Daug dėmesio susilaukiantis Dalios Ibelhauptaitės režisuotas spektaklis žiūrovus perkelia į dažnam ilgesį keliančią „komunalkę“. Vis dėlto kokia istorija slypi už įvairių iki šiol sukurtų Piotro Čaikovskio operos interpretacijų?
„Nėra blogų operų – tik prasta režisūra“, – mėgsta tvirtinti garsūs režisieriai, kartais aukojantys dėl spektaklio įtaigos ne tik originalų operų tekstą, bet netgi jų muziką!
Tačiau tai – kraštutinumas, sukeliantis audringą kritikų ir publikos nepasitenkinimą. Geriausių pastatymų autorius vienija pagarba originalui ir sugebėjimas perskaityti jį taip, kad žiūrovai išgyventų veikalo peripetijas tarsi jiems patiems nutikusią istoriją.
Savo epochos novatorius
To pasiekti statant „Eugenijų Oneginą“ autoriaus laikais nebuvo itin sunku. Ši opera atrodė labai novatoriška, atspindinti laiko dvasią. Ji atsigręžė į psichologinį herojų pasaulį, artimą ir suprantamą tiek autoriui, tiek jo amžininkams. Iki tol rusų operose vyravo istoriniai ir pasakų siužetai.
A.Puškino poema „Eugenijus Oneginas“, kurios motyvais P. Čaikovskis sukūrė operą, pasakoja apie XIX amžiaus jaunuolių dūžtančius likimus ir neišsipildžiusius lūkesčius.
Jos fabula nesudėtinga. Nerandantis savo vietos gyvenime turtingas aristokratas atstumia romantiškos merginos, nusigyvenusios dvarininkės dukters, meilę ir ima flirtuoti su jos valiūkiška seserimi – savo draugo poeto sužadėtine. Šis iškviečia išdaviką į dvikovą, kurioje pats žūva, o sąmyšį sukėlęs herojus pabėga į užsienį. Ten, slegiamas beprasmybės ir vienatvės, jis tuščiai leidžia savo dienas. Sugrįžęs į gimtinę jis įsimyli kažkada atstumtą merginą, tapusią senyvo kunigaikščio žmona. Dabar ji atstumia buvusią meilę, kad liktų ištikima savo vyrui.
P. Čaikovskis atrinko operai svarbiausius Onegino gyvenimo epizodus galvodamas pirmiausia apie emocinį veikalo turinį. Jis neatsitiktinai pavadino kūrinį „lyrinėmis scenomis“ ir patikėjo jo premjerą Maskvos konservatorijos studentams. P. Čaikovskis troško, kad opera suskambėtų kuo įtaigiau ir nuoširdžiau. Jis buvo įsitikinęs, kad „scenos veiksmas turi jaudinti, įtraukti žiūrovus“.
Autoriaus laikais „Eugenijų Oneginą“ lydėjo didžiulis publikos pripažinimas, nors kritikai operą vertino prieštaringai. Tačiau greitai šis kūrinys tapo mėgstamiausia XIX a. rusų opera ir pasaulyje.
„Eugenijaus Onegino“ metamorfozės
Vien šiuo metu pasaulio scenose rodomos kelios dešimtys „Eugenijaus Onegino“ pastatymų. Klasikinei istorijai dabartiniai kūrėjai randa netikėčiausių erdvių ir traktuočių.
Iškiliausi šiandienos režisieriai statydami „Eugenijų Oneginą“ siekia to paties, kaip ir operos autorius, – perteikti savo amžininkų godas ir lūkesčius, įvilkti A.Puškino apdainuotą amžiną jausmų dramą į šių dienų auditorijai įdomų rūbą.
Net penkias šalis apkeliavo vieno garsiausių vokiečių operos novatorių, režisieriaus Peterio Konwitschny „Eugenijus Oneginas“. Jo premjera Leipcigo operoje įvyko dar 1995-aisiais, o 2010-ųjų rudenį spektaklis buvo vėl atnaujintas.
Jame XIX amžiaus istorija perkeliama į uždarą, emociškai bejėgišką šiuolaikinę visuomenę, kurios atstovai yra apimti neaiškaus laimės laukimo ir nerimastingai ieško gyvenimo prasmės. Tačiau, anot P. Konwitschny, jo spektaklis siunčia tą pačią žinią kaip ir A. Puškino poema ar P. Čaikovskio opera: nevalia praleisti savo laimės šanso.
Žymus lenkų režisierius Mariuszas Trelinskis, žinomas lietuvių publikai iš „Boriso Godunovo“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, perkėlė „Eugenijų Oneginą“ į mitologinę erdvę. Šis 2002-ųjų Varšuvos didžiojo teatro pastatymas ilgai buvo rodomas ir Valensijos menų rūmų (El Palau de les Arts) scenoje.
Jo veiksmo vieta ir laikas – neapibrėžti, veikėjai – tarsi simboliai. M.Trelinskio Oneginas – tai amžinas klajūnas, ieškantis savo vietos svetimame pasaulyje. Vizualiai įspūdingas spektaklis yra ir labai modernus, ir kartu nesiūlantis jokių konkrečių aliuzijų į šiandieną.
Palankaus tarptautinio atgarsio sulaukė dar vieno teatro novatoriaus, rusų režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo „Eugenijaus Onegino“ traktuotė Maskvos didžiajame teatre, sėkmingai rodyta ir Vakaruose. Čia operos veiksmas taip pat perkeliamas į pasaulį be laiko ir vietos nuorodų, dėmesys sutelkiamas į žmogaus prigimtį.
Visi šio spektaklio herojai – nepritapėliai. Lenskio ir Onegino dvikova čia apskritai neįvyksta – poetas miršta atsitiktinai per kivirčą su Oneginu, o šis finale pats bando nusišauti.
Plaukimas prieš srovę
Lietuvoje „Eugenijaus Onegino“ premjera įvyko 1923 metais Valstybės operoje Kaune. Nuo tada šis veikalas vien pagrindinėje šalies operos scenoje buvo pastatytas šešis kartus, rodytas ir Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose.
Tačiau lietuviai dar nė karto nebandė peržengti klasikinių „Eugenijaus Onegino“ interpretavimo kanonų. „Bohemiečiai“ pirmieji sulaužė šią tradiciją.
D. Ibelhauptaitės pastatymas nukelia klasikos šedevro veiksmą į XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio Rusijos užkampio komunalinį butą. Operos personažai spektaklyje tampa šio buto gyventojais. Trečiasis spektaklio veiksmas skleidžiasi 9-ojo dešimtmečio Niujorke.
Išpranašavo poeto lemtį
A.Puškinas, kaip ir P. Čaikovskis, buvo savo meto atstumtasis, persekiojamas už laisvamaniškas eiles, cenzūruojamas, sekamas, siunčiamas į tremtį.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais trintis tarp jo ir caro aplinkos bei aukštos valdininkijos ypač paaštrėjo. Be to, A. Puškino priešai iš Peterburgo aukštuomenės ėmė šmeižti jo gražuolę žmoną ir keturių vaikų motiną svetimaujant su pačiu caru Nikolajumi I, o vėliau – su baronu Dantesu.
Tremtyje A. Puškino pradėtas kurti „Eugenijus Oneginas“ tarsi išpranašavo poeto lemtį. Jis žuvo dvikovoje kaudamasis dėl savo garbės su baronu Dantesu.
