„Nebe pirmą kartą grįžtu prie S.Kane. Jos tekstai turi tos pačios prigimties trauką, kaip nelaimė ar nusikaltimas. Jie baisūs ir kartu švarūs. Juose tarsi nėra atsitiktinumų žaismės ar buitiškumo – čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip S.Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir „Apvalytieji“ reikalauja iš meilės“, – teigė režisierius O.Koršunovas.
Vos per naktį tapo žymiausia asmenybe Didžiojoje Britanijoje
Po savo pirmojo kūrinio „Prakeiktieji“ premjeros 1995 m. S.Kane per vieną naktį iš nieko tapo kone viskuo. Kritikai tiesiog užliejo absoliučiai visą spaudą. Netgi bulvarinė spauda, iki tol nesukusi galvos dėl teatro, savo pirmuosius puslapius skyrė „Prakeiktųjų“ vertinimui.
„The Telegraph“ kritikas Charles Spenceris po pirmojo spektaklio rašė: „Čia reikia ne teatro kritiko, o psichiatro.“ Kalbėdamas apie „Apvalytuosius“ kritikas taip pat buvo kategoriškas: „S.Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos, todėl mieliau renkasi spyrį publikai žemiau juostos“.
„Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris „Prakeiktuosius“ pavadino „pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Panašu, jog pastarąjį kritiką S.Kane prisiminė rašydama „Apvalytuosius“.
Kaip į tokį visuotinį puolimą reagavo pati autorė? Net ir čia S.Kane neišvengė jos kūryboje dažno lyčių klausimo – jai tiesiog atrodė, jog ją puola todėl, kad ji yra moteris. Ryškaus autorės atkirčio kritikai nesulaukė dėl elementarios priežasties – ji tiesiog nekentė interviu.
„Aš esu rašytoja. Man labiau patiktų, jeigu jūs parašytumėte man laišką, o aš į jį galbūt atsakysiu“, – taip ji bendravo su žurnalistais.
Pačią S.Kane itin glumino ši audra žiniasklaidoje. Jos nuomone, žurnalistai be reikalo pirmuosius puslapius paskyrė ne pačiai problemai, o jos refleksijai mene.
„Mane šokiruoja tai, kad žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas, ką jie pasakė, yra melas, išskyrus tai, kad aš parašiau pjesę“, – po pirmųjų reakcijų teigė S.Kane.
Už brutalumu kaltinamų kūrinių – jauna švelni mergina
Neatsargiai žvilgtelėjus į S.Kane kūrinius, pirma kylanti mintis – visa griaunantis monstras prie rašymo mašinėlės. Dažnas taip manė, bet tik iki tol, kol susitiko su pačia autore.
„Sarah įsivaizdavau kaip šėlstančią, pompastišką kiaušų spardytoją. Ir staiga priešais save matau mielą, linksmą, išdykėlišką, ironišką ir gražią merginą“, – pirmąsias „Apvalytųjų“ repeticijas prisiminė aktorius Danielis Evansas, Londono karališkojo teatro spektaklyje vaidinęs Robiną.
„Viskas, ką ji darė, buvo švelnu, teisinga ir protinga“, – tokią S.Kane prisiminė režisierius Jamesas MacDonaldas, režisavęs pirmuosius jos pjesių pastatymus.
Kas užkliuvo britams? Jau ne kartą minėtas žiaurumas. Kai vieną kartą S.Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“
Tarp klasikinio graikų teatro ir šiandienos gatvės kalbos
Dažnas kritikas S.Kane malė į miltus už paviršutinišką smurto bei žiaurumo demonstravimą. Panašu, jog tokius kritikus reikėtų pačius sumalti už paviršutinišką analizę.
„S.Kane buvo šiuolaikinė dramaturgė, turėjusi klasikai būdingą jautrumą. Ji savo teatrą dėliojo iš nuostabių grožio ir žiaurumo epizodų. Tai jautrumas, kurį būtų pripažinęs Williamas Shakespeare'as, Sofoklis ar Rasinas, tačiau tai buvo pernelyg keblu moderniai publikai ir, panašu, nesuvokiama kritikams“, – pasakojo Markas Ravenhillas, kultinio „Shopping and Fucking“ autorius bei artimas S.Kane draugas.
Apie atsispyrimą nuo klasikinio teatro šaknų bei jų apauginimą šiuolaikiškumu dažnai kalbėjo ir pati dramaturgė.
„Aš noriu išlaikyti klasikinio graikų teatro normas – meilę, neapykantą, mirtį, kerštą, savižudybę, tačiau apie tai kalbėti šiuolaikine gatvės kalba“, – teigė ji.
S.Kane buvo nusibodęs teatras, tampantis tiesiog vakarine pramoga, ir nieko daugiau. Jos nuomone, supurtymo atžvilgiu už teatrą buvo pranašesnis netgi futbolas.
„Aš nekenčiu teatro kaip vakarinės pramogos idėjos. Jis turėtų būti emociškai bei intelektualiai reiklus. Aš dievinu futbolą. Kai minia ošia tribūnose – koks tai gilus įsijautimas į tai, kas vyksta. Kad žmonės taip elgtųsi teatre... Bet jie nesielgia. Jie renkasi tiesiog sėdėti ir nedalyvauti“, – pasakojo autorė, kurios gyvenime „Manchester United“ futbolo klubas buvo ne ką mažiau svarbus nei teatras.
Už gerklės griebiantis bei purtantis teatras
S.Kane kartu su M.Ravenhillu bei kitais savo bendraamžiais atnešė naują bangą į Europos teatrą. Naujieji brutalistai, radikalieji britai, skandalingoji banga – tai tik keletas epitetų, apibūdinusių naują dramaturgijos gūsį.
Bene taikliausiai S.Kane ir jos amžininkus apibūdino „In-yer-face“ sąvoka. Tai teatras, griebiantis žiūrovus už gerklės bei purtantis juos, kol jie priima spektaklio nešamą žinią. Menininkai dar kartą permąsto moralines normas to, kas gali bei turi būti rodoma scenoje. Čia saugi publikos erdvė yra daugiau nei pažeista, o šoko terapija tėra vienas būdų atrasti dar gilesnę prasmę.
Kita vertus, pati S.Kane ypač jautriai reaguodavo į bet kokius mėginimus įsprausti jos kūrybą į vienus ar kitus rėmus. „Aš noriu būti tiesiog rašytoja, ir tiek“, – paklausta apie jai lipdomas etiketes atsakė ji.
„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“
Idėja rašyti „Apvalytuosius“ S.Kane kilo perskaičius R.Bartheso frazę: „Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“. M.Ravenhillas buvo vienas pirmųjų (o galbūt ir pats pirmas), perskaitęs „Apvalytuosius“. Dramaturgė patikėjo jam ką tik užbaigtą pjesę.
„Dar 1997-ųjų vasarą ji man perdavė „Apvalytųjų“ kopiją. Jaučiau, jog tai labai geras kūrinys, galbūt netgi geresnis nei jos „Prakeiktieji“. Pjesėje buvo daug žiaurių scenų, už kurias kritikai ją peikė, tačiau nuostabiausia tai, jog „Apvalytuose“ buvo tiek daug tikėjimo visa atperkančia meilės galia. „Puiku, Sarah“, – pamenu, pasakiau jai. „Taip, puiku, nes aš įsimylėjusi“, – nusišypsojusi atsakė ji. Po keleto mėnesių ji statė Buchnerio „Voceką“, kuriame nebuvo nė krislelio vilties. Aš paklausiau Sarah, kodėl taip nutiko? „Aš tiesiog nebesu įsimylėjusi“, – atsakė ji.
Keliama versija, jog „Apvalytųjų“ veikėją sadistą Tinkerį įkvėpė dienraščio „The Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris, pirmąjį S.Kane spektaklį pavadinęs „pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Pati autorė to nei patvirtino, nei paneigė.
„Vien tik meilė gali mane apsaugoti ir vien tik meilė gali mane sunaikinti“, – po „Apvalytųjų“ premjeros teigė S.Kane.
Universitetas virsta koncentracijos stovykla
Pati S.Kane „Apvalytųjų“ veiksmo vietą įvardija kaip universitetą – koncentracijos stovyklą. Čia Greis (aktorė Greta Petrovskytė), jauna mergina, ieško Gremo (aktorius Kęstutis Cicėnas), savo brolio, kurio gyvenimą nutraukė jį globojęs gydytojas sadistas Tinkeris (aktorius D.Meškauskas). Greis apsirengia Gremo drabužiais, šoka su jo siela ir galiausiai – tampa juo.
Tuo pat metu Karlas (aktorius Laurynas Jurgelis) prisiekia Rodui (aktorius Karolis Vilkas) amžiną meilę, tačiau išduoda jį. Rodas miršta dėl meilės. Devyniolikmetis Robinas (aktorius Martynas Ališauskas) įsimyli Greis, kai ji moko jį skaityti. Tinkeris striptizo šokėją (aktorė Paulina Taujanskaitė) identifikuoja kaip Greis. Finale Greis atrodo identiška Gremui, Robinas dėvi Greis rūbus, o Tinkeris turi susikūręs savąją Greis.
„Nematau čia nieko žiauraus. Tai labai taiki istorija“, – taip apie „Apvalytųjų“ siužetą kalbėjo pati S.Kane.
O.Koršunovo režisuojamame spektaklyje taip pat vaidina Gediminas Rimeika, Gailė Butvilaitė, Oskaras Vygonovskis, Lukas Malinauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Taura Kvietinskaitė, Augustė Pociūtė, Jonas Braškys ir Inga Šepetkaitė. Spektaklio muziką kuria kompozitorius Antanas Jasenka. Kostiumų dailininkė – Lauryna Liepaitė. Judesio konsultantė – Vesta Grabštaitė. Scenografiją kuria pats režisierius O.Koršunovas.
Pirmajame pastatyme Greis vaidmenį kūrė pati S.Kane
Dažnai pagrindinė „Apvalytųjų“ veikėja Greis identifikuojama kaip pati S.Kane. Nors pati autorė kategoriškai neigia bet kokius autobiografinius motyvus, sutapimų tarp jos gyvenimo ir kūrybos – nemažai. Susižeidus Londono karališkojo teatro aktorei bei iškilus dilemai, ką daryti toliau, S.Kane nedvejodama pasakė: „Aš vaidinsiu Greis.“
„Sarah vaidyba? Ji tiesiog nevaidino. Kad ir ką ji darytų scenoje, viskas buvo taip apčiuopiama ir stipru. Ji tiesiog išmoko tekstą, vaidino visiškai be repeticijų ir nunešė visiems stogą. Jos akyse nebuvo jokio nerimo. Spektaklyje reikėjo nusimesti visus drabužius ir Sarah tai padarė be menkiausių dvejonių“, – premjerinius spektaklius prisiminė aktorius D.Evansas.
Beje, vaidindama „Apvalytuose“ S.Kane jau nebesijautė taip, kaip juos rašydamas. Akivaizdu, kad ji buvo praradusi vienintelį stimulą, vedusį ją pirmyn, – meilės jausmą.
„Tai ne tas pat, kaip vaidinti savo pjesėje, nes ją parašęs žmogus turėjo vilties“, – po premjeros teigė S.Kane.
Revoliucijos vaikų kartai tai – tikrovė
Režisieriaus O.Koršunovo nuomone, jauniesiems aktoriams S.Kane bei panašių autorių kūryba jau nebėra toks barjeras, kurį teko peržengti jam bei jo kartos aktoriams statant Bernardo Mare Colteso „Roberto Zucco“ ar M.Ravenhillo „Shopping and Fucking“.
„Šie revoliucijos vaikai tokioje dramaturgijoje maudosi kur kas natūraliau ir organiškiau, nei tai darėme mes. Mums tai buvo tuomečio teatro taisyklių bei estetinių ir etinių kanonų laužymas, neretai tampantis šiuolaikiškumo iššūkiu visuomenėje, o dabartiniam jaunimui – tai tiesiog jų naujoji tikrovė. Tai dramaturgija, labiausiai atspindinti jų būtį. Jiems tai būdas kalbėti apie savo godas. Taigi, jie ateina į tai savo noru ir labai organiškai“, – teigia O.Koršunovas.
Baimė parašyti septintą pjesę – nuo to pabėgo S.Kane
1999-ųjų sausį, praėjus keletui mėnesių po „Geismo“ sėkmės, ką tik baigusi rašyti „Psichozę 4. 48“ S.Kane prarijo 150 piliulių antidepresantų bei 50 piliulių migdomųjų. Prabėgus dar dviem dienoms Sarah buvo palikta viena palatoje 90 minučių. Ji nušliaužė į tualetą ir pasikorė, panaudodama savo batraiščius.
„Žinote, dauguma gerų dramaturgų parašo septynias geras pjeses ir tada jiems kažkas nutinka. Jie pradeda rašyti šlamštą. Aš esu labai netoli savo septintosios“, – yra pasakiusi S.Kane. Prieš pasitraukdama ji jau buvo parašiusi penkias pjeses ir vieną kino scenarijų. Trūko vos vienos pjesės iki to neramaus septyneto, kurio taip bijojo S.Kane.
S.Kane žavėjosi britų grupe „Joy Division“, ypač – jų vokalistu Ianu Curtisu, gyvenimą taip pat užbaigusiu savižudybe. Šis žavesys buvo tarsi preliudija į jos pačios gyvenimo finalą. Beje, I.Curtisu žavėjosi ne tik S.Kane – jis buvo O.Koršunovo režisuotos „Žuvėdros“ pagrindinio veikėjo Trepliovo alter ego.
Greis ir Gremo istorija atsikartojo S.Kane ir jos brolio Simone‘o gyvenime
S.Kane turėjo vyresnįjį brolį Simone‘ą, itin panašų į ją. Ji buvo trumpai kirptais plaukais, kiek berniukiška, jis – švelnus, kiek moteriškas. Paskutiniais savo gyvenimo metais S.Kane ėmė kviesti brolį stebėti savo spektaklių, rekomendavo tekstus, kuriuos jis turėtų perskaityti, kalbėjo su juo apie naujus pastatymus. Sarah tarsi ruošė Simone'ą jo naujam gyvenimui, kuriame nebus jos, tačiau bus jis – tai pernelyg artima Greis ir Gremo istorijai, kad būtų tiesiog dar vienas sutapimas.
„Lėkšta ir naivu pjesę traktuoti tiesiog kaip kieno nors biografiją – tai atima galimybę interpretuoti bei žaisti galimomis prasmėmis. Sarah darbai daug turtingesni nei tiesiog asmeninės kančios išraiška. Simone‘as bėgo nuo bet kokio autobiografiškumo, lygiai kaip ir jo sesuo. Man pikta, kai Sarah kūriniai vadinami tik savižudžio palikimu. Tai daug aukščiau“, – praėjus lygiai šešeriems metams po S.Kane pasitraukimo teigė M.Ravenhillas.
Per premjerą Švedijoje vienas žiūrovas nualpo
Tai – jau trečias kartas, kai O.Koršunovas imasi S.Kane kūrybos. Dar 2002-aisiais OKT teatre režisierius pristatė spektaklį „Geismas“, o 2003-aisiais Stokholmo karališkajame dramos teatre atsirado „Apvalytųjų“ interpretacija.
O.Koršunovo režisuotų „Apvalytųjų“ premjera pagrindiniame Stokholmo teatre tapo ne ką mažesniu įvykiu negu pačios S.Kane įsiveržimas į britų scenos bei žiniasklaidos pirmąsias eiles. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, pažymėtas itin kontroversiškomis nuomonėmis, pasipiktinusiųjų bei palaikančiųjų konfrontacija bei vieno teatralo nualpimu tiesiog žiūrovų salėje.
Pagrindinis švedų dienraštis O.Koršunovo spektaklį pavadino viena gražiausių mūsų laikų maldų, kurios klausytis – tai tarsi įeiti į psichozės būseną ir likti joje 100 minučių. Kiti apžvalgininkai teigė, jog tai yra šedevras, šalia kurio dauguma tokio paties žanro pastatymų Švedijoje atrodo saviveikliniai.
Premjera pagal S.Kane pjesę „Apvalytieji“ (režisierius O. Koršunovas) – sausio 25 d. OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val.
