Pirmą kartą LNOBT Violetą dainuos sopranas Katerina Tretjakova, o Alfredą įkūnys vienas mylimiausių mūsų publikos dainininkų Edgaras Montvidas. Diriguos italų dirigentas Gianluca Marciano.
Spektaklio išvakarėse – keletas klausimų pagrindiniams solistams.
-Katerina, jūs užaugote Lietuvoje, studijavote Vilniuje, tačiau į LNOBT atvykstate kaip Hamburgo operos teatro solistė, jau turinti įspūdingą ne vienoje Europos scenų sukurtų vaidmenų sąrašą. Kaip jaučiatės prieš debiutą-sugrįžimą?
-Labai džiaugiuosi, pagaliau galėdama padainuoti ilniuje. Su teatru jau kuris laikas bandėme derinti datas ir tvarkaraščius, ir štai – galima sakyti, debiutuoju LNOBT.
Studijų metais esu čia dainavusi nedidelį vaidmenuką, bet dabar grįžtu su pagrindine partija. Ypatingo jaudulio nejaučiu – tik džiaugsmą širdyje. Į spektaklį ateis labai daug mano draugų, šeimos narių, gerų žmonių, kuriuos pažįstu ir kurie man padėjo studijų metais.
Tai labai gražus įvykis mano gyvenime.
-Violetą pirmą kartą dainavote Hamburge 2014 metais, sulaukėte puikių atsiliepimų. Tad kokia yra Jūsų Violeta?
-Violetos partiją labai mėgstu, nes tai – įvairialypis, didelis vaidmuo. Atlikėjui visada yra įdomu susitelkti į vieno žmogaus dramą – tai leidžia parodyti įvairius jausmus, išlieti sielą.
„Traviata“ prasideda linksmai, o baigiasi labai tragiškai, tad esama įvairių interpretacijos galimybių. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu dainuoti su tokiu nuostabiu Alfredu kaip E.Montvidas, diriguojant maestro G.Marciano. Bandysime scenoje sukurti kai ką ypatinga.
-Ko palinkėtumėte visiems švenčių proga?
-Pirmiausia gražios šventinės nuotaikos. Taip pat linkiu pozityviai žvelgti į gyvenimą: jeigu galite padėti artimam žmogui, padėkite. Mes, muzikai, bandome gelbėti pasaulį savo menu.
Norisi tikėti, kad, pavyzdžiui, mūsų „Traviata“ padovanos žiūrovams daug gerų emocijų, įkvėps juos susimąstyti apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia. O juk svarbiausi yra geri žmonių santykiai. Tad norėčiau visiems palinkėti meilės, laimės ir geranoriškumo!
-Edgarai, mūsų operos publika visada laukia susitikimo su jumis, o kaip jūs jaučiatės prieš spektaklį Vilniuje?
-Kaskart skrisdamas į Vilnių, jau lėktuve pradedu jausti lengvą širdies virpėjimą: laukiu šių susitikimų su savo ištikimaisiais klausytojais. Kiekvienas spektaklis gimtinėje man yra ypatingas.
Labai džiaugiuosi, kad „Traviatoje“ pasirodysiu su naujais kolegomis – pirmą kartą dalinsimės scena su K.Tretjakova, diriguos puikus maestro iš Italijos Gianluca Marciano.
Spektaklis visada yra šventė. Stengiuosi, kad išėjimas į sceną netaptų rutina, nors sunku jos išvengti dėl nuolatinių kelionių ir skraidymo. Vis dėlto kiekvienas spektaklis yra šiek tiek nenuspėjamas. Tad raginu žiūrovus: net jei daug kartų esate matę veikalą, verta ateiti dar kartą dėl tų nepakartojamų akimirkų.
-Dainuojate Alfredą nuo karjeros pradžios. Koks jis yra šiandien?
-Mano Alfredas metams bėgant keičiasi, bręsta, stengiuosi surasti naujų niuansų, psichologinių spalvų. Nuolat vaidinti naivų jaunuolį, iš provincijos atvykusį į Paryžių, būtų per daug nuobodu.
Padeda ir naujų kolegų partnerystė – niekada nežinai, kokių draminių spalvų jie įlies į spektaklį.
-Jūsų kūrybinis tvarkaraštis intensyvus ir įvairus. Kokie pastarojo meto didžiausi darbai?
-Visa vasara buvo skirta W.A.Mozarto „Pagrobimo iš seralio“ spektakliams Glaindborno festivalyje (JK). Neseniai Berlyno „Komische Oper“ teatre pirmą kartą dainavau Hofmaną J.Offenbacho „Hoffmanno pasakose“ – tai buvo mano debiutas šiuo vaidmeniu. Iš karto po vilniškės „Traviatos“ vyksiu į Miuncheną – ten laukia įrašai su Miuncheno radijo simfoniniu orkestru. Vasarą Santa Fė festivalyje (JAV) dainuosiu W.A.Mozarto „Don Žuane“ Doną Otavijų, vėliau laukia R.Strausso „Capriccio“ Briuselio „La Monnaie“ teatre ir kiti darbai.
-O kurie vaidmenys mieliausi?
Tie, kurie leidžia atsiskleisti ir muzikiniu, ir aktoriniu atžvilgiu. Tokių nėra daug. Paminėčiau Tomą Rakewellą I.Stravinskio „Veltėdžio karjeroje“, Verterį J.Massenet operoje.
Visada malonu dainuoti Lenskį P. aikovskio „Eugenijuje Onegine“ dėl nuostabių melodijų ir gražios muzikos. Labai daug teatrų esu apkeliavęs su Belmonte iš „Pagrobimo iš seralio“ – tai mano „duona su druska ir sviestu“.
-Kas jus domina, be operos?
-Man labai patinka keliauti – neseniai grįžau iš Kambodžos ir Vietnamo. Beje, keliauti darbo reikalais ir laisvalaikiu – ne tas pats. Pasaulio pažinimas man yra vertingiausia patirtis. Ne daiktai, o pasaulio ir gyvenimo pažinimas yra vertybė.
-Ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga?
-Norėčiau palinkėti visiems ramybės ir taikos – ir mūsų namams, ir mūsų šaliai. Norėčiau naiviai tikėti, kad muzika išgelbės pasaulį. Bet kokiu atveju ji tikrai padarys jį gražesnį. Linkiu visiems malonių įspūdžių lankantis spektakliuose, klausantis koncertų. Tiesiog visi būkite laimingi!
