Kodėl aktorė atsisakė tarptautinių žodžių kirčiavimo

Išraiškingo stoto, balso ir akių, plaukų, pasiutusiai gražių ir nepaklusnių, kaip ji pati, atsidavusi profesijai ir laisva, – aktorės Nomedos Bėčiutės nesupainiosi su jokia kita. Nors kalbamės gražios sukakties išvakarėse, savo jubiliejaus Nomeda nelinkusi akcentuoti, nes priima jį labiau kaip neišvengiamą įvykį, o ne kaip metų sukaktį.

Aktorė Nomeda Bėčiūtė.<br>S.Jankausko nuotr.
Aktorė Nomeda Bėčiūtė.<br>S.Jankausko nuotr.
Nomeda Bėčiūtė spektaklyje apie Marlene Dietrich.<br>ŠDT archyvo nuotr.
Nomeda Bėčiūtė spektaklyje apie Marlene Dietrich.<br>ŠDT archyvo nuotr.
Nomeda Bėčiūtė spektaklyje „Dibukas“.<br>A. Staponkaus nuotr.
Nomeda Bėčiūtė spektaklyje „Dibukas“.<br>A. Staponkaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Asta Šiukšterienė („Menų faktūra“)

May 21, 2015, 8:11 PM, atnaujinta Nov 27, 2017, 11:02 AM

„Ir ne todėl, kad kažkaip norėčiau nuslėpti amžių. Man visiškai tai nerūpi. Juk tai nuo manęs nepriklauso, tai neišvengiama. Tiesiog taip atsitiko. Mano metai – mano turtas. Juk būna, kad koks šimtametis daug jaunesnis už kokį 25-erių jaunuolį. Ir dar vieno nesuprantu: „Nekultūringa klausti moters amžiaus“. O kodėl? O plastinę operaciją pasidaryti ir ją slėpti – kultūringa? Atsitiko būti, ir ar aš kalta, kad taip atsitiko?“, – juokiasi Nomeda, atskleisdama ir artėjančio jubiliejinio vakaro pavadinimą „Atsitiko būti“, kuris įvyks gegužės 23 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre.

– Galbūt tai ne tik šventinio vakaro pavadinimo prasmė, bet ir filosofinis požiūris į visą gyvenimą: ar pačiai tiesiog atsitiko būti, kuo dabar esi, ar nuo vaikystės kryptingai to siekei?

– Oi, ne. Tiesiog taip atsitiko, kad aš bac – ir atsiradau. Man, vilnietei, atsitiko būti Šiauliuose, atsitiko būti būtent šitame teatre ir išvis atsitiko būti aktore, o juk nuo pat vaikystes visi manė, kad tapsiu gydytoja, o kai studijavau pedagogiką – kad mokytoja, kaip abu tėveliai. Neturėjau tokios svajonės nuo vaikystės.

Paklaustum dabar mano senelių ar tėvų, tai aš buvau medikė „iki pašaknų“, vaikystėje kaimo namų „gonkose“ net felčerės punktą turėjau įsirengusi, tai kiekvieną vasarą nuo manęs visi kentėdavo: brolį ir „į ligoninę guldydavau“, ir „vaistus leisdavau“. Studijos Klaipėdos konservatorijoje irgi su teatru buvo susijusios: vadinosi ta programa Lietuvių kalba ir literatūra su papildoma pedagogika ir vaikų teatro režisūra.

Tos dvigubos specialybės buvo penkeri metai mokslų. Tai aš keturis kursus ten atbuvau ir jau buvau pradėjusi diplominį darbą rašyti – „Tarptautinių žodžių kirčiavimas“. Bet ta gretutinė specialybė su labai stipriais aktorystės pagrindais, matyt, nusvėrė, kad perėjau į antrą aktorinį kursą Vilniuje.

Mano tėvukas tada mamai pasakė: „Jeigu Nomeda bus aktorė, tai aš išeisiu iš namų“. Bet neišėjo. O pedagoginius mokslus aš vėliau Šiauliuose baigiau.

– Tai su pedagogika galutinai neišsiskyrei?

– Nepavyko. Keliose mokyklose mokiau su teatro menu, scenos kalba susijusių dalykų, dirbau socialine pedagoge viename Šiaulių vaikų dienos centre. Kaip bežiūrėsi, aš pagal abu diplomus dirbu. Bet, jei iš tiesų reiktų dirbti mokykloje, tai man kantrybės neužtektų toje sistemoje. Nors niekada nesakau „niekada“. Ką gali žinoti...

– Kuo save laikai: šiauliete, vilniete ar pagal kilmę? Iš kur esi kilusi?

– Klausimas, į kurį aš pati atsakymą radau visai neseniai. Mano gimtinė –Vilnius (ten gimiau), o mano tėviškė – lygumos tarp Pašvitinio ir Žeimelio. Abu tėvai yra iš to krašto. Štai kodėl aš Šiauliuose atsidūriau – grįžau į savo žemę! Bet čia aš dabar galiu filosofuoti. Iš manęs kartais ir pasijuokia: „Bėčiūtė viskam – ir kas gero, ir kas blogo – ras pateisinimą ir tuoj paaiškins, kodėl.“

Kai baigiau studijas, mūsų kursas buvo rinktas Šiauliams. Atvažiavo tuometinis Šiaulių dramos teatro direktorius Vytautas Juškus (jį savo „krikštatėviu“ vadinu) – ir daviau žodį. Turėjau pasiūlymų ir galėjau likti Vilniuje ar vykti į Kauną, bet laikiausi pozicijos, kad daviau žodį Šiauliams. Ir nė sekundės to nesigailėjau. Jeigu darai mėgstamą darbą (kas yra karjera, aš nežinau ir nesuprantu), tai koks skirtumas, kur.

Man ypač pasisekė, kad pirmąjį teatro sezoną Šiauliuose aš gavau nuostabų vaidmenį labai gražioje Williamo Gibsono pjesėje „Stebukladarė“ – panelė mokytoja Eni Salivan. Tai buvo labai gražus spektaklis, kurį žiūrovai dar iki šiandien prisimena. Man tas vaidmuo buvo labai didelė dovana (už šį vaidmenį aktorė Nomeda Bėčiūtė 1991 m. pelnė Augustino Griciaus premiją – aut.past.). Nors ir vėl – panelė mokytoja, aš ir į sceną su pedagogika atėjau. (Juokiasi).

O susitapatinti su vaidmeniu? Gink, Dieve. Dėl mylimų vaidmenų? Aš nedrįsčiau skirstyti vaidmenų, nes eiti į sceną nepamilus vaidmens yra beprasmybė. – Negi nebūna, kad jauti, jog vienas vaidmuo lyg specialiai tau, rodos nė vaidinti nebereikia, o kitas nelimpa, nenori jo, nemoki?

– Gal. Bet antrasis variantas – įdomesnis. Nes nuo savęs niekur nepabėgsi. Skiria režisierius vaidmenį pagal tipažą ir, galvoji: „čia nesunku, susitvarkysiu“. O daryti tai, ko nemoki, kas neįprasta – įdomiau. Geras režisierius, kuris mėgsta dirbti su aktoriumi, pagal tipažus ne visada skirsto. Nepatinka man dirbti mechaniškai, šabloniškai. Aš turiu žinoti, kodėl. Jei nesuprantu –nedarau. Nors kartais pasitaiko, kai, rodos, sukūrei vaidmenį, vaidini, ir tik kokiame 50 spektaklyje staiga perpranti – tai štai kaip čia yra!

– Kiekviena aktorė kalba apie savo svajonių vaidmenį ar personažą, kurį suvaidinti prilygsta karjeros kulminacijai...

– O ką aš žinau: gal ta kulminacija dar bus, o gal jau buvo? Iš tikrųjų žinojau tik tai, kad aš Džuljetos tai tikrai nevaidinsiu. Kokia aš Džuljeta? Kaip sakoma, „natūra-faktūra“ – ne ta. Tai koks tada Romeo turėtų būti? Kita vertus, kaip iššūkis – kodėl ir ne?

– Bet ne pagal „natūrą-faktūrą“ jau esi sukūrusi programą „Su meile – Marlene Dietrich“. Kaip atradai šį vaidmenį – ar tave jis atrado?

–Juokauju, kad tam reikėjo nusikirpti plaukus. Iš tiesų tai man jį režisierė Regina Steponavičiūtė pasiūlė. Marlene Dietrich buvo nedidelio ūgio, mes ir vizualiai nepanašios. Aš nesistengiau jos pamėgdžioti, tai buvo labiau minties, istorijos perteikimas. Dainų tekstus pasirašiau pati (aišku, gavau pažodinius vertimus), dainuoju iki šiol.

– Daug savęs išdalini vaidmenims, vaikams, žiūrovams, renginių dalyviams. Kas lieka sau pačiai?

– Anksčiau ar vėliau visi dalykai – geri ir blogi – sugrįžta. Tai, ką gero atiduodi, sugrįžta su kaupu. Ir sugrįžta tada, kai visai nesitiki. Kai į jubiliejinę programą „Atsitiko būti“ kviečiau muzikantus, jaudinausi – penki aukšto lygio muzikantai, aktyviai koncertuojantys, itin užsiėmę – ir nė vienas neatsisakė. Taip gražu.

– Ar yra tai, ko gailiesi?

– Pasakysiu taip: einu savo kojom, mąstau savo galva. Ko gailėtis? Dirbu mylimą darbą. Ko gailėtis? Čia gali būti tik dėkingas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.