Škoto Davido McVicaro režisuota Wolfgango Amadeaus Mozarto komiška opera „Pagrobimas iš seralio“ – vienas ryškiausių šiemečio Glaindborno festivalio akcentų. Bilietų gauti į ją beveik neįmanoma, nors jų kaina siekia 250 svarų.
Spektaklį penkiomis žvaigždutėmis įvertino „The Guardian“, „The Stage“ ir „What’s on Stage“, jam nepagailėjo pagyrų ir kiti leidiniai. “Galbūt tai nėra jūsų mėgstamiausia W.A.Mozarto opera, tačiau Glaindborno vintažinis spektaklis jus gali priversti pakeisti savo nuomonę“, – spėjo „The Arts Desk“.
Iki vasaros pabaigos Glaindborne šis spektaklis bus parodytas 17 kartų, po to keliaus į vieną garsiausių klasikos festivalių „BBC Proms“ Londone ir į turą po Angliją.
Liepos 19-ąją „Pagrobimas iš seralio“ su E.Montvidu buvo rodomas Jungtinės Karalystės „Picturehouse“ kino teatruose ir transliuojamas internete.
Papročiai – aristokratiški
Glaindborno operos festivalis – viena garsiausių vasaros meno švenčių šalia Zalcburgo festivalio Austrijoje, Provanso Ekso Prancūzijoje ir kitų.
Jis rengiamas jau 81-us metus ir traukia publiką ne tik spektaklių kokybe, iškilių menininkų vardais, bet ir nepakartojama aura.
Į Glaindborną susirinkusi publika ne tik geria meno įspūdžius, bet ir mėgaujasi išpuoselėtais sodais, supančiais aristokratų valdose iškilusį modernų teatrą, rengia juose piknikus.
Per ilgąją net pusantros valandos trunkančią spektaklių pertrauką žiūrovai pasklinda po vaizdingus gėlynus, tiesiog ant vejos geria šampaną ir vaišinasi užkandžiais.
„Kai orai neleidžia išeiti į lauką, kai kas net tiesia staltieses teatro koridoriuose ant grindų, – pasakojo E.Montvidas. – Tačiau smagiausia stebėti, kaip puošni publika – skrybėlaitėmis ir vakarinėmis sukniomis pasidabinusios moterys, smokingais vilkintys vyrai – traukia į spektaklį iš traukinių stoties.
Glaindborne griežtai paisoma aprangos kodo – džinsuota publika čia jaučiasi prastai. Savo konservatyviais papročiais šis festivalis primena karališkąsias Askoto žirgų lenktynes.
Jį mėgsta turtuoliai – čia yra net aikštelė asmeniniams sraigtasparniams.“
Scena tirpdo kilogramus
Nenuostabu, kad vasaros naujienas medžiojantys žurnalistai ir kritikai smalsiai seka ir plačiai komentuoja Glaindborno įvykius.
Daug dėmesio spėjo sulaukti ir 40 metų lietuvių tenoras E.Montvidas, vaidinantis „Pagrobime iš seralio“ ispanų didiką Belmontę, kuris vaduoja sužadėtinę Konstancę iš turkų despoto haremo.
„London Evening Standard“, „The Arts Desk“, „The Telegraph“ nepagailėjo Edgaro Belmontei skambių epitetų: stilingas, įtikinamas, išvaizdus, aristokratiškas.
E.Montvidas visą spektaklį yra scenoje – jis ne tik dainuoja, bet ir kalba vokiškai, daug juda. Belmontė yra sudėtingas vaidmuo. „Dainuoti „Pagrobime iš seralio“ – geriausias būdas atsikratyti kilogramų“, – juokavo tenoras.
Laimė, per ilgąją pertrauką, kai publika iškylauja, artistas gali pailsėti. Tuo metu jis nusimeta kostiumą ir peruką, užvalgo, paskaito knygą, kol vėl reikia rengtis ir, padailinus grimą, grįžti į sceną.
Įdomu, kad Konstance spektaklyje tapo jo kolegė iš stažuotės Londono teatre „Covent Garden“ laikų Sally Matthews.
Jau daug sudėtingų vaidmenų sukūrę dainininkai pirmą kartą susitiko operoje, sublizgėdami, anot „The Guardian“, subtilumu ir bravūra.
Atlikėjai nuogąstavo, kad prilipusi prie vokiškų subtitrų publika gali nepastebėti humoro ir dramatizmo kibirkščių spektaklyje.
Bet gyva klausytojų reakcija – plojimai ir juokas – jau nuo pirmųjų vakarų išsklaidė nerimą.
„Nuotaika scenoje ir salėje buvo įelektrinanti!“ – po premjeros džiaugėsi Edgaras.
„Mozarto turkiška komedija, interpretuojama D.McVicaro, – malonumas akims ir ausims“, – gyrė „Pagrobimo iš seralio“ premjerą „The Stage“. „Įtaigu, jautru, kartais trikdomai erotiška“, – žavėjosi spektakliu „The Guardian“.
Įtiko pasaulinei garsenybei
Edgaro karjeroje tai jau septintoji „Pagrobimo iš seralio“ inscenizacija. Jis dainavo šioje operoje Frankfurte, Miunchene, Berlyne, Hamburge, Amsterdame, Trieste.
Pats neįprasčiausias jo karjeroje Belmontė buvo katalonų režisieriaus Calixto Bieito spektaklyje.
Tąkart solistui teko išsirengti scenoje iki trumpikių ir žiūrovų akivaizdoje apsivilkti trumpą moterišką suknelę, įsidėti krūtis, apsiauti aukštakulnius aulinukus, užsidėti moterišką peruką.
Spektaklis buvo skirtas tik suaugusiesiems, prifarširuotas sekso scenų.
Šokiruota publika švilpė, trypė ir trankė durimis.
Nemenkas išbandymas Edgarui buvo ir Belmontė Bavarijos operoje, pavaduojant susirgusį kolegą. Ten veiksmas rutuliojosi ant skraidančių sofų – viena jų vos nepartrenkė artisto.
O D.McVicaras garsėja talentu rasti naujų sprendimų, išvengiant radikalumo ir nešiuolaikinant operų siužeto.
Šio režisieriaus išradingumu, sąmoju, muzikalumu galėjo įsitikinti ir lietuvių publika, kai „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo transliuojama iš Niujorko „Metropolitan Opera“ škoto režisuota George’o Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“.
„D.McVicaro spektakliai labai gražūs estetiškai, kupini fantazijos. Nedaug yra režisierių, kurie taip nuodugniai išnarsto kūrinį ir jo kontekstą, gali padainuoti kiekvieną operos žodį, bet kartu suteikia artistams didžiulę kūrybos laisvę“, – kalbėjo E.Montvidas.
Su vienu garsiausių pasaulio operos režisierių D.McVicaru jis dirba jau antrąjį kartą. Abu menininkai anksčiau statė Škotijos operoje Igorio Stravinskio „Veltėdžio karjerą“ („Rake’s progress“).
„Sutapo mūsų fluidai ir požiūris į darbą. Aš turiu daug idėjų, o režisieriui tai patinka“, – garsenybės palankumą aiškino solistas.
Sėmėsi įkvėpimo Stambule
Glaindbornui sukurtas D.McVicaro spektaklis, anot Edgaro, – šventė visiems pojūčiams.
„Pagrobimo iš seralio“ veiksmas plėtojamas prabangiuose XVIII a. osmanų rūmuose. Kerinčio scenovaizdžio autorė Vicky Mortimer spektaklyje pavaizdavo smulkiausias rūmų interjero ir juos supančio prašmatnaus sodo detales.
Edgaras turėjo su kuo palyginti šį kūrinį, nes sėmėsi įkvėpimo operai klajodamas po Stambulą.
E.Montvidas dainuoja Glaindborne jau ketvirtą kartą. Galima sakyti, Glaindbornas palaimino artistą karjerai, nes po stažuotės Londono „Covent Garden“ teatre jis pirmiausia čia ištvėrė ilgą „Traviatos“ spektaklių maratoną ir buvo apdovanotas už Alfredą festivalio prizu.
Vėliau solistas ekspromtu pavadavo kolegą „Eugenijuje Onegine“, o pernai padainavo visą seriją šios operos spektaklių legendinėje Grahamo Vicko inscenizacijoje.
„Gera grįžti į Glaindborną. Tai viena žaviausių mano darbo vietų. Kas kartą čia atvykęs pasijuntu kaip meno saloje, kurioje neegzistuoja niekas daugiau – tik opera“, – prisipažino E.Montvidas.
Po paskutinio spektaklio Glaindborne ir pasirodymo „BBC Proms“ festivalyje jis vyks į Berlyno „Komische Oper“ kurti savo pirmojo režisieriaus Barrie Kosky „Hoffmanno pasakų“ premjeroje.
Rugpjūčio 30-ąją išgirsime Edgarą Lietuvoje, Pažaislio muzikos festivalyje.
Idealas – R.Wagnerio festivalis
Glaindborno festivalį 1934 m. įkūrė ekscentriškas britų aristokratas Johnas Christie, užsimojęs pasivaržyti su R.Wagnerio operų festivaliu Bairoite (Vokietija). Abu šie renginiai išsilaiko tik iš bilietų ir privačių rėmėjų lėšų.
Glaindborno festivalio rėmėjus telkia jo draugija – savotiškas aristokratų klubas, į kurį patekti nelengva. Renginys vyksta klestinčiame Rytų Sasekso grafystės miestelyje Ringmere. Nuo Londono automobiliu jis pasiekiamas per porą valandų.
Iš pradžių operos čia buvo rodomos kaimo salę primenančiame teatre, o 1994 m. iškilo naujas architekto M.Hopkinso suprojektuotas pastatas su 1200 vietų auditorija.
Dabartinis festivalio prezidentas yra steigėjo anūkas Gusas Christie, vedęs, kaip ir senelis, operos primadoną (sopraną D.de Niese). Renginio meno vadovas yra dirigentas R.Ticciati.
Festivalyje pasikeisdami groja du pasaulinio lygio orkestrai – Londono filharmonijos bei Švietimo amžiaus (Orchestra of the Age of Enlightment). Glaindborno choras kasmet suburiamas iš naujo iš talentingo jaunimo.
Artistai mėgsta šį festivalį dėl šventiškos jo atmosferos ir ilgo repeticijų laikotarpio, kuris leidžia gerai pasirengti spektakliams.
Glaindborno piknikams klausytojai atsiveža maisto patys arba jo patiekia trys festivalio restoranai. Kai orai prasti, galima vaišintis palapinėse.
Bilietai į Glaindborno operas greitai ištirpsta. Jų kaina – nuo 10 svarų už stovimuosius iki 250 svarų. Tačiau spektaklius galima pažiūrėti ir rudenį, kai jie keliauja po Angliją, pristatomi gabaus operos jaunimo.
Kai kurie spektakliai yra įamžinami kompaktinėse plokštelėse ir DVD, transliuojami Jungtinės Karalystės „Picturehouse“ kino teatruose.
D.McVicaro „Pagrobimas iš seralio“ su E.Montvidu buvo rodomas kino teatruose liepos 19-ąją. Bus išleistas ir šio spektaklio DVD.
