Kadaise labai pompastiškai statytą vėlyvąjį G.Verdi veikalą – 1867-ųjų „Don Karlo“ premjerai Paryžiuje prireikė 535 kostiumų! – kūrėjai pateikė kone kaip šiuolaikišką instaliaciją.
Spektaklio ašimi tapo kankinystės tema. Visą pirmąją dalį, kuri sujungė du veiksmus, scenoje ant kėdžių kabo lyg nukryžiuotieji šeši myriop pasmerkti „eretikai“ su maišais ant galvų. Kraupu – tai ne butaforija, bet gyvi žmonės! Antroje dalyje – kėdės jau apvirtusios, aukos iškeliavusios (beje, gana komiškai) Anapus, tačiau prikaltos, Inkvizitoriui reikalaujant, dvi naujos – Don Karlas ir jo draugas Rodrigas, panūdę kovoti už ispanų pavergtos Flandrijos laisvę.
Spektaklio scenovaizdis – be laiko ženklų, išskyrus gražiai mirgančią aukų statistiką be datų. Veikėjų kostiumai (vokiečių dailininkė Isabelė Ines Glathar) – nieko nesakantys apie individus. Spalvų paletė – tarp juodos ir baltos, ryškūs tik Inkvizitoriaus, tampomos ant pečių nebylios kriošenos, atributai ir Flandrijos vėliava, žydrai geltona kaip Ukrainos, vis išnyranti operos peripetijose.
Veikėjai stumdomi lyg figūros šachmatų lentoje: tai sėdi tarp choristų scenos papėdėje, tai užlipa ant jos mizanscenose, o galiausiai du jų virš scenos pakimba.
Įkvėptas roko žvaigždės Davido Bowie makabriškos dainos „Blackstar“ vaizdo klipo, G. Krämeris su vokiečių scenografu Herbertu Schäferiu sukūrė savo sceninį klipą pagal G.Verdi „Don Karlą“. Jo įvaizdžiai tokie pat šiurpinantys. Ar matėte tenorą, dainuojantį kėdėje pora metrų virš scenos pakelta ranka, kybančius kaip muliažai pusnuogius statistus?
Šis režisierius tikrai nekenčia operos štampų. Jis ne tik patrumpino G.Verdi veikalą, sukeitė vietomis kai kurias scenas, bet ir pakoregavo siužetą: spektaklyje įsimyėjęs pamotę Ispanijos princas Don Karlas ne savo noru užsidaro vienuolyne, bet yra įkalinamas. Režisierius pabrėžia jo psichinį pakrikimą, aprengdamas tramdomaisiais marškiniais, versdamas keistai maivytis.
Įdarbinęs žiūrovus šifruoti jo idėjas G.Krämeris neleidžia jiems laisvai pasinerti į nuostabią „Don Karlo“ muziką. Bent jau ne pirmą kartą žiūrint spektaklį. O solistų ansamblis operoje pritrenkiantis – tokį seniai girdėjome LNOBT. Kiekvienas jų – Adamas Diegelis (Don Karlas), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Valdis Jansonas (Rodrigas), Pilypas (Askaras Abdrazakovas), Eglė Šidlauskaitė (Eboli), Liudas Mikalauskas (Didžiojo Inkvizitoriaus balsas, Vienuolis) – vertas žvaigždės vardo. Tačiau publikai labiausiai patiko E.Šidlauskaitė ir latvis V.Jansonas. Puikiai dainavo ir LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas). Operą dirigavo prancūzas Pierre‘as Vallet.
Dar ilgai bus kalbama apie šį spektaklį. Jis taip pat rodomas šiandien ir sekmadienį.
