Maestro S.Sondeckio netekome prieš pusantros savaitės. Jo įkurtas ir išugdytas, į tarptautinį pripažinimą atvestas Lietuvos kamerinis orkestras, ko gero, per tą laiką galėjo parengti jo ir maestro vizitine kortele tapusių kūrinių programą, bet nepersistengė: prie jau parengto, kaip sakoma, planinio koncerto tiesiog prikabino etiketę „In memoriam maestro Sauliui Sondeckui“. Specialiai S.Sondeckio atminimui orkestras pagrojo gėlos persmelktą Samuelio Barberio Adagio.
Šeštadienio vakarą koncerte skambėjo Felixo Mendelssohno Styginių oktetas Es-dur, Johanno Sebastiano Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur ir E.Bosso Koncertas smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1, „The Esoconcerto“.
S.Krylovo gerbėjai jau įpratę iš jo laukti virtuoziškų pasirodymų. Šįkart pirmojoje dalyje S.Krylovas griežė ansamblyje su LKO muzikantais, bet jo, kaip solisto, temperamentas vis veržėsi į priekį. „Brandenburgo koncerte“ jis padiktavo kolegoms tokį tempą, kad dar akimirka ir, atrodė, kūrinys subyrės į šipulius.
„Brandenburgo koncerto“ klavesino partiją atliko E.Bosso. Vos pasirodęs scenoje muzikas iškart užkariavo publikos simpatijas – neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio vyro spindinčios akys, akinama šypsena ir platūs rankų mostai, tarsi norėtų apglėbti visą pasaulį, nieko negalėjo palikti abejingo. Ezio laimingas, kad gali kiekviename koncerte ištarti puikų žodį „ačiū“, nors ir kalba sunkiai, dovanoti savo muziką žmonėms.
Klavesino partija, susidedanti viso labo iš dviejų natų, nesuteikė erdvės muzikantui parodyti savo visų pianistinių sugebėjimų, bet antrojoje koncerto dalyje klausytojai susipažino su jo, kaip kompozitoriaus, kūryba – melodingu, nuoširdžiu „The Esoconcerto“ – Koncertu smuikui ir styginių orkestrui Nr. 1.
Į Vilnių E.Bosso pakvietė LKO vadovas S.Krylovas. Jiedu susitiko prieš porą metų per E.Bosso muzikos Gabriele Salvatores filmui „Nematomas berniukas“ įrašą Londone su Londono simfoniniu orkestru.
Dabar Londone gyvenantis E.Bosso gimė Turine 1971 metais. Ketverių metų jis jau sugebėjo skaityti partitūras, jį vadino jaunuoju genijumi ir pranašavo puikią ateitį. Pranašystės išsipildė – šešiolikos metų jis debiutavo Paryžiuje kaip solistas ir nuo to laiko beveik nebegrįždavo į Turiną: Paryžius, Londonas, Viena, Niujorkas, Sidnėjus... Jis grojo su geriausiais pasaulio orkestrais, jam plojo garsiausių koncertų salių publika. Jis kūrė muziką, daug muzikos – ir kino filmams, ir koncertinės.
Viskas apvirto aukštyn kojomis per vieną akimirką – susirgo sunkia liga amiotrofine lateraline skleroze, kuri veikia smegenų ir stuburo ląsteles, turėjo sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Bet nenuleido rankų, toliau kūrė, koncertavo.
Viename interviu E.Bosso pasakojo: „Per vieną akimirką aš praradau viską: kalbą, muziką. Aš grojau ir verkiau, mėnesių mėnesius man nepavykdavo nieko sukurti. Muzika nebebuvo mano gyvenimo dalis, ji buvo toli, man nepavykdavo jo sugauti. Ir aš supratau, kad galiu gyventi be jos. Tai nebuvo baisu. Tai buvo kitaip, tai buvo kitas patyrimas. Aš supratau, kad muzika – tai dalis manęs, bet ji nėra aš. Tai aš jai tarnauju.“
Pamažu, per skausmą ir nusivylimus, E.Bosso išmoko gyventi su savo liga ir muzika grįžo pas jį.
„Mes, žmonės, puikūs, tik dažnai, nežinia kodėl, tai pamirštame. Nėra blogų istorijų, o tik liūdnos ir linksmos. Mes turime bijoti tik nuobodulio. Dabar man sunku kalbėti, aš nebegaliu bėgioti, bet dar galiu groti. Tą pačią akimirką, kai mano pirštai paliečia klavišus, aš pamirštu savo problemas“, – yra kalbėjęs gyvenimo džiaugsmo neprarandantis atlikėjas, kurį Vilniaus publika apdovanojo plojimų audra.
