Kultūros nakties pamoka vilniečiams: vaikščiok ir šypsokis!

Vilniaus vicemeras L.Kvedaravičius paklausė arba tiesiog neišgirdo dviratininko patarimo. Jis penktadienio pavakarę ir toliau iš peties rėžė Kultūros nakties atidarymo kalbą. Labai gražiai kalbėjo. Tik buvo aiškiai per aukštai – viešbučio „Novotel“ balkone.

Užvertusių galvas klausytojų ausis pasiekė ne visi jo žodžiai. Tad mačiusiųjų Eimunto Nekrošiaus „Borisą Godunovą“ galvose vicemeras greičiausiai virto Arūno Sakalausko Šuiskiu, raiškiai ir pakiliai intonuojančiu sunkiai pagaunamas frazes.

Kitas Kultūros nakties atidarymo dalyvis irgi nenušoko iš aukštybių. Tiksliau, taip ir liko kaboti, tik jį dengusia skraiste nusikratė. Ant nosies tupėjo akiniai, kairė ranka lindėjo kelnių kišenėje, dešine laikėsi už strypo. Kas jis?

„Pagaliau dėdę Volodią pakabino?“ – klausiamu tonu prabilo rusakalbis vaikinas. „Pats pasikabino. Ant rankos“, – bandžiau šmaikštauti. „Aš rimtai. Žiauriai panašus“, – tęsė atsitiktinis pašnekovas.

Taip ir nepavyko sužinoti, į kurį iš Vladimirų – Putiną, Iljičių Leniną ar kokį virtualų draugą? – šiam meno mėgėjui buvo panaši kabanti žmogaus skulptūra. Mat jis netrukus sulindo į virtualiąją erdvę. Visas. Šiame pasaulyje paliko tik tarsi stabo ištiktą kūną. Su išmaniojo telefono ekraną čiupinėjančiais pirštais.

Kurį laiką suglumęs pastoviniavau. Bejausmei būtybei tardamas „viso gero“ dar pagalvojau, kad 79 metais Vezuvijaus pelenų užklotos kai kurios Pompėjos, Stabijos ir Herkulanumo aukos greičiausiai dar kurį laiką irgi judino pirštus.

Gedimino prospektu toldamas Katedros aikštės link svarsčiau, ar rusakalbis vaikinas savo antrosiose smegenyse atras, kad Vilniaus centre pasikabino visai ne Volodia.

Skandalingasis čekų kūrėjas Davidas Černy sostinės centrą pagyvinusią „Kabančio žmogaus“ skulptūrą sukūrė dar praėjusiame amžiuje, 1997 metais.

Joje ne tik Prahos, bet ir kitų pasaulio miestų gyventojus stebinantis menininkas pavaizdavo S.Freudą. Kabanti psichoanalizės tėvo – savotiško mąstytojo simbolio – figūra tuomet tarsi ir turėjo parodyti, kaip XXI amžiuje jausis intelektualai? Pasimetę, sutrikę, pakibę tarp žemės ir dangaus. Aiškiaregys tas D.Černy, ar ne?

„Bliam, kaip faina, kad tiek žmonių išėjo į gatvę, bet gaila, kad jie tik laigo pirmyn atgal, ir tiek“, – nugirdau merginą, besistebinčią gatves užplūdusiais vilniečiais. Ji buvo ir teisi, ir neteisi.

Jei toji mergina iš Pilies gatvės nebūtų nusukusi į Skapo gatvę, o nukeliavusi į Valdovų rūmus, Užupį ar prie Baltojo tilto, ji būtų išvydusi koncertais, vaidinimais, šviesos instaliacijomis ramiai besigrožinčius žmones ir greičiausiai būtų pakeitusi savo nuomonę.

Kita vertus, net jei dalis vilniečių tiesiog vaikštinėjo gatvėmis ir nepamatė nė vieno projekto (nors tai ir neįtikėtina), ir tai galima laikyti tam tikru Kultūros nakties rengėjų laimėjimu. Jiems per devynerius metus pavyko miestiečiams įrodyti, kad smagiai leisti laiką galima ne tik virtuvėje prie butelio ar miegamajame prie televizoriaus.

Vaikštinėjimas, dykinėjimas – viena geriausių poilsio formų, kuri net ir kelia visokių minčių. O tai šiais įdomiais laikais – gal ir žingsnis atgal, bet ne pats beprasmiškiausias.

Be to, Vilnius bent vieną naktį per metus tampa panašus į kokį Madridą ar Porto, kurių gyventojai ir neskatinami renginių kas vakarą ištrūksta į gatves. Tiesiog pasivaikščioti.

Aišku, gatvėse buvo ir tokių, kurie abiem rankom įsikibę į alaus bokalą šaukė: „Ar čia pinigus dalina, kad tiek daug žmonių.“ Vieną tokį pamačiau Pilies gatvėje. Atrodė taip, tarsi ne jis tuos du bokalus, o tie du bokalai jį laiko.

Ironiška, tačiau Pilies gatvėje minia buriavosi anaiptol ne norėdama į jį pasižiūrėti ar laukdama dalinamų pinigų. Čia šmaikščioji airių trupė „Macnas“ dalino tai, kas kartais būna vertingiau už pinigus – humorą ir gerą nuotaiką.

Airių trupė nuo Katedros aikštės iki Rotušės keliavo kone dvi valandas. Ir visą laiką vaidino įtraukdama praeivius – aikštingai ir užsispyrusiai karalienei ieškojo pramogų. Net ir vyro.

Pasigaudavo kokį vaikiną ir jį puošdavo, raitodavo kelnes, kalbindavo, provokuodavo. Reikėjo matyti tiek artistų minas, tiek praeivių šypsenas, juoką! Jautėsi, kad ir vieni, ir kiti tiesiog kaifuoja. Žaisdami meną ir gyvenimą.

Lygiai tokia pat ar labai panaši atmosfera tvyrojo tiek kaip niekada sausakimšame Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), tiek Paveikslų galerijos kieme.

ŠMC tąvakar buvo atidaryta vokiečių menininkų Volkerio Morawe's ir Tilmano Reiffo paroda „Nėra skausmo, nėra žaidimo“ („No pain, no game“).

Čia galėjai savo balsu įridenti į skylę kamuoliuką, išjungti lemputę realiame pasaulyje, o įjungti išmaniuoju telefonu. Arba įlįsti į mažiausią pasaulyje socialinį tinklą ir tikroviška lazdele bakstelėti savo naująjį pusiau virtualų, pusiau realų draugą.

Paveikslų galerijos kieme nuostabaus cirko spektaklio „Nepaisant“ artistai – prancūzas Tomas Proneur ir brazilė Alluana Ribeiro – irgi vaidino meną ir gyvenimą. Dar – meilę. Menui ir gyvenimui. Jie abu nėra amžini. Gyvuoja tiek, kiek juos kas nors atsimena.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje prisikvėpinęs šviesios atminties aktorės Unės Babickaitės kvepalų, kuriuose atpažinau tik malonų gervuogių aromatą, nuo kvapų apsvaigusia galva išsliūkinau į kiemą ir nusprendžiau užsisakyti alaus.

Gurkštelėjau. Klausiausi nyderlandų atlikėjų Gertjano Ademos ir Vincenzo Castellanos muzikos ir stebėjau besisukančius spalvingus vilkelius. Ką ten vilkelius. Dydis leistų juos pavadinti tikrais vilkais. Vėl gurkštelėjau.

Ir tada pamačiau ją. XXI amžiaus intelektualę. Ji ne ėjo, o sklendė. Juodi plaukai plaikstėsi vėjyje. Klubai lyg anties grakščiai krypavo į kairę ir į dešinę. Prašmatniu švarku pridengtos krūtys vilnijo tarsi ežero bangos.

Pasitempusi. Žingsniuose nebuvo justi jokio pasimetimo, sutrikimo, klaidos. Atrodė, tarsi visas pasaulis būtų po jos kojomis. Nors kairę ranką ji taip pat laikė kišenėje. Kaip ir kabantis S.Freudas.

Staiga žiauriai užsimaniau su ja padiskutuoti. Gal net labiau nei su psichoanalizės tėvu. „O jei toji ji – tik dar vienas Kultūros nakties projektas“, – ėmiau juoktis, kone balsu kvatotis. Tarsi akimirkai atradęs Aristotelio traktatą apie komediją.

Umberto Eco garsiajame romane „Rožės vardas“ rašė, jog nenaudėliai vienuoliai sudegino šio Antikos filosofo knygą apie juoką. Kad gyvenime liktų vien tragedija.

Gal ir perlenksiu lazdą, bet birželio 19-osios naktinėtojų veidus puošusios šypsenos tarsi liudijo, kad Kultūros nakties rengėjams kažkaip pavyko atrasti Aristotelio knygą apie komediją. Kol kas tik vienai nakčiai. Tik nuo mūsų priklauso, ar ją galėsime skaityti ištisus metus. Gal. Tereikia daugiau šypsotis ir juoktis. Ir iš savęs, žinoma.