Anot režisieriaus, meninių vizijų neįmanoma prognozuoti – viskas skendi rūke. O teatro gyvenimas intensyvus – aktoriai dirba, domisi medžiaga, su kuria jiems teks susidurti. Ji įvairi ir ganėtinai rimta: publika išvys ne tik miuziklą, persų išminčiaus poemą, „verbatim“ metodu sukurtą dramą, krikščionišką misteriją, bet ir interaktyvų žaidimą chrestomatine pjese.
Kratosi publikos linksmintojų vaidmens
„Truputį atitolome nuo linksminimo, bandymo įtikti publikai. Nežinau, kaip tai priims žiūrovas – ar jis pasirengęs rimčiau pasvarstyti apie save šiuo keistu, įtemptu, nervingu laiku. Bet manau, kad visos pjesės, kurias bandysime parodyti, truputį įžemins, nuramins arba privers pasėdėti, pasiklausyti ir pamąstyti. Turbūt teatro misija dabar tokia ir yra – truputį suteikti skaidrumo, aiškumo, padėti susivokti šios valstybės, pasaulio, mūsų kiemo, teatro, rusakalbių žmonių kontekste“, – dėstė režisierius.
Jis džiaugėsi, kad pavyksta į teatrą pritraukti naujos publikos, megzti dialogą su įvairiais visuomenės sluoksniais, sudominti ne tik rusakalbę publiką. Pasiteisino praktika spektaklius vaidinti ir lietuvių, ir rusų kalba, visus spektaklius versti į lietuvių kalbą. Yra sumanymas vieną spektaklį vaidinti net trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai.
Dar viena naujiena – Rusų dramos teatras įtrauktas į Europos istorinių teatrų kelio Baltijos maršrutą kartu su penkiais Lenkijos, dviem Latvijos ir dviem Estijos teatrais, įsikūrusiais istoriniuose pastatuose. Projektas „Europos kelias“ skirtas tiems, kurie mėgsta keliauti ir žavisi teatru. Kaip tikisi J.Vaitkus, tai padės dar labiau plėsti žiūrovų būrį, tapti dar atviresniems. Iššūkis ir režisieriui, ir aktoriams
Rugsėjo 18, 19 dienomis sezoną pradės premjera – spektaklis „DreamWorks“ pagal vieno įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų, režisieriaus, scenaristo ir aktoriaus Ivano Vyrypajevo pjesę. Ją Lietuvoje stato jaunas latvių režisierius Georgijus Surkovas.
„Man labai artimos I.Vyrypajevo pjesės, bet jos specifinės – gana statiškos, jose nieko nevyksta, aktoriai tik sako tekstą. „DreamWorks“ I.Vyrypajevui tarsi neįprasta, ją galima pavadinti vaidybine: čia yra mizanscenų, personažų , šiokio tokio veiksmo. Tačiau tas vaidybiškumas irgi apgaulingas, be to, čia žaidžiama žanru – prasto, banaloko amerikietiško kino žanru. Mes bandome tai suvaidinti, išlaikyti formą, bet nepatekti į jos spąstus. Suvaidinti žanrą – sudėtinga užduotis tiek aktoriams, tiek man. Tačiau šiame kūrinyje yra tai, ką noriu pasakyti, jame nuskamba daug tiesioginių, būtent publikai skirtų tekstų apie tai, kas yra vyras, kas yra moteris, ką reiškia gyventi ir būti kartu, kas yra mirtis... Tai kiekvienam mūsų aktualūs dalykai, kuriuos itin tiksliai įvardija I.Vyrypajevas. Jam pavyksta paprastais žodžiais paaiškinti viską, ką sudėtinga būtų net suformuluoti. Aš galiu pasirašyti po kiekvienu pjesėje „DreamWorks“ skambančiu žodžiu“, – kalbėjo režisierius G.Surkovas pristatydamas spektaklį.
„Raudonos burės“ – pasiilgusiems meilės
Spalio mėnesį teatras pradės pavasario premjera – miuziklu „Raudonos burės“. XX a. pradžios populiaraus rusų rašytojo Aleksandro Grino 1923-iaisiais parašytos apysakos siužetą eilėmis atpasakojo Lietuvos rusų dramos teatro aktorius, poetas ir dramaturgas Jurijus Ščiuckis.
Raudonas bures, dekoracijas ir kostiumus teatro meistrai pasiuvo ir pagamino pagal jaunos dailininkės Elynos Miltos eskizus, spektaklį režisavo Haris Petrockis (abu iš Latvijos). Režisieriaus nuomone, visais laikais svarbiausia – meilė ir tikėjimas. „Ir jei visa širdimi tikėsi savo svajone, ji išsipildys, ir meilės vėjas ims pūsti į tavo raudonas bures. Spektaklio herojai – jauni žmonės, tai jų pirmoji meilė, pirmieji gyvenimo žingsniai. Šis spektaklis pirmiausia skirtas jaunimui, bet, manau, kad ir vyresnės kartos žiūrovai galės prisiminti savo pirmąją meilę. Šiais laikais reikia kuo daugiau pozityvių ir nuoširdžių spektaklių, mums taip to trūksta“, – svarstė režisierius.
Nukels į senovės Persiją
Kitą mėnesį visą trupę įtrauksiančias repeticijas pradės J.Vaitkus. Lapkričio 6 d. įvyks viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami (1140-1209) poemos „Septynios gražuolės“ premjera.
„Tai pasakojimas apie konkretų žmogų ir jo kelią. Svarbiausias dalykas – persų šacho Bachramo ėjimas per nuodėmes, išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Turtuolis staiga meta visas jį supančias grožybes ir pasirenka vienatvę, atsiskyrėlio lemtį... Užtenka vieno protingo žmogaus žodžio ir jis padaro perversmą. Perėjęs visą kelią nuo jaunystės meilių, fizinio ir dvasinio ištvirkavimo šachas vis dėlto padarė išvadą, kad žmogaus paskirtis ne malonumų pataluose voliotis. Jis turi užduotį iš kitos erdvės“, – kalbėjo būsimos premjeros režisierius J.Vaitkus.
Suaugusiems – „Ledas“, vaikams – „Pasaka apie carą Saltaną“
Po „Septynių gražuolių“ į sceną žengs buvęs J.Vaitkaus studentas režisierius Agnius Jankevičius, kurio spektakliai Rusų dramos teatre patraukė jaunos publikos dėmesį. Gruodžio mėnesį planuojama A.Jankevičiaus premjera pagal postmoderniosios rusų literatūros atstovo Vladimiro Sorokino romaną „Ledas“.
„Spektaklis pagal šį kūrinį – tai savotiškas sinkretinis požiūris į idealo genezę. Idealai niekada netampa kūnu ir krauju, nes mąstymas apie idealą yra troškimas to, kas dėl objektyvių priežasčių nėra ir negali būti susiję su tikrove. Tačiau žmonija ne kartą išgyveno pavienių „idealistų“ bandymus materializuoti savo globalius idealus. Padariniai dažniausiai būdavo daugiau ar mažiau tragiški. Tragiški tiek pačiai asmenybei, tiek visuomenei. Kancleris Otto von Bismarcas yra pasakęs: „Revoliucijas kuria romantikai, vykdo fanatikai, jų vaisiais naudojasi padugnės.“ Pasak vieno romano „Ledas“ veikėjų, MŪSŲ, t.y. tikrų žmonių, yra 23 000. Ar tikrai?“ – klausia režisierius A.Jankevičius.
Teatras neužmiršta ir savo mažųjų gerbėjų, kuriuos po Naujųjų metų pakvies į „Pasaką apie carą Saltaną“. Jo režisierė Jevgenija Rusakova sakė norinti sukurti šviesų, gražų, puošnų spektaklį, supažindinti žiūrovus su autentiškais rusų tautiniais kostiumais ir galvos apdangalais, pasaulio kultūros paveldu tapusia Palecho tapyba.
Ieško naujo formato
2016-ųjų sausį numatyta premjera „Mano meninis gyvenimas“. Būtent tokia garsaus rusų teatro pedagogo, režisieriaus Konstantino Stanislavskio autobiografijos antraštė. Spektakliui pjesę rašo vienas Maskvos „Teatr.doc“ įkūrėjų, režisierius, dramaturgas Michailas Ugarovas, rugpjūtį kūrybinėse dirbtuvėse kartu su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriais pradėjęs kurti būsimą dramą.
Tai bus dokumentinis spektaklis apie Lietuvos rusų dramos teatro aktorius. Medžiaga dramai renkama vadinamuoju „verbatim“ metodu. Aktoriai arba režisieriai prieina prie žmogaus, kuris juos domina, ima interviu juos dominančia tema, iš jo atsirenka tai, ko jiems reikia, ir vėliau interviuotojas istoriją pasakoja nuo savęs. Į šio spektaklio kūrimą įtraukti dauguma teatro aktorių. Jų vienas iš kito surinktos niekam negirdėtos istorijos taps būsimos premjeros „Mano meninis gyvenimas“ pjese.
Antrojoje 70-ojo sezono pusėje režisierė Olga Lapina įvairiose teatro erdvėse su publika žais... „Hamletą“. Rusų dramos teatro patalpas artimiausiu metu ketinama renovuoti, jos pakis, nebeteks senosios atmosferos, tad režisierė kartu su aktoriais nutarė pavedžioti publiką po teatro užkaborius, ten, kur žiūrovo neturėtų būti.
„Pasitelkę vaizdinius iš Williamo Shakespeare'o „Hamleto“ kursime meninę vertę turintį interaktyvų žaidimą, kurio dalyviais taps ir žiūrovai, juolab „Hamletas“ – humoro ir siaubo kupina pjesė, o tai būtina geram žaidimui“, – būsimojo reginio apmatus apibūdino režisierė O.Lapina. Ji pabrėžė, kad naujo formato spektakliai – dar vienas būdas pritraukti į teatrą naujų žiūrovų.
Bandys įminti moters paslaptį
Vienas svarbiausių šio sezono akcentų – J.Vaitkaus siekis pastatyti prancūzų poeto, dramaturgo Paulio Claudelio misteriją „Apreiškimas Marijai“. „Visuose P.Claudelio dramos kūriniuose moteris neša pražūtį, bet kartu yra „įvesdintoja“, iniciatorė, atverianti vyrui kelius į išsigelbėjimą, į sielos atpirkimą; moteris, nešanti pražūtį ir gelbstinti. Moteris visuomet turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. „Apreiškime Marijai“ šios pusės įkūnytos dviejuose personažuose: Violena – šviesioji pusė, Mara – tamsioji.
Kartu su P.Claudeliu režisierius J.Vaitkus mėgins įminti moters paslaptį, bandys suvokti, iš kur kyla moters „neapibrėžtumas“ ar dvilypumas.
Atviri naujiems sumanymams
Lietuvos rusų dramos teatro scena bus atvira ir kūrėjų savarankiškiems darbams, iniciatyvoms, diplominiams spektakliams. Smagiu teatriniu ekspromtu pagal rusų klasiko Antono Čechovo „pokštą“, pavadinimu „Meška“, debiutuos jauna režisierė Kornelija Krasilnikovaitė.
Spalio antrojoje pusėje žiūrovai išvys aktoriaus Vidmanto Fijalkausko vienos dalies monospektaklį „Camera obscura“ pagal Vladimiro Nabokovo to paties pavadinimo romaną (režisierius Saulius Varnas).
Per 2015/2016 m. sezoną teatras ir gastroliuos. Lapkritį Baltarusijos žiūrovams bus parodyti net keturi spektakliai. Minsko muzikiniame teatre – „Zoikos butas“, „Eglutė pas Ivanovus“, „Eugenijus Oneginas“, „Karalius Lyras“. Pastarąjį spektaklį išvys ir Mogiliovo publika. Kitų metų sausio viduryje šie spektakliai bus vežami į Taliną.
