Kompozitoriaus A.Šenderovo muzika jau daug metų skamba Lietuvoje ir pasaulyje, jis kuria daug ir nuosekliai, kiekvienais metais pristato vis naujų kūrinių. Netrukus 70-metį minėsiantis kūrėjas ištikimas savo kūrybos principams, kuriais jam svarbu ne tiek nustebinti, kiek prabilti į klausytojo širdį ir protą, ne pataikauti mados vėjams, o įvykdyti svarbiausią kūrėjo misiją – suteikti džiaugsmo ir atlikėjams, ir muzikos mėgėjams.
– Artėjantis jubiliejus yra graži proga dar kartą įvertinti jūsų indėlį į Lietuvos profesionalųjį muzikinį gyvenimą, į jo matomumą Europoje ir už jos ribų. O ką jums pačiam reiškia šį sukaktis?
– Sukaktį palyginčiau su sustojimu lipant į kalną: sustoji, kad
pamatytum, kiek jau nueita, ir vėl eini toliau.
Esu nepaprastai laimingas, kad Nacionalinė filharmonija spalio 10-ąją
rengia mano autorinį koncertą – jau trečią mano biografijoje. Tai
garbė ir pripažinimas, kuris reikalingas kiekvienam menininkui.
Dalyvaus vienas žymiausių pasaulio violončelininkų Davidas Geringas,
bajanistas iš Kopenhagos Geiras Draugsvollis, mūsų nuostabi pianistė
Indrė Baikštytė, choras „Jauna muzika“ ir Lietuvos nacionalinis
simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.
Tai man ir yra šventė. O pats gimtadienis – gražu, bet čia nėra jokių
mano nuopelnų – gimiau iš tėvų iniciatyvos.
- Kas jums yra laimė? Ar tai dažni koncertai su pilnomis klausytojų salėmis, ar pelnytas prestižinis apdovanojimas, ar kūrybinės palaimos išgyvenimas, kai randasi naujas kūrinys? O gal kas nors visai kita?
– Beveik visą gyvenimą esu laisvasis menininkas – gyvenu vien muzika.
Man tai ir didelė laimė, nepaisant tokio gyvenimo ir pragyvenimo būdo
sudėtingumo. Karuselė vis greičiau sukasi ir darbo turiu vis daugiau,
kas yra laisvalaikis, jau seniai nežinau ir, tiesą sakant, nelabai
norėčiau žinoti.
Toks mano gyvenimo būdas, tikslas ir prasmė. Ir – laimė. Medį jau
pasodinau, namą turiu, duktė ir anūkai gyvena įdomiai. Dabar tik rašyti
(aš vis dar rašau pieštuku ant natų popieriaus), koreguoti, susitikinėti
su atlikėjais, dalyvauti koncertuose ir laukti kitos sukakties.
- Kada ir kokį parašėte pirmąjį kūrinį?
– Pirmasis, dar 1959 metais mano užrašytas kūrinys – siuita
fortepijonui „Trys lokiai“. Man tada buvo keturiolika. Viena dalis iš
tos siuitos – „Vijimas“ vėliau buvo išspausdinta rinkinyje „Jaunasis
pianistas“ ir, kiek žinau, yra atliekama iki šiol.
O kai man buvo šešeri, „kūriau“ uvertiūrą operai „Pasaka apie auksinę
žuvelę“ – improvizavau prie fortepijono audrą, kuri palaipsniui
nurimsta. Mama bandė užrašyti, o aš vis grojau skirtingai. Kad ir kaip
būtų keista, puikiai atsimenu tuos laikus – sako, kuo esi vyresnis, tuo
geriau atsimeni vaikystę.
– Kaip apibūdintumėte vienu sakiniu, kas yra kūryba?
– Vienu sakiniu?! Tai neįmanoma. Kūryba – procesas, kuris nežinia
kada, iš kur ir kaip vyksta. Jos atsiradimas yra nesuvokiamas ir
nepaaiškinamas.
Vėliau prisideda tai, ką vadiname profesionalumu, žinios, mokslas,
technologija, patyrimas, intuicija. Ir – dar kažkas. Galbūt tas
„kažkas“ ir yra kūryba? Štai jums būtų atsakymas ne tik vienu sakiniu,
bet vienu žodžiu.
Toks mano požiūris į kūrybą, konkrečiau – į muziką, kuri, kaip aš iki
šiol manau, apeliuoja į žmogaus natūralius jausmus. Savo
muzikoje technologiją, kuri yra labai svarbi, stengiuosi taip paslėpti,
kad ji taptų nematoma, neišsiveržtų į pirmąjį planą.
Muzikos prasmė yra visiškai kita – nepalikti klausytojo abejingo,
priversti jį mąstyti ir pajusti tai, ko jis ne visada suranda tikrame
gyvenime.
- Kas padeda kūrėjui, pelniusiam tarptautinį pripažinimą, grojamam įvairiose šalyse, neužmigti ant laurų, nuolat eiti į priekį?
– Tam, kad neužmigtum, nereikia vartoti migdomųjų... O „migdomieji“ –
kai tau viskas aišku ir nematai kitų galimybių. Po kiekvieno mano
kūrinio atlikimo aš matau, kaip padaryti, kad tas ar kitas muzikos
fragmentas suskambėtų įtikinamiau. Muzika turi gyventi kartu su tavimi.
Kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Tada ji turi šansą būti aktuali.
- Ką pasakytumėte skeptikui, teigiančiam, kad kompozitoriaus profesija nebeaktuali – juk jau prikurta begalė įvairiausios muzikos, o jos nemažos dalies ir taip niekas negroja...
– Palyginsiu su kulinarija – yra puikių gamtos produktų, žalumynų,
uogų, vaisių, kurie nuolat auga, jų yra „prikurta“ begalė. Bet žmogus
vis tiek juos mėgsta – tiesa, ne viską, ir pasirenka būtent tai, kas
jam skaniausia.
Ir muzikoje kiekvienas pasirenka tai, kas jam artima. Muzika, kuri
apeliuoja į sielą, negali palikti žmogaus abejingo. Žinoma, svarbu, koks
žmogus ir kokia jo siela. Ir – kokia ta muzika.
- Viename savo interviu esate pasakęs: „Kartais man atrodo, kad visą gyvenimą rašiau vieną kūrinį...“ Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šią mintį?
– Tuo, matyt, norėjau pasakyti, kad muzikoje visada „kalbu“ apie
dalykus, kurie ne visada egzistuoja mūsų kasdieniame gyvenime, bet
žmogus apie juos svajoja, mąsto. Galvoju ir apie tai, kad gyvenimas yra
terminuotas – gimimas jau yra kelio į pabaigą pradžia.
„Da capo al...“ („Nuo pradžios iki...“) – taip ir pavadinau vieną
savo kūrinį. Galbūt intuityviai ši tema visada jaučiama mano muzikoje.
- Ar teisinga būtų sakyti, kad mėgstamiausias jūsų instrumentas yra violončelė?
– Ne. Kūryboje neturiu mėgstamiausio instrumento, mėgstamiausio ritmo,
metro. Mėgstamiausias yra tas, kuris būtinas tam tikrame muzikos etape.
O violončelė mane lydėjo nuo kūdikystės ir yra man labiau simbolis.
Be to, mano draugas genialus muzikas D.Geringas, su kuriuo draugystė
trunka jau 64 metus, susieja mane ir su jaunyste, ir su mano šeimos
tradicija, ir su violončele, kuri jo rankose tampa daugiau nei tik
muzikos instrumentas.
- Ką kompozitoriui reiškia būti geros formos?
– Kai nuolatos sportuoji, visas kūnas, raumenys jaučia tam tikrą
tonusą. Kai muzikantas nerepetuoja, nukenčia intonacija – kalbu apie
grojačius styginiais instrumentais. Pūtikams nukenčia vadinamasis
ambušiūras – lūpų ir liežuvio padėtis, padedanti jausti instrumentą.
Pianistams – „rankos neina“. O kompozitoriui – viskas kartu.
Jei seniai nerašei, tiesiog neateina minčių. O jei ateina viena kita,
nežinai, ką su jomis daryti. Reikia nuolatos praktikuotis. Tai turėtų
tapti gyvenimo būdu.
Ir ne tik rašymas, bet ir galvojimas apie muziką, klausymas, skaitymas.
Kartais „gera forma“ atsiranda visai netikėtai, be jokio pasiruošimo.
Svarbiausia vis dėlto talentas – tai, kas iš Dievo...
- Daugelyje jūsų kūrinių prasiskverbia teatriškumo, žaismės elementai, improvizacija. Kodėl jums tai svarbu?
– Man svarbu tai, kas išplaukia iš paties kūrinio esmės ir padeda
muzikai labiau atsiskleisti. Tai gali būti netradicinis scenos
traktavimas, specifinis apšvietimas, netikėtas atlikėjų elgesys.
Tačiau niekada nenaudoju specialios priemonės vardan tariamo
naujoviškumo. Teatriškumas man kartais reikalingas tam, kad dar labiau
pabrėžčiau muzikos esmę. Net jeigu auditorija ne viską supranta,
visada ką nors pajus. Svarbiausia, kad publika neliktų abejinga.
- Koks yra A.Šenderovas vienumoje su savimi?
– Tai žino natų popierius, pieštukas ir trintukas, fortepijono
klavišai, mažas darželis prie namų, automobilio vairas, mano kulinarinių
eksperimentų vaisiai ir katinas Murkis.
- Baigiant klausimas apie gyvenimiškąjį faktorių, be kurio menininkas negali egzistuoti ir kurti. Kokie tie gyvenimiškieji faktoriai, kurie jus, kaip kūrėją, įkvepia?
– Įkvėpti gali bet kas, kartais net nepalankiausi dalykai.
Geros sąlygos dar negarantuoja kūrybinės nuotaikos. Juk muzika
atsiranda viršuje...
Muzika skamba įvairiose šalyse
Vienas žymiausių šių laikų Lietuvos kompozitorių A.Šenderovas gimė 1945 m. Vilniuje violončelininko ir pianistės šeimoje.
1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. E.Balsio kompozicijos klasę). 1990 m. išvyko stažuotis į Tel Avivo S.Rubino muzikos akademiją. 1995-1997 m. studijavo kompoziciją Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje pas prof. O.Jevlachovą.
Dalyvavo daugiau kaip 30 tarptautinių muzikos festivalių, pastatyti trys baletai – „Mergaitė ir mirtis“ 1982 m., „Dezdemona“ 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Mary Stuart“ 1987 m. „Vanemuine“ teatre Tartu (Estija).
Muzika išsiskiria ekspresyvumu, tembro, dinamikos, faktūros įvairove. Joje stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis. Kompozitorius daug dėmesio skiria sakralinei tematikai, pasitelkdamas Senojo ir Naujojo Testamento siužetus ir tekstus hebrajų ir lotynų kalbomis.
A.Šenderovo muzika puikiai įsiliejo į Europos naujosios muzikos kontekstą, yra atliekama Lietuvos ir įvairių Europos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos šalių atlikėjų.