Po sekmadienio spektaklio „Madagaskaras“ publika kviečiama neskubėti iš salės. Į sceną kils būrelis istorikų, tarp kurių – Vilniaus universiteto (VU) prof. dr. Alfredas Bumblauskas, VU Istorijos fakulteto prodekanė dr. Loreta Skurvydaitė, doc. dr. Eligijus Raila, režisieriai Rimas Tuminas ir Gabrielė Tuminaitė, dramaturgas Marius Ivaškevičius, kompozitorius Faustas Latėnas.
Istorikai pasidalys savo įžvalgomis apie „Madagaskarą“, papasakos įdomių ir negirdėtų faktų apie istorinius veikėjų portretus, pateiks provokuojamų klausimų spektaklio kūrėjams.
Rodo 11 metų ir vis negana
„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 metais. Per 11 metų į „Madagaskarą“ teatras pardavė daugiau kaip 50 tūkstančių bilietų ir uždirbo daugiau kaip du milijonus litų (640 tūkst. eurų).
Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir užsienyje.
Siūlė kurti atsarginę tėvynę
„Madagaskaras“ kalba apie Lietuvą kaip fenomeną, gvildena lietuvio požiūrį į save ir pasaulį. Čia intriguoja siužetas, išmoningos situacijos, meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką XX a. pradžios kalbą.
Spektaklyje pasakojama apie unikalią asmenybę – geografą, keliautoją, visuomenės veikėją Kazį Pakštą (spektaklyje – K.Pokštą). Jis kadaise sumanė perkelti Lietuvą į Madagaskarą ir sukurti ten atsarginę tėvynę.
„Madagaskaro tema – neišsenkama. Šiandien ji vėl aktuali, jaudinanti, atspindinti politinę padėtį, socialinius santykius. Kad ir kur mes nuvyktume, ten kuriame Lietuvą – šiltesnį, laisvesnį kraštą. Siekiame ją apsaugoti nuo pavojų iš Rytų ir Vakarų, trokštame savam kraštui ramybės, užtikrintumo“, – sakė spektaklio režisierius R.Tuminas.
Nepasikeitė tik du aktoriai
„Madagaskare“ išrutuliota savita garso filosofija: viskas praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas.
Spektaklį lydi jūros ošimas, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skambėjimas, gaili „Karvelėlio“ melodija ir tylos pauzės, kuriose susitinka esamasis ir būtasis laikas.
Per vienuolika metų nuo spektaklio premjeros pasikeitė aktoriai, tačiau du vaidina visus tuos metus. Tai – Valda Bičkutė (Milė, Vinco Mykolaičio-Putino žmona) ir Mantas Vaitiekūnas (diplomatas Oskaras Milašius).
Jubiliejiniame spektaklyje, be minėtų aktorių, vaidins Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Agnė Kiškytė, Agnė Šataitė, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Balys Latėnas, Tomas Kliukas. („Sostinė“)
„Madagaskaro“ 300-asis spektaklis. Spalio 11 d. 16 val. Vilniaus mažasis teatras.
Idėja rado atgarsį
Madagaskaras – ne tik ketvirta pagal dydį pasaulio sala, esanti Indijos vandenyne, bet ir vieno Lietuvos kaimo pavadinimas. Madagaskaro kaimą (Zarasų r.) ir K.Pakšto gimtinę buvusiame Alinaukos vienkiemyje skyrė maždaug 20 kilometrų.
Madagaskaro kaimas garsus tuo, kad 1884 m. ten gimė Mečislovas Reinys, – pedagogas, profesorius, arkivyskupas, garsus teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, SSRS politinis kalinys, kankinys. Jis buvo eruditas, mokėjo aštuonias kalbas, studijavo Belgijos, Prancūzijos universitetuose.
K.Pakštas išgarsėjo kaip naujų, originalių idėjų ir sumanymų autorius. Suvokdamas Lietuvos geopolitinės padėties pavojingumą, jau 1928 metais iškėlė būtinumą susirūpinti kultūrinio tautos gyvenimo plėtra, pasirengimu tautos gyvastingumo pavojams. Jis buvo įsitikinęs: kuo tauta kultūringesnė, tuo jai mažesnis pavojus būti pavergtai ar net sunaikintai. Jis iškėlė pašaipiai vertintą ir vertinamą „atsarginės Lietuvos“ idėją, t.y. planingai kolonizuoti Angolą.
Ši K.Pakšto idėja rado atgarsį tarp Pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso dalyvių. Kongresas net priėmė specialią rezoliuciją, kurioje buvo siūloma neatidėliotinai pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Tik teorinio valdžios viršūnių pritarimo sulaukė K.Pakšto raginimas 1939 m. rengtis Lietuvos okupacijai, perkelti į užsienį aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes ir kt.