Mūsų pokalbiai prasidėdavo ir baigdavosi situacijos Ukrainoje aptarimu, spėlionėmis, kaip viskas toliau rutuliosis. E.Nekrošius dvejojo, ar tinkamas laikas statyti Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“, politiškiausią rusų dramos kūrinį?
Jis neįsivaizdavo neutralios istorinės šios pjesės interpretacijos, bet ir juokais atmetė bandymą Rusiją „kepurėmis užmėtyti“. „Šią medžiagą statysiu su pozicija“, – ištarė jau apsisprendęs.
Vengia aktualijų srovės
E.Nekrošiui knietėjo išsakyti savo poziciją. Ne tik piliečio, bet ir menininko. Kaip ją išreikšti nepatekus į politinių aktualijų srovę ir išsaugant A.Puškino kūrinio prasmes, priartinant jas prie šiandieninio žmogaus? Kaip suderinti teatro kultūrą ir jo visuomeninę misiją?
E.Nekrošių pasisakyti provokavo ir Maskvoje viena po kitos pasirodžiusios dvi labai skirtingos A.Puškino kūrinio interpretacijos – legendinio vokiečių režisieriaus Peterio Steino ir šiuolaikinio rusų teatro provokuotojo Konstantino Bogomolovo spektakliai.
„Boriso Godunovo“ repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre E.Nekrošius pradėjo 2014-ųjų rugsėjį. Jis aštuonis mėnesius kūrė savo poziciją su kaip niekada gausia aktorių komanda.
Likimai istorijos labirinte
Rusų klasikinės literatūros perlu vadinamas „Borisas Godunovas“ – vienas sudėtingiausių dramos kūrinių. Tai painus istorinės kronikos, epo ir dramos labirintas. Istorinė fabula apie caro Boriso ir jo nužudyto caraičio Dmitrijaus šmėkla virtusio Apsišaukėlio kovą – tik pjesės paviršius.
A.Puškiną domino ne istorinės peripetijos, bet žmogaus ir tautos likimas istorijoje. Išstudijavęs Williamą Shakespeare’ą jis rašė rusų liaudies tragediją. Šiandien „Borisas Godunovas“ skamba kaip pranašiškas veikalas apie amžiną Rusijos istorijos „ydų ratą“.
„Man norėtųsi, kad liaudis, kaip šeima, būtų antra pagal svarbą po Boriso. Ne šiaip grupelė aktorių, kuri sukuria foną, bet antras pagal svarbą veikėjas, o gal ir svarbiausias. Visa liaudis būtų suluošinta.
Apie rusus galima pasakyti, kad jie truputį „daužti“ – ne blogąja prasme, bet gal taip siela atsiranda. Ir tai suvienytų visus“, – sakė E.Nekrošius per vieną pirmųjų spektaklio repeticijų. Režisierius siekė per „daužtos“ liaudies charakterį išreikšti gražiausias ir baisiausias jos savybes. Žemę ir dangų.
Per repeticijas liaudies įvaizdis peržengė vienos tautos ribas ir tapo „Boriso Godunovo“ interpretacijos pagrindu. Jis diktavo spektaklio estetiką, vienijančią visus savaip „daužtus“ veikėjus. Tik kiekvieno siela skirtingai atsiranda.
Mirtina valdžios viršūnė
Dar niekada E.Nekrošiui taip nerūpėjo istorija ir žmogaus vieta joje. Istorija nesusieta su konkrečiu laikotarpiu. Galima sakyti, kad spektaklio įvykiai apima XX amžių, bet ne jo objektyvią istoriją, o atminties refleksiją.
Istoriniai ženklai nuo architektūros pastatų iki buities detalių, virtę žaislais ir maketais, perteikia istorijos miražą.
„Štai praeitis vėl slenka prieš mane, – argi seniai ji, įvykių pilna, praskriejo tartum jūra neramioji?“ – sako senas metraštininkas vienuolis Pimenas ir prisimena galingiausių valdovų pabaigą.
E.Nekrošius į istoriją žvelgia tarsi Pimeno akimis. Bet vietoj metraštininko renkasi menininko poziciją.
Spektaklyje istorija veikia kaip dabarties kamertonas.
Ją pasakoja angelas, kurio niekas, išskyrus vaikiškai naivų Jurodivą Nikolką, nesiklauso.
Gal todėl ji nuolat kartojasi lyg blogas sapnas. Ir nesvarbu, kas pagrindinis šio sapno herojus: dėl sosto nužudyto vaiko reginio prislėgtas Borisas ar ant jaunystės sparnų į sostą lekiantis Apsišaukėlis.
Vienas valdovo gyvenimą baigia sunkia atgaila, kitas jį pradeda beprotiška avantiūra. Bet abiejų likimai – ta pati „idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“. Ji pasakojama prie tos pačios Kremliaus „raudų sienos“ su laiptais, vedančiais į tą pačią mirtiną valdžios viršūnę.
Šioje pasakoje carą Borisą ir Jurodivą Nikolką skiria vienas žingsnis. Jį žengti – kaip nugyventi gyvenimą. Tik tai padaręs žmogus gali susitikti su savimi – laikinu istorijos žaislu po amžinu dangumi.
E.Nekrošiaus premjeriniai spektakliai pagal A.Puškino „Borisą Godunovą“ vyks gegužės 22, 23 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
