R.Kazlas – atsiskyrėlis, kuris kartais pristato publikai naujų
idėjų. 46 metų aktorius ir režisierius kūryboje vis dažniau renkasi temas
apie žmogų, dar vis ieškantį gyvenimo.
Šį mėnesį sostinės „Lėlės“ teatre pristatomas R.Kazlo spektaklis „Atrask mane“ pagal
airių rašytojo Seumo O'Kelly apysakos „Audėjo kapas“, Balio Sruogos,
Ovidijaus eilių motyvus. Pats spektaklio pavadinimas „Atrask mane“ kviečia
į paieškas. Jas papildėme pokalbiu.
– Tai ne pirmas jūsų darbas, kuriuo gilinatės į lietuviškąją tapatybę. Iš ko ji, jūsų nuomone, susideda? Kas tai yra?
– Tapatybė man – kažkas iš teatro pasaulio. Aktorius gali tapatintis
su tuo ar kitu vaidmeniu, dėtis kaukes. Kokią noriu, kokios reikia –
tokią užsidedu ir tapatinuosi. Tačiau kaip žmogus esu lietuvis,
turintis tėvynę, vienintelę ir išskirtinę, su savo ilga ir dramatiška
istorija, kalba, papročiais, tradicijomis, dainomis.
Aš susijęs su tais, kurių nebėra ir kurie taip sunkiai gynė tai, kad aš
dabar galėčiau gyventi čia, atsakyti jums į klausimus lietuvių kalba.
Man brangios tos gimtos vietos, kurios suteikė jėgų ir formavo mane
nuo mažų dienų, žmonės, kurie buvo vyresni už mane ir buvo mano mokytojai.
Net oras man mielas, nes jis lietuviškas, juo gera kvėpuoti. Manau, tai
pojūtis ir galingas nenutrūkstamas ryšys. Vieni tai jaučia labai stipriai,
kiti silpniau, kitam gera oro uoste ir viešbutyje.
Man gera čia. Kitur aš jaučiuosi svečias, kad ir kaip ten būtų šilta,
gražu. Kaip sakė vienas šveicarų rašytojas: „Visi kažkur važiuoja, lekia,
o medžiai už mano lango niekur nevažiuoja. Todėl aš lieku su medžiais.“
– Tuštėjančių kaimų, irstančių bendruomenių akivaizdoje lietuvį jūs imatės vaizduoti kaip kaimo žmogų. Kodėl?
– Čia tokia medžiaga, aplinkybės. Senos kaimo kapinės, audėjas...
Nemanau, kad ankstesni mano spektakliai buvo apie kaimo žmogų. Vladas
Šimkus – itin vilnietiškas, o Kristijonas Donelaitis – pati Žemė,
galima sakyti.
Žmogus yra arba gyvas, arba negyvas. Nesvarbu, kaime gyvena ar mieste.
Žiūri pro langą ar į kompiuterį. Tačiau ar jis galvoja vien tik apie save,
ar jam rūpi, kaip bus ten, už lango, kas bus su tais žmonėmis šalia tavęs,
žeme, kalba?
Tie paprasti kaimo žmonės, motinos, mokytojai, kunigai,
žemdirbiai ir amatininkai išsaugojo per amžius tai, ką mes dabar vadiname
Lietuva. Lenkiuosi jiems ligi žemės, kurioje jie palaidoti.
O daugelio dalykų mes net nepalaidojome garbingai, net neatsisveikinome.
Tiesiog greitai pakišome ir vis dar kišame manydami, kad niekas
nepastebės. Pastebės. Ir stipriai baus. Už išdavystę.
– Ar galėtume sakyti, kad miesto kultūros žmogui trūksta tapatumo? Štai teatro kritikas Andrius Jevsejevas pažnaibė jūsų spektaklį.
– Visokių žmonių yra. Vieniems nieko netrūksta, kitiems sunku suvokti,
ko trūksta. Jei kritikui ir suaugusiam vyrui A.Jevsejevui spektaklis
priminė saulėtas vaikystės dienas, gal net išspaudė šykščią vyrišką ašarą
ir kilo noras aplankyti senelius kaime – puiku. Kiekvienam savo, taip
sakant.
Štai jam įvyko tokia saulėta ir naivi tapatybė. Tik kas šiuo atveju
naivus ir sentimentalus? Tas triukas, kai laisvesnės, kritiškos dabarčiai
minties žmogui prilipdoma praeities besiilginčio asmens etiketė, man yra gerai
žinomas ir neoriginalus.
Laukiau panašaus atsako. Neabejoju, kad bus ir daugiau tokių, nes nuo tų
dalykų, apie kuriuos kalbu spektakliu, kai ką tiesiog tąso ir vimdo. Ir
recenzijos tada tokios. Tarsi kišant pirštus į burną. Iškankintos,
netalentingos. Nereikia kankintis, o ir palengvėja trumpam.
Puikiai suprantu, kad ne vien tik meninis lygis kliūva, o labiau mano
pasirinkta tema. Panašiai buvo ir su „Palata“, ir su „Raštininku Bartlbiu“.
Skaitai ir matai – tulžies daug, o talento ir įžvalgų mažai.
Manau, kuo žmogus talentingesnis, tuo jame mažiau tulžies. Na, bet dėkoju
už bet kokią nuomonę. Kaip sakoma: „Kuo daugiau vandens, tuo aukščiau
laivas.“
– Spektakliu „Atrask mane“ jūs tarsi reiškiate nerimą dėl tautos išnykimo grėsmės. Ar yra konkreti auditorija, kuriai skiriate šį darbą?
– Kai dar mokiausi mokykloje, būdavo tokia pamoka „Visuomenės mokslai“,
kurioje buvo dėstomos marksizmo ir leninizmo tiesos. Ir tai, ką jų metu
kalbėdavo mokytojas, man, kaip lietuviui, nors dar ir vaikui, kėlė
siaubą: „Tautos išnyks, papročiai išnyks ir bus viena sovietinė
liaudis...“
Dabar apsidairykime. Ar ne naujoji pasaulinė sovietinė liaudis kuriama?
Ar ne uolūs neokomjaunuoliai kritikų, analitikų, apžvalgininkų ar
valdžios tarnų pavidalu kuria tą margą masę?
Kas pasakė, kad tai turi būti norma? Karlas Marxas ar jo „Kapitalas“? Šis
filosofas, tarp kitko, vėl išgyvena atgimimą ir jo „Kapitalas“
perleidžiamas įspūdingais tiražais. Tad norisi klausti: pasikeitė kas nors
ar darbas tęsiamas, tik su naujomis vėliavomis ir šūkiais?
Plačiai nušviečiama pabėgėlių tema, bet niekas nekreipia dėmesio į
išnykėlių temą. Pabėgėlis gaus laikinąjį prieglobstį ir galbūt turėdamas
galimybę grįš, o štai išnykėliai negrįžta niekur. Jie lieka nuotraukose,
muziejuose ir kapuose. Juos pakeičia kiti.
Nesinori būti pesimistu, bet nesu naivus: o kas daroma, kad
lietuviai išliktų? Iš ko mes semsime tą lietuvybę? Kas iš viso dar liko
lietuviška?
Gal tiesiog nepasididžiuoti ir paprašyti UNESCO, kad įtrauktų į
Paveldo sąrašą ir lietuvius, kaip sparčiai nykstančią tautą? Ar palūkėti
dar? Po to dar...
– Didžiąją spektaklio dalį stebime dviejų duobkasių pokalbį. Jie nesutaria, kur kasti duobę. Žinoma, ne viskas taip paprasta, bet ar bet kuriame kitame pasaulio kampe negalėtume išvysti tokios pačios situacijos? Kaip dar, be įspūdingos dekoracijos ir lietuviškos tarmės, žiūrovas galėtų žinoti, kad tai tikrai apie mus?
– Duobkasys – visada šventė, ritualas, tarnavimas. Kuo aukštesnio lygio
duobkasys, tuo geresniu kostiumu pasipuošęs. O ypatingomis progomis –
smokingas arba frakas.
Kol dar yra suprantančių lietuviškai ir mėgstančių kultūringai, be
keiksmažodžių ir nuogybių praleisti vakarą teatre, norėtųsi, kad kuo
daugiau žmonių spektaklį pamatytų ir sau atsakytų, apie ką jis ir
apie ką pats gyvenimas čia, Lietuvoje.
– Kaip, jūsų nuomone, praėjo premjeros?
– Visada stengiuosi sukurti spektaklį tokį, kokį ir nujaučiau prieš pradėdamas repeticijas. O ar šiek tiek geriau, ar blogiau pavyksta premjeriniai spektakliai, ne taip svarbu. Svarbu, kad darbas padarytas. Sulaukiau daug šiltų atsiliepimų ir gražių žodžių, už tai nuoširdžiai dėkoju. Norisi, kad žiūrovai atrastų spektaklį „Atrask mane“.