Gegužės 2-ąją į amžinybę išėjusios vienos žymiausių XX amžiaus balerinų Majos Pliseckajos (1925–2015) gedi visas pasaulis.
Vardijami jos nuopelnai ne tik Rusijos, bet ir Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Japonijos baletui, daugelyje šalių pelnyti apdovanojimai.
Menininkė beveik pusę amžiaus įkūnijo Maskvos Didžiojo teatro baleto veidą. Tik žlugus Sovietų Sąjungai ji persikėlė su vyru žinomu kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu gyventi į Vokietiją, įkūrė ten fondą baleto ir muzikos talentams remti.
Tarptautinio M.Pliseckajos ir R.Ščedrino fondo premiją už nuopelnus baletui pirmoji iš balerinų pelnė lietuvė Eglė Špokaitė. Tačiau tai – tik viena iš daugelio M.Pliseckają su Lietuva siejusių gijų.
Atvykdavo dirbti ir ilsėtis
1991-aisiais ši Rusijos baleto legenda atstovavo Lietuvai tarptautinio baleto konkurso žiuri JAV, tuo sukeldama didžiulį užsienio spaudos susidomėjimą.
Mat M.Pliseckaja su vyru buvo pirmieji Rusijos kūrėjai, gavę Lietuvos pilietybę.
Nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos pora kiekvieną laisvą nuo kelionių akimirką leido savo sodyboje Aukštadvaryje, prie Strėvos. Ten buvo sukurta dauguma pastarųjų dešimtmečių R.Ščedrino kūrinių, sutuoktiniai ilsėjosi, sportavo, skaitė, žaidė su savo keturkojais augintiniais.
„Nuolat girdėdavau apie Lietuvą iš savo mamos. Ji gimė Vilniuje, Antakalnyje. Kai čia atvykdavome pirmųjų gastrolių, man atrodydavo, kad vykstu į užsienį. Nors tais laikais Lietuva nebuvo užsienis, aš taip jaučiausi“, – yra pasakojusi M.Pliseckaja.
1975-aisiais, kai į Vilniaus sceną iš Maskvos Didžiojo teatro buvo perkeltas R.Ščedrino baletas „Ana Karenina“, kuriam choreografiją sukūrė jo įkvėpėja M.Pliseckaja, pora įsigijo sodybą prie Trakų.
Šoko Vilniaus scenoje
„Ana Karenina“ – bene ryškiausias M.Pliseckajos genialumo žybsnis Lietuvoje.
„Spektaklio sėkmė pranoko visus lūkesčius“, – kalbėjo menininkė apie „Aną Kareniną“ Vilniuje po spektaklio premjeros praėjus net 30 metų.
Tai iš tikrųjų buvo vienas įdomiausių to meto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) darbų. Jis rodytas neseniai atidarytuose naujuose teatro rūmuose.
Baletą dirigavo šviesaus atminimo maestro Jonas Aleksa. Publiką kaitino ne tik vietos žvaigždžių, bet ir pačios M.Pliseckajos šokis.
Primadona buvo pakviesta dalyvauti 100-ajame „Anos Kareninos“ spektaklyje. Tie, kurie jį matė, iki šiol prisimena. Šis spektaklis tapo ir pirmuoju teatriniu būsimosios lietuvių baleto žvaigždės E.Špokaitės sukrėtimu.
Po trijų dešimtmečių, 2005-aisiais, abi primabalerinos susitiko LNOBT scenoje. E.Špokaitė atsiklaupė prieš baleto legendą, sušokusi Aną Kareniną naujoje baleto versijoje.
O „Anos Kareninos“ įkvėpėja apdovanojo savo įpėdinę premija už baleto nuopelnus, vadindama E.Špokaitę viena iškiliausių pasaulio balerinų.
Erotizmas buvo tabu
Lietuviams teko laimė išvysti dar vieną M.Pliseckajos įkvėptą šedevrą. 1998 metais Trakų festivalyje M.Pliseckajos baleto trupė parodė baletą pagal R.Ščedrino ir Georges’o Bizet „Karmen siuitą“.
„Karmen šokau visame pasaulyje. Ji pakeitė mano likimą“, – yra pasakojusi „Lietuvos rytui“ menininkė. Anot jos, siuita buvo pastatyta net 20 šalių, įvairūs choreografai ją perskaitė neįtikėtinai savitai.
„Karmen – tai iššūkis, sukilimas. Karmen gyvenimas – korida. Kiekvienas judesys – kaip žodis, frazė. Viskas konkretu. Ir visiškai savita. Nepanašu į nieką, ką iki šiol šokau“, – rašė M.Pliseckaja memuaruose apie kubiečio Alberto Alonso inscenizaciją, kuri Maskvoje sukėlė skandalą.
„Maskvos publika laukė mielų variacijų jai įprasta tema. Beprotiškos pramogos. O čia – viskas rimta, nauja, keista. Kiekvienas žvilgsnis ir judesys turėjo savo reikšmę, skyrėsi nuo visų kitų baletų. Sovietų Sąjunga nebuvo pasirengusi tokiai choreografijai.
Kilo baisus skandalas. Norėjau palikti teatrą. Ši kova galėjo kainuoti gyvenimą“, – vėliau prisiminė M.Pliseckaja.
Uždrausta Maskvoje erotiška „Karmen siuita“ netrukus triumfavo pasaulio scenose.
Laisvę reikėjo išsikovoti
Minėdama 80-ąjį jubiliejų M.Pliseckaja prisipažino pasauliui patyrusi daug karjeros suvaržymų, kovojusi dėl kiekvieno kūrybinės laisvės proveržio, dėl teisės dirbti su žymiais užsienio choreografais Roland’u Petit, Maurice’u Bejart’u, kitais.
„Šokau klasikinius baletus, o svajojau apie kitką. Tačiau mano laikais tai buvo neįmanoma“, – apgailestavo menininkė.
Vis dėlto šalia daugiau kaip 800 kartų jos sušokto „Gulbių ežero“, tūkstančius kartų įkūnytos Mirštančios Gulbės pagal Camille’io Saint-Saënso muziką, „Miegančiosios gražuolės“, „Raimondos“, „Akmeninės gėlelės“, kitų klasikinių baletų ji įsiamžino, jau sulaukusi 50 metų, aistringame M.Bejart’o „Bolero“, įkvėpė R.Ščedriną sukurti baletų pagal klasikinės rusų literatūros siužetus – to iki tol niekas nedarė.
„Plastikos kalba galima išreikšti viską“, – buvo įsitikinusi M.Pliseckaja.
Pasak šokio istoriko ir kritiko Vadimo Gajevskio, ji pradėjo karjerą kurdama savo stilių, o baigė sukūrusi savo teatrą.
Žiūrovus kerėjo įtaiga
„M.Pliseckaja – neabejotinai ryškiausia XX a. antrosios pusės balerina, ne tik šokėja, bet ir menininkė tikrąja šio žodžio prasme. Jos artistiškumas kerėjo viso pasaulio žmones – ir paprastus žiūrovus, ir iškilius choreografus, skyrusius jai savo kūrybą.
Ją vertinome kaip ypatingos įtaigos šokėją, kuri mokėjo sulydyti šokio techniką su muzika ir savita, jaudinama kuriamo herojaus biografija“, – mintimis apie menininkę dalijosi baleto kritikas Helmutas Šabasevičius.
Sulaukusi 89-erių M.Pliseckaja stebino atvirumu naujiems įspūdžiams, proto aštrumu.
Dar neseniai ji energingai planavo savo 90-ojo jubiliejaus iškilmes Maskvos Didžiajame teatre. Tačiau vietoj jų lapkričio 20-ąją čia bus surengtas atminimo vakaras balerinai, kuri tapo pasipriešinimo bukumui ir sovietinei tvarkai mene simboliu.
Liko neįgyvendintos svajonės
Eglė Špokaitė
Baleto artistė ir choreografė
„M.Pliseckaja atsiminimuose apgailestavo nesutikusi savo pagrindinio mokytojo. Ji neturėjo ir tiesioginių ilgamečių mokinių, tačiau daugeliui tapo Mokytoja tikrąja šio žodžio prasme.
Man ji buvo ir visada išliks Didysis autoritetas ir globėja. Jos drąsiai ir aktyviai deklaruotos tiesos apie baleto meną, dažnai netikėti žodžiai ir veiksmai įkvėpdavo pasitikėti ir būti savimi.
M.Pliseckajos vertinimuose griuvo valstybių, tautybių, karjeros, prestižo sienos. Jai egzistavo vienintelis kriterijus – meninė vertė.
Tiesioginė ir netiesioginė M.Pliseckajos globa buvo tarsi energija naujiems darbams. Ta globa atsirado ne pirmą mūsų pažinties dieną, bet likimui suvedus antrą, trečią ir daugiau kartų.
Neramu netekus šalia ėjusios drąsios pakeleivės. Man truks M.Pliseckajos palaikomojo žodžio. Deja, liko neįgyvendinti ir su ja susiję kai kurie planai, svajonės.“
Pelenus išbarstys virš Rusijos
M.Pliseckaja gimė žydų šeimoje Maskvoje 1925 m. lapkričio 20 d. Dalį vaikystės ji praleido Špicbergene (Norvegija), kur tėvas dirbo inžinieriumi, o vėliau – diplomatu.
1938 m. M.Pliseckis buvo sušaudytas kaip „liaudies priešas“, o balerinos motina aktorė R.Messerer išsiųsta į darbo stovyklą, vėliau ištremta į Kazachstaną. Mają užaugino dėdė su teta, Maskvos didžiojo teatro solistai.
Stalinizmo šešėlis lydėjo ir M.Pliseckajos karjerą. Dar paauglystėje tapusi baleto mokyklos pažiba ji šoko NKVD pareigūnams, vėliau – Stalino 70-mečio iškilmėse. Artistė vylėsi, kad tai jai suteiks kūrybos laisvės.
Tačiau iki pat 1959-ųjų jai buvo draudžiama išvykti už geležinės uždangos. Nuo 1943 iki 1990 m. M.Pliseckaja dirbo Maskvos didžiajame teatre. Ji liko šiam teatrui ištikima, nes laikė jo sceną viena geriausiai pritaikytų šokiui pasaulyje.
M.Pliseckaja paneigė stereotipą, kad balerinos karjera yra trumpalaikė. Ji pasirodydavo scenoje net sulaukusi 70-ties. Vėliau buvo visur laukiama pedagogė, choreografė, baleto konkursų žiuri narė.
1988 m. menininkė tapo Ispanijos nacionalinio baleto vadove, pradėjo plačiai gastroliuoti, rengti meistriškumo kursus visame pasaulyje. 9-ajame dešimtmetyje ji buvo ir viena Romos operos teatro baleto vadovių.
Prancūzai M.Pliseckają pagerbė Prancūzijos menų ir literatūros bei Garbės legiono ordinais, Sorbonos universiteto garbės daktarės vardu, Anos Pavlovos vardo Paryžiaus premija. Japonai jai įteikė Tekančios saulės ordiną – artistė šioje šalyje lankėsi 38 kartus, įtakojo Japonijos baletą.
M.Pliseckaja buvo viena pirmųjų Rusijos stiliaus ikonų. Beveik pusę amžiaus truko jos draugystė su aukštosios mados dizaineriu P.Cardinu, kūrusiu balerinai ne tik sceninį, bet ir kasdienį įvaizdį.
M.Pliseckajos viešos laidotuvės nebus rengiamos – įvyks tik privati ceremonija jos šeimos nariams ir draugams Vokietijoje, kur artistė mirė nuo infarkto, būdama 89 metų.
Pagal velionės testamentą jos palaikai bus kremuoti, o mirus vyrui R.Ščedrinui, sumaišyti su jo pelenais ir išbarstyti virš Rusijos. Sutuoktiniai buvo neišskiriami gyvenime ir kūryboje.
