Šis aktorius, režisierius, rašytojas vėl lankosi Lietuvoje. Energija spinduliuojančio šventiko Lietuvoje laukia daugybė susitikimų, praktinių seminarų, o išsiilgusių aktorinio meno – ir monospektaklis „Auksinė šventykla“, kuris šįkart bus parodytas balandžio 9 d. Nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje.
– Ar kaip vienuolis ne per daug reiškiatės pasaulietiniame gyvenime? – paklausiau Bo Haeng Sunimo.
– Visur, kur atvykstu, esu kviečiamas. Išskyrus savo spektaklį. Aišku, galiu atsisakyti. Geriausia daugiau dėmesio skirti žmonėms, kurie praktikuoja, tikrai domisi meditacija, nori pabūti kartu. Tokių ne per daugiausia. Per visą Lietuvą gal būtų apie 20 žmonių.
Kodėl, kai atvažiuoju, dalyvauju daugybėje susitikimų? Noriu, kad daug kas mane sutiktų, pamatytų ir galėčiau save reprezentuoti, parodyti, kad yra ir kitas gyvenimo būdas, kurį praktikuoju jau daugiau kaip 15 metų.
Man svarbiausia – padėti žmonėms, o jau kaip atrodau kitiems, nėra taip svarbu. Nesu toks silpnas, kad laikyčiausi įsikibęs vienuolio įvaizdžio. Aš galiu būti bet kas, kad tik galėčiau padėti žmogui.
– Bet žmonės kalba, kad budizmas mūsų krikščioniškai šaliai nepriimtinas. Juk budistų vienuoliai čia nelabai laukiami? – Tas, kuris atranda, taip nekalba. Ir neskirsto. Kai savyje atrandi tai, ko ieškai, pirmas jausmas yra bendrumas, vienovė su visu kuo. Tuomet tu kiekvieną žmogų vertini iš jo poelgių. Ir viskas. Niekas iš tikrai praktikuojančių nepasakoja, kiek jis laiko per dieną skiria meditacijai, maldai ir t.t.
Kai su dzen meistru iš Korėjos nuvažiavome į Pažaislio vienuolyną ir jis susitiko su vyriausiaja vienuole, jie tik nusilenkė vienas kitam be žodžių, suprasdami, kaip sunkiai vienas ir kitas praktikuoja. Niekas iš vienuolių per daug nekalba apie savo dvasinę praktiką, kaip jie ryte ir naktį meldžiasi.
– Bet jūs kalbate.
– Aš kalbu tam, kad kažkam padėčiau. Gal aš kalbėdamas ir prarasiu daug ką, gal mano visi pasiekimai ir bus nubraukti, bet aš kalbu, nes tas kalbėjimas kadaise išgelbėjo ir mane. Vienu metu man buvo labai blogai, net nesinorėjo gyventi, bet atsirado Mokytojas, kuris kalbėjo ir tai mane išgelbėjo.
Jei jis būtų meditavęs, priėmęs kokius tylėjimo įžadus, aš, matyt, būčiau visai kur kitur. Aišku, kam tai svarbu, bet man tai svarbu, ir mano artimiesiems taip pat. Ir aš kalbu dabar, nes nesu užtikrintas, kad galėsiu kalbėti rytoj, gal manęs visai nebus šiame pasaulyje, gal atsitiks kokia nelaimė, kas žino.
Todėl čia ir esu, ir darau tuos visus susitikimus, ir kalbu tik tiek, kiek tai mane jaudina asmeniškai. Nei vienu savo veikimu nesu nesąžiningas sau.
– Susitikinėdamas su žmonėmis neįkainojamos patirties įgaunate ir jūs pats?
– Be abejo. Kalbėdamas su kitais, turiu neįkainojamą galimybę pats save išgirsti. Tai yra visai kas kita, nei kalbėjimas pačiam sau, klausymas kito ar klajojimas mintyse. Bendraudamas su kitais, jauti atsakomybę ir pasakai tai, ko vienas pats sau niekada nebūtum susigalvojęs, tad kalbėjimas su žmonėmis ugdo ir mane patį.
Nesvarbu, su kuo susitikčiau: su verslininkais, banko tarnautojais, mokiniais ar kaliniais. Skirtingi žmonės – skirtinga patirtis. Bet visi jaučia skausmą ir visiems vienodai reikia meilės bei dėmesio.
– Ar tas poveikis jūsų kalbų jaučiamas?
– Jis ateina po dvejų trejų metų. Ne iš karto. Pirmiausia susitikus žmogus žiūri, kaip aš atrodau, kaip kalbu, kaip elgiuosi, kaip mano nagai apkarpyti. Jis į tai atkreipia dėmesį ir tai prisimena, o tai, ką kalbu, ateina vėliau, kai susiduriama su tam tikra situacija.
Dabar tik investuoju, savo energiją naudoju ateičiai, tikėdamas, kad gal kada pasėtas tas mano dvasinis grūdelis išaugs. Kiek jų išaugs, niekas nežino. Jeigu šimtas klauso, tai gal tik vienam tai pavyks.
Tuo aš tikiu ir tam esu čia. Mano darbas – sužadinti užspaustą žmogaus dvasią, kuri atsiskleidžia ir sužydi tik tam tikromis sąlygomis. Tai mano tikslas ir daugiau nieko. Galiu daugiau tų žmonių visai nematyti ir man to nereikia. Nesistengiu turėti kokių nors pasekėjų. Gink Dieve. Tik atlieku sąžiningai savo gyvenimo rolę, esu šiame pasaulyje toks personažas ir tiek.
– Bet tenka išlieti labai daug energijos tokiems susitikimams?
– Tai tiesa. Bet aš jos vėl pasikrausiu, kai sugrįšiu į Korėją ir vėl sėdėsiu meditacijose kalnuose, vienuolyne, tad dabar galiu išsikrauti.
– Bus ne tik daugybė susitikimų, bet ir jūsų spektaklis?
– Spektaklis bus Vilniuje, ir visas jis koncentruojasi į tą tašką – istoriją apie kačiuką. Pirmą kartą tą istoriją išgirdau, kai atvažiavo vienuolis iš Lenkijos ir sakydamas dharmos kalbą ją paminėjo. Ji man įstrigo ilgam. Prireikė gal 12 intensyvios praktikos metų, kol pavyko atsakyti į tą klausimą. Ir spektaklyje aš iškeliu tą patį klausimą – meilės klausimą, nes jis yra labai svarbus. Kiek greičiau atsivers širdis, kuo greičiau nustosi skirstyti mano – tavo, tuo greičiau sužydės tikroji meilė. O tai ir yra pagrindinis vaistas nuo visų depresijų, negerovių, pykčių ir visų kitų bėdų.
Visi tai žino, bet žinojimas ir teorijos – vienas dalykas, o kaip tai praktiškai padaryti, kokią naudoti techniką – visai kas kita. Dėl to aš ir iškeliu šį klausimą šiame spektaklyje, nes esu praktikos, o ne teorijos žmogus.
Viską, ką kalbu, esu perėjęs per sunkias praktikas bei meditacijas. Ir man tai nebuvo lengva. O pakalbėti apie tai, aiškinti kažką, pykti, kad jis taip nedaro, kad yra toks bukas ir kvailas, gali kiekvienas.
Su meile pažiūrėti, kiekvienam duoti techniką pagal jo supratimo lygį, – toks mano darbas, jeigu kažkam to reikia ir tuo tiki. Dėl to esu ten, Korėjoje, aukštai kalnuose, ir medituoju.
– O apie sugrįžimą visam laikui į Lietuvą pasvarstote?
– Taip. Pirma gal kokiems metams ar pusmečiui. Jei Lietuvoje apsistočiau visam laikui, visiškai keisčiau savo metodiką – daugiau stengsčiausi būti vienoje vietoje ir ten mokyti. Su žmonėmis bendravimas nebūtų toks tiesioginis.
O dabar, kai atvykstu trumpam, išeina taip, kad stengiuosi sudalyvauti visur, kur kviečia ir į susitikimus puolu stačia galva. Lietuva palyginti yra didoka ir žmonių gyvena pakankamai, kai darbuojiesi vienas. Yra man čia ką veikti – tik spėk suktis.
Važiuoju visur, kur mane kviečia. Ar verta ten važiuoti, ar ne, netikrinu. Važiuoju, o paskui žiūrėsime. Patiko – gerai, nepatiko – irgi gerai. Esu toks, koks esu ir per daug nežiūrau į save, kaip atrodau ir kaip kalbu. Nusilenkiu visiems, padėkoju, kad atvyko į susitikimą ir keliauju toliau.
– Kas jums svarbiausia susitikimuose su žmonėmis?
– Pats bendravimas, santykis su žmogumi. Pažiūrėjimas kiekvienam į akis, pakalbėjimas yra man vertingiausia. Kiekvienas tas santykis yra karminis, jeigu aš susitinku su žmogumi, jis susitinka su manimi, vadinasi, jau kažkada mes buvome susitikę.
Kiekvieną tą susitikimą, ne internetinį, ne facebookinį, aš labai branginu. Gyvas bendravimas akis į akį yra pats mieliausias, nepraraskime šito ir būkime kiek galima nuoširdūs, nes kas žino, galbūt ateis laikas, kai mes prarasime ir šią bendravimo formą.
Daug kur mane kviečia: ir į Ameriką, ir į Rusiją, bet daugiausiai savo laisvo laiko norisi skirti Lietuvai, nes čia mano Tėvynė, čia gimiau ir užaugau, tad natūralu, kad čia telkiu visą savo dėmesį. Kai kas sako, kad esu pabėgęs iš Lietuvos į Korėją... Niekada taip nemaniau. Paprasčiausiai studijuoju dvasiniame universitete, kad grįžęs galėčiau panaudoti savo sukauptas žinias ir padėti žmonėms. Taigi lyg ir niekur nebuvau išvykęs iš Lietuvos.
– Galima pas jus atvykti į Korėją pamedituoti?
– Mielai. Galiu bet kuriam pageidaujančiam suorganizuoti kelionę į Korėją, į atokų kalnų vienuolyną, kokiam mėnesiui ramių atostogų, idant žmogus pailsėtų, pasivaikščiotų kalnuose, pabūtų pats su savimi, pamedituotų prie čiurlenančio upelio ir su nauja energija vėl grįžtų prie savo sunkių darbų.
– Kokia vienuolio dienotvarkė?
– Būtina sąlyga – skirti laiko rytinei ir vakarinei meditacijai. Kai kada dar skiriu laiko meditacijai dieną. Tam esame davę įžadus. Įprastai 21 val. einu miegoti ir 3 val. keliuosi. Tokios dienotvarkės laikausi ir Korėjoje, ir būdamas Lietuvoje. O visi susitikimai su žmonėmis vyksta laisva valia, kiek tik galiu išspausti iš savęs.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai į jus kreipiasi žmonės?
– Daugiausia problemų kyla iš to, kad žmonės nesugeba savęs valdyti. Norėtų vienaip, o išeina visai kitaip. Tavo poelgiai, priežasties ir pasekmės dėsnis labai aiškus, ką padarei, tą ir turi.
– Kaip turėtų gyventi žmogus, kad būtų patenkintas ir laimingas?
– Tam, kad žmogus atsirastų, reikalinga saulė, vanduo ir oras. Jis naudojasi šiais dalykais, kad gyvuotų. Jei bent vieno iš šių dalykų netektų, jis neišgyventų. Tad belieka dėkoti tam, kurio dėka tu ir esi čia. Ir ne savo iniciatyva, bet susidarius tam tikroms sąlygoms.
Ar tu būsi parazitas šį trumpą savo gyvavimo laiką, ar būsi palaimoje bei harmonijoje ir atliksi tą funkciją, dėl ko čia ir atsiradai, priklauso nuo tavęs paties. Tad kiekvieną akimirką priimk tokią, kokia ji yra ir niekada neužmiršk už tai padėkoti. Svarbu kiekvieną dieną rasti laiko meditacijai, maldai, mantroms. Sakoma, kaip tu dieną pradėsi – taip ir turėsi. Mes tuo tikime ir tai yra tiesa. Jei teisingai atlieki dvasinę praktiką kiekvieną mielą rytą, tavo gyvenimas keičiasi. Tu suvoki tą harmoniją ir saulė yra laiminga, kad pagaliau švietė ne kokiam parazitui, bet žmogui, kuris suvokė savo paskirtį ir ją su kaupu išpildė šioje Žemėje.
* * *
Monospektaklis „Auksinė šventykla“ bus rodomas:
Balandžio 9 d., 19 val., Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Mažojoje salėje.
Paskaitos, susitikimai:
Balandžio 2 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40)
Balandžio 10 d. 18 val. Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25)
Balandžio 11-12 d. KIDO (dinaminės giedojimo meditacijos) atsiskyrimas Karklės SOS vaikų poilsiavietėje, Placio g. 46, Karklės kaimas, Klaipėdos raj. Pradžia šeštadienį 5.30 val.
Balandžio 16 d. 18.30 val. Kaune, VDU PMDF fakultete (Gedimino 44), 303 auditorijoje
Balandžio 17 d. 18 val. Vilniuje, ENSO studijoje (Švitrigailos 11k – 308)
