* * *
Vos pradėjus eiti direktoriaus ir meno vadovo pareigas, ateina bolševikų perversmo – spalio revoliucijos metinės, lapkričio septintoji. Išvakarėse – minėjimas teatre. Noreikos santykiai su naujuoju (nuo 1974 m.) LKP CK pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičiumi normalūs, dalykiški, palankūs naujajam direktoriui, vadinasi, ir teatrui. Solisto vokalinė forma po balso stygų ligos puiki. Šlovė sklinda toli. Noreika vėl vis dažniau koncertuoja užsieniuose. Ir štai kaip tik to lapkričio švenčių proga Vengrijoje vyksta anuomet įprastos, TSRS komunistų primestos ne tik imperijos respublikoms, bet ir visam socializmo lageriui Tarybų Sąjungos kultūros dienos. Noreika dar prieš metus Goskoncerto pakviestas jose dalyvauti: dainuoti Debreceno F. Erkelio teatre Giuseppe Verdi operoje „Simonas Bokanegra“ tenoro partiją. Be to, Budapešte turėjo dainuoti dar ir tų dienų atidaryme. Žodžiu, rimti pasirodymai.
Žinodamas, kad lapkričio 6-ąją bus Budapešte, naujasis direktorius detaliai sustyguoja minėjimo teatre eigą. Kaip pats sako, „geležiniai“: kas už ką atsakingas, kas ką pasitinka, palydi ir t. t. Gastrolės Vengrijoje vyksta sėkmingai, dainininkas su aktoriumi Olegu Tabakovu – labai įdomiu žmogumi – ir jo žmona dažnai gerai pavakaroja...
Grįžusio laukia baisiausias skandalas. Petras Griškevičius man pasako trumpai ir griežtai tik tris žodžius: „Prašau padaryti tvarką.“ Kas atsitiko? Pasirodo, saugumo komitetas, tai yra KGB, matyt, dar neįgijęs reikiamos praktikos darbuotis neseniai atidarytame dideliame teatre, direktoriui-tvarkytojui neleido iš anksto statyti dekoracijų atnaujintam Juliaus Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“, kuris turėjo būti rodomas po iškilmingos dalies. Mat iš pradžių scenos priekyje turėjo būti prezidiumo stalas, už jo kažkokia perdanga, pertrauka labai trumpa, o po jos iš karto baletas.
Teatro vyriausiasis administratorius turėjo išvakarėse grįžti iš Klaipėdos, kur derino gastrolių reikalus. Jis minėjimo metu privalėjo priimt svečius, prižiūrėt tarnybų darbą ir t. t. Tačiau tas mano administratorius užbaliavojo su mergina Palangoj ir suvis neatvažiavo! Išsikvietęs jį pasakiau, jog už tokius fokusus yra atleidžiamas iš darbo. O tas šaipydamasis išeina iš kabineto. Sukviečiu kolegiją, ir posėdžio metu pasigirsta telefono skambutis: čia toks ir toks, iš ten ir ten. Mes prašome , kad draugas administratorius nebūtų atleistas. Atsakau, jog niekuo negaliu padėti dėl tokių ir tokių priežasčių. Išdėstau, kad dėl jo kaltės spektaklis vėlavo keturiasdešimt aštuonias minutes, kultūros ministras išbėgo aiškintis iš vyriausybinės ložės, Petras Griškevičius išėjo išraudęs iš pykčio, subyrėjo visas jo ir jo kompanijos tolesnis šventinis tvarkaraštis: susitikimai, minėjimai ir panašiai. O juk viską buvau taip sustygavęs! Ir dabar dėl vieno balvono viskas sugriuvo. O jie, matai, „prašo“, kad jis liktų darbe. Ne, sakau, šito negali būt. „Ar jūs suprantate, su kuo kalbate? Čia pulkininkas toks ir toks.“ – „O aš esu savo armijos generolas“, – atšaunu ir padedu ragelį. Ir, žinoma, pasirašau įsakymą draugą vyriausiąjį administratorių atleisti iš darbo. Beje, kai po penkiolikos metų mane išėdė ne kokie saugumo pulkininkai, o „savi“ uokininkai, tas žmogus toliau dirbo teatre...
Kodėl tada viskas taip ir pasibaigė, saugumas paliko viską kaip buvę? Pirma, vis dėlto buvau TSRS liaudies artistas. Antra, Maskvoj labai patikau kažkam iš generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo aplinkos. Kam konkrečiai – iki šiol nežinau. Kaip dabar įprasta sakyti, turėjau „stogą“. Manau, ir dėl to išbuvau direktoriumi šešiolika su puse metų. Keitėsi generaliniai Maskvoj, pirmieji Lietuvoj, o Noreika vis likdavo.
Kai Noreiką, dabar jau teatro vadovą, pradėjo vis dažniau kviesti užsieniuose dainuoti, iškilo šiuolaikiškai formuluojamas klausimas: ar taip nepainiojami privatūs ir vieši interesai? Nustatyta tvarka leido vadovui už dainavimą uždirbti ne daugiau kaip 50 proc. honoraro. Tačiau Noreikos, TSRS liaudies artisto, tarifas buvo aukščiausias, toks pat kaip ir Davido Oistracho, Sviatoslavo Richterio ar Irinos Archipovos – 27,50 rublio. Tai reiškė: koncerto honoraras – 90 rublių, plius priedas „už meistriškumą“ – 100 proc., t. y. dar 90 rublių, plius „gastrolių priedas“ – 100 proc., t. y. dar 90 rublių. Tai buvo dideli pinigai. Verti visokeriopo pavydo. Tiesa, „gastrolių priedas“ negaliojo tarybinių respublikų sostinėse, tik Maskvoje ir Leningrade. Tačiau ir be jo kvietimas dainuoti šiuose miestuose jau savaime buvo išskirtinis įvykis. Noreika ten buvo kviečiamas dažnai. Kaip ir Juozas Domarkas ar Saulius Sondeckis. Tiesą sakant, tai ir visa lietuvių muzikų trijulė, be išlygų koncertavusi abiejose Rusijos sostinėse, kurios buvo pripažinti pasauliniai muzikos centrai.
Tačiau tapus teatro vadovu, žinoma, gastrolių labai sumažėjo. Teatrui reikėjo skirti daug dėmesio ir jėgų. Būdamas direktoriumi, Noreika savo scenoje per šešiolika metų sukūrė aštuonis vaidmenis, o iki direktorystės per aštuoniolika metų – trisdešimt septynis!
Noreika iki šiol džiaugiasi, kad būdamas direktoriumi padainavo Faustą su pačiu Antanu Kučingiu spektaklyje, skirtame legendinio boso jubiliejui. Beje, būtent Noreika ir pakvietė „užmirštąjį“ buvusį politinį kalinį paskutinį kartą padainuoti Mefistofelį.
Teatras irgi retai išvykdavo gastrolių. Noreikos vadovavimo laiku po kartą buvo Rygoje (1979), Maskvoje (1986) ir Varšuvoje (1988). (Beje, čia nutiko jaudinantis dalykas. „Pilėnų“ spektaklyje dalyvavo ir tuometinis Lenkijos vadovas Wojciechas Jaruzelskis. Pasibaigus spektakliui perpildyta salė atsistojo ir sugiedojo „Sto lat“.) Tiesa, dažniau sparnus pakeldavo gerokai mobilesnė baleto trupė: VDR (1977), Estija (1980), Graikija (1983), Švedija (1984), net Turkija ir Sirija (1985).
Ne mažiau negu Vašuvoje, kur Noreika dainavo Otelą, sėkmingos buvo ir gastrolės Maskvoje, Didžiajame teatre, 1986-aisiais. Nei Vilniuje, nei Maskvoje beveik niekas netikėjo, kad mūsų teatras visą mėnesį sugebės išlaikyti išlepintos Maskvos publikos dėmesį. Net nenorėjo patvirtinti tokių ilgų gastrolių. Net nenorėjo, kad spektakliai būtų rodomi Didžiajame teatre. Lindėjo tuo suinteresuotų asmenų aukštuose sluoksniuose. O publikos lankomumas buvo... 104 proc.! Didžiajame teatre, kuriame gastroliavo žymiausios pasaulio operos ir baleto trupės! Noreika nė nedvejodamas tvirtina, kad joks kitas tuometinės imperijos „respublikos“ teatras tokio pasisekimo ir taip ilgai trunkančių gastrolių Maskvos Didžiajame teatre neturėjo. Nieko keisto: Noreika buvo neginčijamas autoritetas Maskvoje, o Lietuva rusams – Vakarai...
Maskvos kritikai su meile rašė apie tai, kaip juos maloniai nustebino gerai subalansuoti visi teatro meniniai komponentai. Kaip sužavėjo aukšas operos solistų ir režisūros lygis. Kaip teatro vadovybė tiksliai išdėliojo trupės menines pajėgas ir leido atsiskleisti ryškiausioms artistinėms individualybėmas – Irenai Milkevičiūtei ir Nijolei Ambrazaitytei, Vaclovui Daunorui ir Eduardui Kaniavai... Pats Noreika tose gastrolėse su didžiausiu pasisekimu tris kartus dainavo Otelą.
Repertuarą rinkdavau pagal balsus – kas ką gali geriausiai tuo metu padainuoti. Toks principas ne visiems patiko. Pavyzdžiui, kai grįžau iš „La Scala“, teatras labai nenorėjo statyti Donizetti „Liučijos di Lamermur“. Labai nenorėjo. Bet kai pastatė, tokio triumfo per savo buvimą teatre aš nebuvau regėjęs. Po premjeros plojo, plojo ir plojo. Danguolė Juodikaitytė, beje, labai gražiai dainavo Liučiją. Aš – pačiam žydėjime. Visi solistai geros formos. Puikios Eldoro Renterio dekoracijos...
Bet štai vieną kartą (net ir ne vieną) ištiko konkreti, didelė ar maža – dievai žino – nesėkmė. Aš pradėjau „kolekcionuoti“ respublikos dainininkus. Ir mano kredo buvo – geriausi balsai turi dirbti mūsų teatre. Ne tik profesionalai, bet ir apskritai – jaunas vaikinas ar mergina, jei turi gerą balsą, tai nors ir be mokyklos... Turbūt tai buvo mano klaida: pirma, teatre atsirado pernelyg daug solistų, vadinasi, jiems sumažėjo spektaklių. Antra, manau, kad gal kažkokių neigiamų atspalvių jų gyvenime ir palikau, nes jie susikūrė tam tikrų lūkesčių, kai juos aš (na, ne asmeniškai – mūsų vadovybė) priėmiau į teatrą. Aš tai supratau po trejų ketverių metų direktoriaus darbo. Priimti žmogų tik su balsu – tai avansas jam, bet jis tą avansą priima kaip faktą, kad gali dainuot teatre. O paskui, kai jam išvardiji jo dainavimo trūkumus, jis staiga baisiai nustemba ir net lieka šokiruotas.
Norėtųsi, aišku, kad visi dainuotų dieviškai, bet taip nebūna. Juo labiau kad pas mus iš esmės dainavo tik Lietuvos konservatorijos diplomantai. Ne todėl, kad nebuvo kitų, bet, pirma, reikalingi nacionaliniai kadrai, antra, mūsų spektakliai buvo dainuojami lietuvių kalba, išskyrus rusų klasiką. Pas mus dainavo ir daug ne lietuvių, bet jie puikiai kalbėjo lietuviškai, dainavo lietuviškai be akcento... Tad pirmiausia mes aprūpinome darbu baigusius mūsų konservatoriją...
Teatrą kuria asmenybės. Išklausyti reikia, nes tu ne vienas protingas. Jei jie tavo nuomonės paiso, tau garbė ir šlovė, bet ir tu negali ignoruoti jų nuomonės. Tai ne mano asmeninis teatras ir aš negalėjau leisti sau labai „didelių reikalų tvarkyti“. Reikėjo tartis...
