83 metų S.Gubaidulina dalyvavo Klaipėdos muzikos pavasaryje. Vokietijoje gyvenanti rusų kūrėja uostamiestyje klausėsi koncerto, kuriame skambėjo jos kūriniai.
Klaipėdos koncertų salėje vykusios repeticijos metu menininkė Klaipėdos kamerinio orkestro atlikimo klausėsi labai įsijautusi. Atrodė, kad aplink ją niekas neegzistuoja.
Įsiprašyti pokalbio pavyko tik per trumpą pertrauką tarp repeticijų. Stebėtinai guvi S.Gubaidulina, kalbėdamasi su „Lietuvos ryto“ korespondentu, visą laiką domėjosi, ar dar neprasidėjo repeticija.
– Didžiąją gyvenimo dalį dirbote ir kūrėte Maskvoje. Kaip atsitiko, kad persikėlėte į Vokietiją?
– Aš visada troškau gyventi gamtoje, nors gimiau, augau ir gyvenau dideliuose industriniuose miestuose. Gimiau ir jaunystę praleidau Kazanėje, vėliau gyvenau Maskvoje. Nuolat ilgėjausi gamtos, medžių, augalų.
Vaikystėje neturėjau kaime gyvenančių giminių, pas kuriuos galėčiau lankytis. Matyt, ta trauka buvo pasąmonėje.
Aš trokšdavau prisiglausti prie medžių, pabendrauti su jais. Didmiestyje, kur karaliauja transporto chaosas ir didžiulė įtampa, tai padaryti neįmanoma.
Atsigaudavau vaikščiodama užmiestyje. Pėsčiomis apeidavau visą Kazanės miestą, nuo Maskvos šurmulio slėpdavausi išvažiavusi į parkų zoną. Tik tuomet aš pajusdavo ryšį su žeme ir dangumi. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje vienai vaikščioti užmiestyje tapo nesaugu dėl paaštrėjusios kriminogeninės situacijos. Su plėšikais ne kartą teko susidurti ir man. Nenoriu to nė prisiminti.
Pasibaigus Šaltajam karui ir atsivėrus Sovietų sąjungos sienoms viena Hamburgo leidykla man sudarė sąlygas apsigyventi Vokietijoje, kuri nuo 1992 metų tapo antrąja mano tėvyne.
Nors man tuomet jau buvo 60 metų, aš buvau taip pasiilgusi gamtos, kad nedvejodama ryžausi persikelti gyventi svetur.Už 40 kilometrų nuo Hamburgo esančiame kaime nusipirkau nedidelį namelį, kuriame gyvenu jau 23 metus. Ten tikras kaimas, apie kokį aš ir svajojau. Laukų ir miškų apsuptyje tėra vos pora gatvių. Nėra jokių įmonių. Net duonos parduotuvės nėra. Tokioje aplinkoje aš galiu susikaupti, susilieti su gamta ir kurti.
– Jūs ten ir kuriate muziką?
– Taip, tas namelis yra mano kūrybinės dirbtuvės. Jame stovi maestro Mstislavo Rostropovičiaus padovanotas rojalis. Po 40 metų, pragyventų Maskvoje, Vokietijos kaime patiriu tikrą kūrybinį džiaugsmą.
– Kaip jūs kuriate muziką? Mintyse atsiradusį kūrinį tiesiog užrašote natomis ar tuo metu jums būtina sėdėti prie instrumento?
– Muzika atsiranda tuomet, kai pajuntu garsų derinį, kuris mane susieja su nenusakoma ir neapčiuopiama esybe. Tai gali įvykti tik mintyse.
Jei kūrinys skirtas atlikti fortepijonu, tuomet aš jį pasitikrinu prie instrumento. Tačiau orkestrui, chorui kuriamą muziką girdžiu tik savo galvoje. Tuomet grojimas fortepijonu tik trukdytų.
– Kūrybai skiriate konkretų laiką? Ar jums melodija, motyvas gali atsirasti spontaniškai ir net nekūrybiškoje aplinkoje?
– Nekūrybiškoje aplinkoje nieko negali įvykti. Pavyzdžiui, kai aš kalbuosi su jumis, negirdžiu jokios muzikos. Susikaupiu tik vaikščiodama gamtoje, kai užmirštu apie savo egzistavimą.
Kūrybai tai yra būtina sąlyga. Tik tuomet galima visiškai pasinerti į pasąmonę ir pajusti, kaip skamba pasaulis, kosmosas, žvaigždės. Be tokių pasivaikščiojimų aš, kaip kompozitorė, būčiau niekas.
– Ar jums būtina kuo skubiau užrašyti mintyse išgirstą muziką, kad ji neužsimirštų?
– Aš jos jau niekada neužmirštu. Grįžusi namo sėduosi prie stalo ir iš galvoje išdygusių muzikos daigelių pradedu komponuoti, užrašau harmoniją, ritmą.
– Kada jūs apskritai pradėjote kurti muziką?
– Mokytis groti fortepijonu pradėjau penkerių metų. Tačiau vaikams būdavo siūlomas labai nuobodus repertuaras. Kazanėje augau su trejais metais vyresne seserimi, kuriai tėvai nupirko tikrą rojalį su atverčiamu dangčiu. Mes dažnai žaisdavome šitaip: kai sesuo grodavo kokį nors nuobodų kūrinį, aš atkėlusi dangtį jai pritardavau mėgindama improvizuoti instrumento stygomis.
Kai buvau šešerių ir tekdavo groti primityvias pjeses, aš pradėjau jas „tobulinti“ net nežinodama, kad pasaulyje egzistuoja kažkokie kompozitoriai, ir dar nesuvokdama, ką reiškia kurti muziką. Nuo tų improvizacijų viskas ir prasidėjo.Muzikos mokykloje būdama trylikos metų patekau į kompozitorių klasę ir nuo tada muziką ėmiau kurti rimčiau.
– Ar mėginote suskaičiuoti, kiek kūrinių per savo gyvenimą esate parašiusi?
– To niekada nedariau, nes muziką rašau ne dėl kiekio. Viena muzikologė tai yra padariusi. Ji suskaičiavo 106 opusus – reikšmingiausius mano kūrinius.
– Jūsų manymu, kodėl pasaulyje tiek mažai muziką kuriančių moterų?
– Muzikos istorijoje jų buvo: Clara Schumann, Fanny Mendelssohn. Bet išties nedaug.
Moterys aktyviai muziką pradėjo kurti tik XX amžiuje, kai jos tapo laisvesnės ir suprato, kad neužtenka būti vien tik vyrų įkvėpėjomis.
Moterys sugeba gerokai daugiau nei vyrai įsivaizduoja. Pavyzdžiui, Čikagoje mano kūrinių atlikimui buvo naudojamos trys Wagnerio tūbos – gremėzdiški variniai pučiamieji instrumentai, kuriais išgaunamas galingas garsas. Kaip aš nustebau per pertrauką išvydusi, kad tomis išties vyriškomis tūbomis grojo trys liaunutės mergaitės.
– Į Klaipėdą atvykote pasiklausyti savo kūrinių koncerto. Ar dažnai taip darote?
– Jei tik pakviečia, stengiuosi nepraleisti progos. Šitaip apvažiavau beveik visą pasaulį. Esu buvusi Vilniuje, daugybę kartų kitose Baltijos šalyse, tačiau Klaipėdoje svečiuojuosi pirmą kartą.
– Kodėl nepaisydama didžiulių atstumų jūs vykstate klausytis savo kūrinių?
– Kiekvieno kompozitoriaus kūryba gyva, kai ji yra grojama. Man patinka stebėti mano muzikos gyvenimą, jos transformacijas.
Svarbiausios man yra repeticijos, kuriose dažnai kyla noras kažką patobulinti. Tai nereiškia, kad keičiu melodiją, tačiau su atlikėjais aptariame kūrinio intensyvumą, atlikimo tempą, vietomis labiau paryškiname akcentus.
Muzika yra jautri substancija, net ir mažyčiai pokyčiai jai daro įtaką. Todėl mano kūriniai visuomet skamba kažkiek kitaip.
* * *
Tituluojama garsiausia kompozitore
S.Gubaidulina, muzikologų teigimu, yra viena iškiliausių XX a. antrosios pusės kompozitorių ir garsiausia šiuo metu klasikinę muziką kurianti moteris pasaulyje.
Baigusi Maskvos konservatoriją, S.Gubaidulina ėmė drumsti ramius sovietinės muzikos vandenis savo originalia menine vaizduote ir kelti erzelį sovietinių autoritetų aplinkoje.
1979 m. Sovietų sąjungos kompozitorių suvažiavime jos kuriama muzika buvo griežtai sukritikuota. Į juodąjį sąrašą patekusi menininkė keletą metų buvo ignoruojama.
Ji sukūrė muziką 25 kino ir animaciniams filmams, tokiems kaip „Vertikalė“ (1967 m), „Mauglis“ (1971 m), „Baidyklė“ (1983 m.), „Marija – Škotijos karalienė“ (2013 m.).
S.Gubaidulina apdovanota Vokietijos ir Prancūzijos ordinais, pelniusi įvairių premijų Italijoje, JAV, Japonijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje.
