„Sony Music“ kompanijos išleisto albumo jau parduota daugiau kaip 5 mln kopijų. „Rojo tango“ – vienas nedaugelio pramoginių projektų, rodomų ne tik Niujorko Brodvėjuje, bet ir elitinėse operos scenose – Vienos ir Berlyno valstybiniuose teatruose, Londono karališkajame operos teatre.
„Rojo tango“ kūrinius, atliekamus charizmatiškojo baritono, pirmieji Baltijos šalyse išgirs lietuviai. Gruodžio 19 d. Vilniaus kongresų rūmuose E.Schrottas koncertuos su legendiniu pianistu, „Grammy“ laureatu Pablo Ziegleriu ir jo ansambliu. Šia proga siūlome interviu su dainininku.
-Ar tango dainuoti lengviau negu W.A.Mozartą?
-Galima taip pamanyti, bet norint atlikti tango nepriekaištingai, reikia laiko ir pastangų tiek pat, kiek ir Mozartui.
Yra daugybė tango rūšių. Turbūt žymiausi tango – argentinietiškas, Rio de la Plata ir urugvajietiškas, mano gimtasis.
„Rojo“ reiškia raudona. Manasis tango šou – tai kelionė per visą Lotynų Amerikos muziką, prisiliečiant ne tik prie šiuolaikinio tango, bet ir prie braziliškosios bosanovos.
-Jūsų gimtasis Urugvajus yra daugiakultūrė šalis. Papasakokite apie savo kilmę.
-Mamos šeima yra kilusi iš Ispanijos, tėvo šeima turi austriškų ir vokiškų šaknų – tai galima suprasti ir iš mano vardo.
Tiesą sakant, nedaug apie tai išmanau. Jau ketvirtoji mano giminės karta gyvena Urugvajuje, bet daug dokumentų pasimetė dėl karinės diktatūros.
-Ar jūsų šeima buvo persekiojama?
-Ne, bet pora kartų dėl karinės diktatūros ji visko neteko. Tėvai turėjo batų fabriką, bet užsienio šalims boikotuojant režimą Urugvajuje mums buvo užkirsti eksporto keliai.
Dar būdamas 9-erių padėjau tėvui darbe, ir ne dėl to, kad man liepė, bet pats to norėjau.
-Nors esate vienturtis vaikas, nebuvote lepūnėlis?
-Aš – geras sūnus. Visada prisimenu, kiek tėvai turėjo paaukoti, kad galėčiau studijuoti. Už tai be galo juos gerbiu.
Mano mama pati norėjo tapti pianiste, bet tai buvo neįmanoma – jai teko pasirinkti buhalterės profesiją. Užtat man nuo pat mažų dienų ji samdė privatų mokytoją.
Deja, pačiam pianinui pinigų neužteko, todėl mokytojas nupiešė klaviatūrą ant virtuvės stalo ir ten turėjau ištisas dienas praktikuotis. Tai buvo tikra agonija, nes tuo metu tenorėjau žaisti kieme regbį ar futbolą su draugais. Tačiau mama buvo labai griežta, ir dabar jai už tai dėkoju.
Mano tėvams dabar 72 ir 73 metai, jie manimi didžiuojasi. Abu yra aktyvūs, linksmi, daro viską kartu, net šoka tango.
-O koks jūs esate tėvas?
Turiu 16-kos metų dukterį Urugvajuje ir 6-erių metų sūnų (su operos primadona Ana Netrebko). Manau, esu gana griežtas tėvas, bet stengiuosi tą griežtumą derinti su šypsena.
Man svarbiausia, kad vaikai įgytų gerą išsilavinimą. Kai pats mokiausi universitete, niekaip negalėjau suprasti, kodėl kiti studentai nori tik linksmintis. Ir dabar nesuprantu vaikų, kurie tingi mokytis. Norisi jiems priminti, kiek pastangų deda jų tėvai, kad jie įgytų išsilavinimą. Noriu, kad mano vaikai tai vertintų.
-Jūs vadinamas „seksualiausiu Don Žuanu“, „operos chuliganu“, „gundančiu velnio įsikūnijimu“. Kas jums yra Don Žuanas?
-Mes galvojame, kad Don Žuanas nubaudžiamas už visas nuodėmes pragaru, bet gal jis ten gerai pasilinksmina?
Aš netikiu nei rojumi, nei pragaru, bet žinau vieną posakį, tinkantį Don Žuanui: „Geriau jau valdysiu pragare, negu tarnausiu rojuje“.
Manau, kad žuvus Don Žuanui, pradingsta ir jį supusių žmonių gyvenimo prasmė. Jie galėjo nekęsti jo, geisti ir jį prakeikti, bet jo nebelikus, jie neturi, apie ką kalbėti. Šiais laikais don žuanai ne tik neteisiami – tai didelės galios vyrai.
-Koks jūs būsite 70-ties?
-Labai žymus! O jei rimtai, visai negalvoju apie tai. Gyvenu čia ir dabar.
Skrisdamas lėktuvu negalvoju, ar oro kondicionierius pakenks mano balsui, nes tokie žmonės gali lengvai tapti asocialūs ir pakenkti sau. Jei dėl visko gyvenime nerimautume, taptume paniurėliais.
Parengė Austė Radžiūnaitė