. Juk tais laikais žmonės dėl savo profesijos ir karjeros nebūdavo linkę taip rizikuoti, kaip dabar.
– Mano kelias į Mažąjį teatrą prasidėjo dar studijų laikais Maskvoje. Bebaigiant Teatro meno institutą (GITIS) buvau pakviestas to meto jauno, žinomo režisieriaus Anatolijaus Vasiljevo pastatyti Osvaldo Zagradniko pjesę „Povo melodija“.
Apskritai tuo metu Maskvoje buvo turtinga režisieriais epocha – Andrejus Gončarovas, Jurijus Liubimovas, o Sankt Peterburge – Gergijus Tovstonogovas, Anatolijus Efrosas. Aš taip buvau paveiktas jų minčių ir idėjų, kad tik troškau kuo greičiau grįžt namo, bėgt į Vilnių, nes jutau, kad man reikia skleisti ir dalintis tuo, ką įgijau per studijas Maskvoje. Nors ir buvau kviečiamas dar studijuoti aspirantūroje, o po to – statyti spektaklius, mano kurso vadovas Josifas Tumanišvilis man patarė: „Taip, taip, jums reikia praktikos, o ne – aspirantūros“.
Niekada negalvojau apie savo teatrą, bet maniau, kad tos praktikos man reikia būtent čia – Lietuvoje, Vilniuje, o į Maskvą, Sankt Peterburgą ar kitas šalis kada nors sugrįšiu su savo spektakliais.
Tos mintys ar vaidybos principai, kurių nervą buvau užčiuopęs Maskvoje, buvo įdomūs tuo metu su manimi dirbantiems aktoriams Vilniaus Akademiniame dramos teatre. Ypač jauniems – Arvydo Dapšio, Andriaus Žebrausko, Almanto Šimkūno, Mindaugo Capo, Ingos Burneikaitės kursui. Tai buvo pirmasis mano aktorių kursas, kurį kaip, misionierius uždegiau. Po kurio laiko prisijungė ir dalis maištaujančių Akademinio dramos teatro aktorių su Sigitu Račkiu priešakyje.
Atsimenu vieną susirinkimą toje pačioje Mažojoje salėje, kuriame dalyvavo ir teatro vadovas Henrikas Vancevičius. Jo metu S.Račkys pažėrė aštrios kritikos, kad štai Vilniaus Jaunimo teatre Eimuntas Nekrošius kažką įdomaus daro, ten vyksta virsmai, o pas mus nieko nevyksta, mes baubiam scenoje, mes senamadiški, mes atsilikę, reikia naujų vėjų, reikia duoti laisvę kurti jauniems, reikia duoti laisvę R.Tuminui.
Man tuo metu leisdavo statyti arba sovietines pjeses, arba pasakas, o aš veržiausi statyti klasiką. Ypač žavėjo Antono Čechovo kūryba. Kai Jaunimo teatre E.Nekrošius pastatė spektaklį „Pirosmani, Pirosmani“, kurį iki šiol visi prisimena, H.Vancevičius mums pareiškė: „Miltais bet kas gali pabarstyti, o jūs mintį išsakykite“!
Kai bet kokios idėjos imtis ko nors nauja būdavo atmetamos, aplink mane ėmė burtis vadinamieji Akademinio teatro maištautojai ir pradėjome mes, kaip dera jaunystėje, toje Mažojoje salėje dirbti rytais ir vakarais.
– Ar tuometinį valdžia jums leido dirbti Mažojoje salėje, ar tekdavo gudrauti? – Repetuoti leisdavo, bet mes po truputį tą salę pavertėme savo teatrine erdve. Netrukus prie mūsų prisijungė aktoriai Rimantas Bagdzevičius, Aldona Janušauskaitė, Mykolas Smagurauskas. Audris Chadaravičius iš pradžių sakydavo: „Ne, į Mažąją sceną aš niekada nepereisiu, ką aš joje veiksiu. Man Didžiosios scenos reikia“.
Bet netrukus atėjo ir jis. Dar po kurio – ir Eglė Gabrėnaitė.
Teatro budintieji dažnai skųsdavosi: „Ką jie, tie mažiukai, toje Mažojoje salėje naktimis daro“? Taip ir prigijo mums tas mažiukų ir Mažojo teatro vardas. Mes patys nesidairėme į Maskvos Mažąjį teatrą ir nebandėme jo kopijuoti.
Kai pastatėme Pierre'o de Marivaux “Dvigubą nepastovumą“, teatro Meno taryba šio spektaklio nepriėmė šešis kartus. Atrodytų, kas galėtų būti nusikalstamo šioje komedijoje? Bet tuo metu buvo bijoma spektaklių aktualizacijos ar aštresnių formų.
– Gal po tokių tarybų jums buvo kilę minčių trenkti Akademinio teatro durimis ir paprašyti paduoti skrybėlę bei apsiaustą?
– Buvo tokių norų. Juolab kad tada į E.Nekrošiaus, Saulius Šaltenio, su kuriais po jų premjerų paūždavome, ir Dalios Tamulevičiūtės trio žiūrėjau su pavydu. Žavėjausi, kaip Dalia, ranką pridėjusi, stūmė į priekį jaunus, talentingus aktorius ir neseniai iš Maskvos sugrįžusį E.Nekrošių. Tos rankos man taip trūko Akademiniame dramos teatre.
S.Šaltenis kvietė ir mane prie jų prisidėti, kartais įgeldamas, kad esu šiltai įsitaisęs dvaro teatre. Bet aš atsakydavau, kad jie ir be manęs šauniai dirba, o man reikėtų likti ten, kur būtini pokyčiai, kur jau esu subūręs manimi pasitikinčius aktorius. Negi dabar išeisiu viską metęs ir išdavęs? Mes irgi norėjome permainų savo Mažojoje salėje kad iš viršaus galėtume veikti tai, kas darosi apačioje, Didžiojoje Akademinio teatro salėje, kad į ją atneštume paprastą ir labiau tais laikais suvokiamą teatrinę kalbą. Iš pradžių mums sekėsi sunkiai, kol aš nesiėmiau gudrybės. Kai stačiau „Tylią naktį“, pakviečiau Moniką Mironaitę ir M.Smagurauską. Monikos vyras Juozas Baltušis buvo įtakingas to meto visuomenės veikėjas, o juos kaip tik prieš spektaklio premjerą ištiko krizė. Monika nutarė su J.Baltušiu skirtis. Jis net buvo iškviestas į aukštos valdžios kabinetus, kur buvo auklėjamas, jog jam nedera demonstruoti meilės kažkokiai savo sekretorei, o juolab skirtis su tokia aktore, kaip Monika.
Nepaisant ištikusios krizės, ji kasdien po mūsų repeticijų skubėdavo namo ruošti J.Baltušiui pietų. Matyt, vis dėlto buvo nutarusi išsaugoti griūvančią santuoką. Po kurio laiko pastebėjau, kad Monika atsigavo, ėmė daugiau šypsotis ir nebeskubėjo namo.
– Negi išsiskyrė su J.Baltušiu? – Ne. Susitaikė. O jis pradėjo vaikščioti į mūsų spektaklio repeticijas.
– Vadinasi, jūsų teatro istorijoje netgi galima „rasti moterį“? Jei ne J.Baltušio romanas su sekretore ir skyrybų grėsmė su Monika, kažin ar būtų atsiradęs Mažasis teatras?
– Taip, jei ne šios meilės intrigos, kažin, ar Akademinio dramos teatro vadovybė būtų ryžusis atidaryti Mažąją salę. Kitaip tariant, J.Baltušio pasirodymas mūsų repeticijose, o vėliau, žinoma, ir „Tylios nakties“ premjeroje bei vėlesniuose spektakliuose, kai jis sėdėdavo pirmoje eilėje, negalėdamas atitraukti akių nuo savo Monikos, teatro vadovybei prilygo įsakymui leisti man su savo aktoriais dirbti.
– Per kiek laiko surentėte bent laikiną savo būsimo teatro sceną? – Po trejų ar ketverių metų susiformavo Mažojo teatro branduolys ir po visą Lietuvą pasklido kalbos, kad toje Mažojoje Akademinio dramos teatro salėje kažkas kažką stato, kad vis uždraudžia R.Tuminui išleisti spektaklį. Ir kaip gi čia bus, negi uždraus net jo spektaklį su pačia M.Mironaite?
Todėl teatro vadovai buvo užspeisti į kampą ir buvo priversti oficialiai atidaryti Mažąją salę su visa jai būtina atributika ir biurokratija. Taip prasidėjo naujas mano ir mano trupės gyvenimas.
– Kaip klasikai pasakytų: „Na, ir puikus diplomatas tas Tuminas“!
– Tiesiog pasinaudojau situacija. Bet kažin, ar be M.Mironaitės pagalbos būtų atidaryta Mažoji salė? Jei taip nebūtų atsitikę, aš ko gero būčiau išėjęs į Jaunimo teatrą, ar išvažiavęs į Kauną arba tapęs laisvu menininku.
– Kažin ar būdamas laisvas menininkas tais laikais būtumėte radęs darbo ir pragyvenęs?
– Kai jau mūsų Mažojoje salėje ėmė burtis aktoriai, prasidėjo repeticijos, kūrėme planus, ką statysime, Regimantui Adomaičiui buvo suteiktas SSRS liaudies artisto vardas, kas suteikė galimybę jam gauti net 235 rublių algą. Prieš tai jo alga buvo 185 rubliai. Vieno susirinkimo metu kažkodėl R.Adomaitis dvidešimt penkis rublius nuo savo padidėjusios algos teatro vadovybei pasiūlė skirti man. Aš nustėrau, paraudau. Ko gero daug kas pagalvojo, jog tai – suokalbis, gal prašiau R.Adomaičio pats tų pinigų... Jaučiausi lyg koks kliuvinys pasidaręs, kurį reikėjo palaisvint, atlaisvint...
– Bet, ko gero, teatro vadovybė neišdrįso pasakyti, kad geriau jums būtų palikti teatrą? – Jie suprato, kad Akademinis dramos teatras jau dvelkia naftalinu. Jie tai juto. Kita vertus, jie suprato ir tai, kad mane galima išnaudoti kaip naujovių ruporą, tačiau kontroliuojant.
– Greičiausiai ir maišto buvo baiminamasi?
– Taip. O aš buvau tinkamas tam, kad bruzdantiems jauniems aktoriams būtų parodyta: „Štai, jūs galite dirbti irgi kitaip“. Be to, R.Adomaitis kartą labai griežtą kalbą pasakė ir pasiūlė H.Vancevičiui atsistatydinti. Vėliau jis dėl tokių savo žodžių gailėjosi. Keistis, žinoma, reikėjo, bet gal ne taip drastiškai derėjo H.Vancevičiui savo nuomonę pareikšti.
– Kas vis dėlto atsitiko, kas paskatino jus išeiti iš Akademinio dramos teatro ir su savo trupe ieškotis naujų namų?
– Turėjau idėją pastatyti Bertoldo Brechto „Galilėjų“, bet man reikėjo naujos, kitos erdvės nei Mažoji salė. Norėjosi skliauto, kuris lyg primintų bažnyčią. Beieškodamas to skliauto prisiminiau, kad studentavimo metais su kursu vaikščiojome po Vilnių ir aš mačiau tą skliautą, po kuriuo svajojau pastatyti savo „Galilėjų“ be jokios scenografijos. Klausinėjau kursiokų, kur mes buvome, kol galų gale pats atradau tą vietą Gedimino prospekte, kur tuo metu buvo įsikūręs Radijo ir televizijos choras.
Būtent tada man ir gimė idėja kurti savo teatrą. Tas skliautas tarsi užbūrė. Net svarsčiau, gal man eiti dirbti į tuometinį Radijo ir televizijos komitetą, kad jo choro patalpose galėčiau kurti spektaklius.
- Ar pavyko po tuo skliautu pastatyti „Galilėjų“?
– Šį spektaklį pastačiau dar Mažojoje salėje. O bandymus įsikurti po tuo išsvajotu skliautu atidėjo nepriklausomybės išvakarėse mūsų trupės proveržis į užsienį. 1988 m. pavyko išvažiuoti gastrolių ir į festivalius Amerikoje, Kanadoje.
– Kas jums padėjo išvažiuoti? Juk net ir tais revoliuciniais laikais ne bet kam pavykdavo išsiveržti pro dar nesugriuvusią geležinę SSRS sieną.
– Kanadiečiai Vilniuje pamatė mūsų spektaklį „Čia nebus mirties“, kuriame taip pat vaidino M.Mironaitė. Kvietimą į festivalį netrukus gavome, tačiau bilietų lėktuvui skrydžiui per Maskvą nebuvo. Ir gauti jų buvo praktiškai neįmanoma.
Teko prisiminti senas pažintis Maskvoje, kurios padėjo rasti kelią į sovietinių „Aerofloto“ linijų kabinetus. Už tai buvau paprašytas irgi tam tikrų paslaugų – teko gauti ir į Maskvą nugabenti du spalvotus lietuviškus televizorius „Šilelis“.
Su tais dviem „Šileliais“ pats važiavau traukiniu į Maskvą. Baltarusijos geležinkelio stotyje turėjau susitikti su žmogumi, kuriam prie Lenino ir Karlo Marxo biustų privalėjau perduoti krovinį. Man buvo pasakyta stovėti arčiau K.Marxo. Matyt, Lenino akivaizdoje tokia operacija buvo per daug didelė nuodėmė. (Juokiasi.)
Sėkmingai perdavus televizorius, po poros valandų buvo paskirtas pasimatymas „Aerofloto“ kasose, kur turėjau gauti trupei bilietus į Torontą. Tačiau ne taip greitai ten buvau sutiktas. Dar teko ilgokai pasinervinti. Jau maniau, kad dingo tie „Šileliai“, negausiu ir bilietų. Bet gelbėtojas vis dėlto atvyko. Ko gero namie tikrino, ar veikia televizoriai (juokiasi).
Dar prieš festivalį teko vykti į Torontą apžiūrėti salių. Buvau įkalbinėjamas sumažinti „Čia nebus mirties“ aktorių trupę, tačiau niekaip nesutikau. Negalėjau net įsivaizduoti, kad kurį nors aktorių galėčiau palikti Lietuvoje. Paskutinę mano viešnagės dieną kanadiečiai vis dėlto surado papildomų pinigų ir mes išskridome visi.
– Grįžkime prie jūsų išsvajoto skliauto. Negi Vilniuje dabartinė Mažojo teatro salė turėjo vienintelį jūsų svajonei įgyvendinti tinkantį skliautą?
– Buvo daug svarstymų, bet vis tiek grįžau prie šito skliauto. Keturiolika metų teatras buvo statomas ir dešimt metų jau čia dirba.
– Iš kur jūs sėmėtės žmogiškų, kūrybinių ir pagaliau dvasinių jėgų, kad jų pakaktų laukti net keturiolika metų, kol bus sutverti derami namai jūsų teatrui?
– Apie tai negalvojau. Porą metų buvome Vilniaus miesto teatras, tačiau savivaldybė mums lėšų beveik neskirdavo. Pragyvendavome iš gastrolių. Turėjome pakankamai laisvės gastroliuoti ir net gauti už spektaklius pinigus ten, kur juos rodydavome be jokių išankstinių sutarčių.
Sugrįžę po festivalių ar gastrolių susitardavome, kada vėl repetuosime ką nors nauja. Taip ir gyvenome nuo vieno festivalio iki kito, nuo vienų gastrolių iki kitų.
Kurdamas Mažąjį teatrą, suspėjau dar kelis metus pabūti ir Akademinio dramos teatro vadovu, nes H.Vancevičius vis dėlto pasitraukė.
Kažin, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius, kuriam vieną vakarą prie konjako taurelės ilgai pasakojau apie Mažojo teatro kančias ir vargus. Juk į mūsų dabartines teatro patalpas kėsinosi ir garsusis Georgijus Dekanidzė, ir kiti odioziniai to meto verslininkai.
G.Vagnorius, besiklausydamas mano pasakojimų, taip susigraudino, kad jo dėka tapome keturioliktuoju teatru Lietuvoje, pavaldžiu Kultūros ministerijai. Tai leido mums apsisaugoti nuo grobikų.
Be to, norėdamas kaip nors kompensuoti mūsų vargus, G.Vagnorius dar padėjo įgyvendinti mano troškimą nugabenti savo trupę į Islandiją. Skrydžiui į Reikjaviką gavome ne bet ką, o – „Boeing“.
Tais laikais tai buvo neįtikėtina! Skrido ne tik visi trupės aktoriai, bet ir draugai. Pasikviečiau net atsitiktinai gatvėje sutiktą bičiulį dailininką: „Skrendam į Reikjaviką“! Tas negalėjo patikėti savo ausimis, bet ir jis išskrido.
Reikjavike oro uoste buvo sutikti itin iškilmingai, net nereikėjo mokėti už lėktuvo stovėjimą. Kai po gastrolių naktį grįžinėjome namo, teko visus raginti, kad gal jau pakaks apsipirkinėti ar restorane sėdėti, nes niekas į Vilnių neskubėjo, lyg būtume autobusu atvažiavę, o ne lėktuvu atskridę. (Juokiasi.)
– Negi dėl tokios prabangios kelionės sugrįžus namo oro uoste jūsų nepasitiko paparaciai?
– Gal ir buvo kažkokių įtarinėjimų, kaip gi mums pavyko taip šauniai pagastroliuoti, tačiau to meto žiniasklaida buvos supratinga ir neplakė mūsų.
– Gastrolės gastrolėmis, tačiau kaip jums pavyko per ilgus keturiolika laukimo metų savojo teatro neišbarstyti trupės? Iš kur aktoriai sėmėsi jėgų ir kantrybės laukti?
– Visi gyvenome tikėjimu ir besąlyginiu pasitikėjimu, duotu žodžiu. Buvome davę žodį, kad būsime, kad kursime spektaklius. Labai gerbėme ir tausojome vieni kitus. Gyvenome ne prieš ką nors, o – sau. Todėl ir kantrybės pakako. Be to, juk buvome dar jauni, dar galėjome laukti.
Nors aš vis dažniau sulaukdavau pasiūlymų statyti spektaklius užsienyje, galvodavau, o kaip gi aš paliksiu savo aktorius, kaip aš juos išduosiu? Negi jie liks suvilioti?
Todėl vėl teko ieškoti kelių į valdžios kabinetus. Kai po prezidentavimo Algirdas Brazauskas svarstė, ar imsis premjero pareigų, paskambinau jam ir visos teatrinės visuomenės vardu paraginau neatsisakyti, nes daug kas laukia šeimininkiško požiūrio, sprendžiant įvairias problemas. O ypač – kultūros. Taigi tai, ką pradėjo G.Vagnorius, pabaigė A.Brazauskas. Ir taip 2005 m. lapkričio 11 d. mes žiūrovus pakvietėme į A.Čechovo „Trijų seserų“ premjerą naujuose teatro namuose, Gedimino prospekte.
Tarp kitko, įsikurdami šiame pastate grąžinome skolą ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kuris buvo nutapęs uždangą kultūros draugijai „Rūta“, kažkada čia veikusiai. Jis viename laiške žmonai rašė: „Nutapiau uždangą „Rūtai“, bet avanso dar nesumokėjo, o šiandien ryte kažkas per ją perėjo nešvariai batais“.
– Tačiau kas vis dėlto atsitiko, kad ilgai statėte savo teatrą ir kai jis buvo pagaliau pastatytas, sukurtas, jūs išvažiavote į Maskvą? Jus išdavė jūsų mokiniai?
– Jokios išdavystės nebuvo. Bet turėčiau prisipažinti dėl mane ištikusio keisto dalyko – atidarėme teatrą, o aš jame nebegalėjau dirbti. Taip ilgai norėjau namų, kad per tą laiką kažkas išdegė, perdegė. Gal ne to norėjau. Svajojau, kad naujuose teatro namuose sukursiu savotišką teatro laboratoriją, o vaidinsime kitose, didesnėse scenose, tačiau tokio sumanymo niekas nebūtų parėmęs.
Kita vertus, įkliuvau ir į savotišką teatro rutiną. Galvodavau, negi teatras gali gyventi tik su manimi? O jeigu manęs neliks? Teatras gyvuos ir be manęs. Juk jau tuo metu vis dažniau teatre statydavo jauni ir įdomūs režisieriai.
– O ką pasakėte aktoriams prieš išvažiuodamas į Maskvą?
– Kad grįšiu. Kad išvažiuoju neilgam. Jie mane suprato ir nepasmerkė.
– Kodėl pasirinkote Maskvos Eugenijaus Vachtangovo teatrą? Ar jis jus pasirinko?
– Darbą jame lydi iškalbingi sutapimai. Su Mažuoju teatru gastrolių metu Maskvoje parodėme Michailo Lermontovo „Maskaradą“ ir būtent šio spektaklio generalinė repeticija turėjo įvykti 1941 m. birželio 21 d., bet kitą dieną prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, o antrąją jo dieną E.Vachtangovo teatras buvo susprogdintas.
Po mūsų „Maskarado" tuometinis teatro vadovas Michailas Uljanovas mane ilgai įkalbinėjo atvykti dirbti vietoj jo. Tačiau tuo metu tik sutarėme, kad du kartus per metus iš Vilniaus atvešime savo „Maskaradą“.
Mane be abejo jaudino M.Uljanovo pasitikėjimas ir tai, kad kažkada E.Vachtangovo teatras buvo laikomas disidentų teatru – jame dirbo tikri aristokratai, labai išsilavinę žmonės, tarp kurių buvo nedaug rusų, o kur kas daugiau kitataučių. Tas teatras buvo spinduliuojantis gyvybe, šviesa ir komedijos „del arte" tradicijomis.
– Bet ar ne laikas jums jau sugrįžti namo?
– Džiaugiuosi, kad man pavyko bent šiek tiek atgaivinti buvusias E.Vachtangovo teatro tradicijas ir dvasią. Jis tapo ne tik Maskvos, bet ir visos Rusijos vedančiuoju teatru, o bilietai net aštuoniais rubliais brangesni už Olego Tabakovo teatro bilietus. Aktoriai gauna didžiausias algas.
Nors mes su O.Tabakovu draugai, jis nepraleidžia progos manęs „pašpilkuoti“. Praėjusių metų sezono atidarymo proga pareiškė: „MCHAT' as išlieka lyderiu, bet Maskvoje yra dar toks vienkiemio šeimininkas, kuris jau mums į nugarą kvėpuoja“.
Tai va, pakvėpavome į nugarą ir gal jau gana? O planų Maskvoje buvo dar daug. Maniau, kad ten su Mažuoju teatru dalyvausime įvairiuose projektuose, mainų programose. Ir tos svajonės buvo iš tikrųjų labai arti realybės.
– O dabar?
– Dabar jau ta Maskvos ir Rusijos kultūrinė erdvė, kokia buvo, man pradėjus dirbti, subyrėjo. Aš nebesijaučiu jos dalyviu.
E.Vachtangovo teatras gyvena, per septynerius metus šį tą nuveikiau jo labui. Jis jau remiasi mano idėjomis.
Dar šiokių tokių įsipareigojimų Maskvoje turiu, tačiau vis dažniau susimąstau apie namus. Čia, Mažajame teatre, irgi yra daug šviesių žmonių. Ir nors metai bėga, visi senstame, tačiau norisi dar vieną kūrybinio gyvenimo etapą išgyventi ir Lietuvoje.
– Dar dvidešimt penkerius metus?
– Ne mažiau!
