„Aš dar nebuvau gimęs, kai atsirado kompiuteriniai žaidimai, kurių muziką šiandien priminsime. Tiesą sakant, niekada ir nebuvau tokių žaidimų mėgėjas. Esu net dėkingas tėvams, kad jie neleido žaidimams užgožti mano rimtesnių siekių. Tačiau dabar aš juos kaip reikiant išstudijavau“, – kalbėjo 18-metis maestro M.Stakionis.
Prieš premjerą dirigentas pasidalijo savo kūrybiniais lūkesčiais.
- Užuot rengęsis baigiamiesiems egzaminams, eksperimentuojate su menininkais. Turbūt greitai mokotės?
– Darbus aš susiplanuoju iš anksto ir stengiuosi neatsisakyti įdomių pasiūlymų. Šiuo metu dar rengiuosi tarptautiniam choro dirigentų konkursui Turine (Italija), kuris vyks gegužę. Įveikiau pirmąją jo atranką, kurioje dalyvavo pusšimtis dirigentų iki 35 metų amžiaus iš viso pasaulio. Laukia sunki trijų turų programa.
Jau sutikau diriguoti ir NICO ansambliui bei tarptautiniam simfoniniam orkestrui Kintų festivalyje, nes esu senas Gedimino Gelgoto vadovaujamo NICO gerbėjas – žaviuosi šio kolektyvo užmojais, aistra šiuolaikinei muzikai, jaunatviška energija. Vaikščiodavau į visus jų koncertus, savanoriaudavau jų renginiuose, o dabar būsime kartu scenoje.
Neįsivaizduoju nė dienos be muzikos ir dirigavimo. Deja, kartais jau sunku fiziškai visur suspėti – netgi turiu vadybininkę, kuri tvarko mano popierizmą.
- Dažniausiai dirigavimą renkasi brandūs, jau turintys kitokios muzikavimo patirties žmonės. Ar jums to nepristigs?
– Aš nuo penekerių metų skambinu fortepijonu, dalyvauju pianistų konkursuose, o chorinę patirtį kaupiu 13-tus metus. Muzikos pradmenis gavau „Ąžuoliuko“ mokykloje.
Dainuoti man sekėsi – dalyvavau kaip solistas rimtuose miuzikluose, su choru dainavau „Bohemoje“, „Karmen“, kitose profesionalų operose. Jau tada sekiau kiekvieną dirigentų gestą, stebėjau Roberto Šerveniko, Martyno Staškaus, Modesto Pitrėno darbą.
Kai baigus „Ąžuoliuko“ mokyklą teko rinktis muziką arba tiksliuosius mokslus, supratau, kad be muzikos negalėsiu gyventi. Muzikantai yra ir mano mama, tėtis, močiutė. Todėl įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklos 9-tą klasę ketindamas toliau dainuoti chore, o vėliau gal sukti į operą.
Tačiau dirigavimo pamokos mane atvedė ten, kur dabar esu. Atsivėrė kiti sugebėjimai. Kol kas stengiuosi laviruoti tarp choro ir orkestro. Mane žavi abu šie instrumentai – jų suvienyti žmonės daro stebuklus!
Prie dirigento pulto aš pats atsiduriu lyg kitame pasaulyje, tampu kitu žmogumi. Nesakau, kad prastai jaučiuosi gyvenime, bet muzikuodamas jaučiuosi kur kas geriau ir patogiau.
- Jauni instrumentininkai dėl jaudulio scenoje kartais parodo tik dalį savo gebėjimų. Gal dirigentas kritiškais momentais turi privalumų – gali pasislėpti už orkestro?
-Jei dirigentas slėpsis, muzikantai apskritai negros. Dirigentas turi būti tvirtas kaip uola, nė akimirkos nepasiduoti silpnumui. Tai turbūt sunkiausias dalykas.
Apskritai man atrodo, kad tikras menininkas kritiškais momentais sugeba parodyti savo galimybių maksimumą. Ne būdamas vienas ar repetuodamas, bet – prieš publiką.
Be to, dirigentui reikia būti eruditui, kad sutelktų muzikantus. Vien darbu jų pagarbos nepelnysi.
- Ar jums svarbus kitų žmonių paskatinimas?
– Svarbiausia yra mano paties valia – kiti nieko už mane nepadarys. Aišku, žmonės ir aplinka įkvepia. Man daro įtaką mokytojai Romualdas Gražinis ir M.Staškus, daug gavau iš maestro Vytauto Miškinio ir kitų „Ąžuoliuko“ mokytojų.
Labai branginu pažintį su maestro Sauliumi Sondeckiu. Teko būti pas jį namuose, vartyti jo partitūrų – iš vienos dirigavau ir koncerte. Stebuklas, kad netoliese yra tokių patyrusių žmonių, galima su jais pasitarti.
Ieškau informacijos ir savarankiškai. Nuo vaikystės esu prisižiūrėjęs įvairiausių įrašų ir prisigaudęs dirigentų koncertuose dalykėlių, kurie lyg ir prieštarauja akademinėms taisyklėms, bet yra naudojami meistrų. Ne kartą nudegiau bandydamas juos pritaikyti savo praktikoje.
Supratau, kad turime ieškoti savo kelio, tik įgijęs tvirtus akademinius pagrindus, išmokę taisykles. Tada atsiveria beribiai muzikos toliai. Gali metų metus vienoje partitūroje rasti vis naujų niuansų. Dėl to aš dievinu orkestrą.
- Ar tiesa, kad greitai pasakysite Lietuvai „sudie“?
– „Sudie“ nepasakysiu, bet „iki“ – tikrai. Jau išsiunčiau paraiškas stoti į Berlyno arba Hamburgo aukštąsias mokyklas Vokietijoje. Bendravau su keliais jų profesoriais – patiko jų mokymo sistema ir siūlomos sąlygos.
Tikiuosi, kad pateksiu pas Hamburgo profesorių Ulrichą Windfuhrą. Jį man rekomendavo buvusi profesoriaus studentė Mirga Gražinytė. Dabar intensyviai mokausi vokiečių kalbos.