Spektaklyje apnuoginamos gyvenimo patirtys, apie kurias žmonės ryžtasi prabilti iretai. Šį scenos kūrinį kovo 17-ąją išvys Kauno kamerinio teatro publika, vėliau „Apeirono“ trupė žada aplankyti sostinę.
Artėjant gastrolėms, šio teatro režisierė Greta Kazlauskaitė papasakojo apie savo meilę teatrui, įsivaizduojamą kūrybos misiją ir naujausią spektaklį „Žinduolių perėja“, kuriame keliamas klausimas: „Kas žmogus yra žmogui“? -Meilė būna visokia: pasiaukojanti, su praktiškumo, draugystės atspalviu, aistringa, platoniška. Kokia jūsų meilė teatrui?
-Labai prieštaringa. Teatras man kelia kraštutines emocijas, kartais verčia aukoti sveiką protą, kartais dovanoja nušvitimą, įgyja mitinį pavidalą. Kartais jaučiuosi taip, lyg teatras būtų mane uzurpavęs – net ir norėdama negaliu nuo jo pabėgti. Tačiau aplanko ir suvokimas, kad tai – geriausias būdas išlaisvinti sielą. Turiu pripažinti: teatras man – paslaptis, kuriai esu neabejinga.
-Ar Lietuvoje pakanka erdvės kūrybinei laisvei?
-Taip, laisvės Lietuvoje – kaip laukinėje gamtoje. Gali kalbėti, ką tik nori, tik nežinia, ar kas nors tavęs klausysis. Tačiau, jei garsiai rėksi ir kalbėsi tai, ką dauguma nori girdėti, – būsi girdimas.
Savo kelią renkamės patys. Manau, kad kuriančių žmonių Lietuvoje yra stebinamai daug. Tačiau valdžios požiūris į kultūrą kaip valstybės pamatą yra gėdingas. Taigi kūrėjai mūsų krašte turi gyventi itin asketiškai, stipriai tikėdami savo idėja kaip tikri misionieriai.
-Šiandien įprasta siekti materialinės naudos, bet jūs pasirinkote meną, kur svarbesnis dvasinis penas. Kodėl?
-Tikriausiai toks mano gyvenimo scenarijus. Jau ketvirtoje klasėje pajutau priešiškumą skaičiams. Pinigai lygiai taip pat kaip ir skaičiai man kelia įtampą, o mus supančius daiktus regiu kaip sužmogintą gamtą, kurioje viskas paklūsta ir tarnauja žmogui.
-Papasakokite apie spektaklį „Žinduolių perėja“. -Tai tarsi abejotiną sprendimą priėmusios sielos kelionė per skaistyklą, kurioje susiduriama su kaltėmis, savo akluoju ir būsimuoju „aš“. Tariama, fiktyvi realybė, kurioje viską dar galima pakeisti.
-Spektaklyje daug temų: trauminė abortų patirtis, pažeistas motinystės instinktas, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas. Sumanėte apžvelgti kone visą žmogiškojo gyvenimo „evoliuciją“?
– Šiame spektaklyje veikiau kalbama apie tai, kas žmogus yra žmogui. Keliamas klausimas: ar suvokiame mus siejančius ryšius, kurie išsiraizgę tarp įvairiausių aplinkybių ir gyvenimų. Kodėl mes juos nutraukiame? Kodėl esame rūšis, žudanti savo rūšį, ir kiek kainuoja tapsmas sąmoninga būtybe?
Tai itin aktualu, nes šiandien žmonės ne tik lengvai nutraukia santykius, bet ir nebemoka užmegzti ryšio su kitu žmogumi. Žmonių tarpusavio santykiai tampa fikcija. Baisus posakis „Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui – vilkas“), bet dar baisesnis – „Žmogus žmogui niekas“.Parengė Berta Banytė
