Vienišiaus Rimo Tumino draugė – mirtis, kuri tūno pasaloje

„Su niekuo nekovosiu. Bet nepasiduosiu“, – išskirtinai atvirame pokalbyje Velykų išvakarėse dažnai dabar sakomą savo frazę pakartoja režisierius Rimas Tuminas.

Šio pokalbio laukiau kelis mėnesius, o atėjusi į Vilniaus Mažąjį teatrą – dar kelias valandas teatro foje, prie režisieriaus kabineto durų. Jas vieni po kitų varstė teatro darbuotojai, aktoriai, nepažįstami žmonės – visiems reikėjo Tumino. Man taip pat. Pro durų plyšį virto tabako dūmai, girdėjau piktą režisieriaus balsą, audringų pokalbių nuotrupas, ilgam stojusią tylą.

Per kelias lankymosi Lietuvoje dienas jam tenka išklausyti aktoriaus išpažintis, spręsti teatro reikalus, išdalinti pažadus. Taip, taip, pavasarį jis tikrai kažką teatre statys su jo taip laukiančiais aktoriais. „Aš vis žadu, bet pažadų neįvykdau“, – vėliau atsidus per mūsų pokalbį.

Po trijų valandų pagaliau teatras nurimo. Tarpdury pasirodęs R.Tuminas nustemba: „Tu vis dar čia? Na, tai užeik“, – mosteli išvargęs. Matau, kad šiandien jam ne pati geriausia diena, bet išeities nėra. Poryt jis vėl Maskvoje. Kai Lietuvoje šeima švęs Velykas, jam Rusijoje bus įprastas darbo savaitgalis.

Bet pokalbis ilgai nesiriša. Viena po kitos režisieriaus rankose smilksta cigaretės. Per daug susikaupė emocijų, sunkių minčių ir gal kaip tik tą valandą režisieriui per sunku asmeninė našta.

Prieš kelias savaites baltas sniegas krito ir krito Nacionalinio dramos teatro scenoje – R.Tuminas rodė nemarų savo spektaklį pagal M.Lermontovo „Maskaradą“. Herojai kaukių baliuje slėpėsi po kaukėmis, už kurių visada yra vietos išdavystei.

Po dviejų dienų, per kovo 11-osios dienos šventę, Maskvos J.Vachtangovo teatro vadovas bei Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas ir vadovas R.Tuminas savo sodyboje grėbė iš seno sodo iki pamatų prieš keletą mėnesių sudeginto naujo namo nuodėgulius.

– Paprašiau darbininkų – sumokėsiu kiek norėsite, kad iki Velykų čia nieko nebeliktų. Kad būtų švaru, – nelengvai tardamas žodžius prabilo R.Tuminas.

– Paskambino man į Maskvą premjeros Didžiajame teatre išvakarėse, šeimai emociškai per sunku buvo nuslėpti. Nebegalėjau susikaupti. Naktimis sapnuodavau gaisrą, nepajėgiau suvaldyti vaizduotės, jausmų.

Kaip atrodo sudegusi sodyba, pamačiau tik dabar, per Kovo 11-ąją, pirmą kartą ten nuvažiavau. Anūkė verkia – „oi, sudegė mano lėlė“. Po valandos – „oi, sudegė mano lovytė“. Toks nepaguodžiamas vaikiškas sielvartas.

Nieko man nebūtų buvę taip gaila, kaip to namo. Daug stačiau savo rankomis, mėgstu tuos darbus. Šiemet jau vasarojome. Aplink žydėjo senos vyšnios, obelys. Pasitariau su šeima – vėl statysiu. Tik teks dar nuo vasaros atsiplėšti laiko, turiu liepą padirbėti Graikijoje. Kursiu „Karalių Edipą“ Akropolio papėdėje. Tikiu, kad Kalėdas sutiksime savo kaime, naujame name.

Tik jausmas toks keistas kilo griebiant tuos nuodėgulius. Užpuolusi liga, sudegintas namas, apšauktas tėvynės išdaviku. Kažkokie keisti ženklai. Vienas ekspertų po gaisro man pasakė: „Čia žmogaus darbas“. Kerštas? Už ką?

– Ar dabar pagalvojate apie Lietuvoje kilusį triukšmą po jūsų interviu per J.Vachtangovo teatro gastroles Niujorke? Lietuvos superpatriotai gavo progą įkąsti R.Tuminui, kurio spektakliai garsina Lietuvą pasaulyje, išvadinti jį Rusijos pakaliku. Buvo skaudu?

– Nesvarbu. Išgyvenau. Mano sąžinė švari. Ir dirbdamas Maskvoje dirbu Lietuvai. Esu lietuvis! Teatro pasiekimai pasaulyje – iš dalies ir lietuvių pasiekimai. Juk ne vienas aš dirbu. Adomas Jacovskis, Faustas Latėnas, Anželika Cholina. J.Vachtangovo teatre įsikūrė kaip ir Lietuvos kultūros ambasada.

Tame interviu Niujorke tik pasakojau, kokią Rusiją aš pažįstu. Taip, Rusijai reikia caro, ir jį turi. Nereikalaukite iš jos per daug, nereikalaukite dabar demokratijos, jos nėra, ir dar 100 metų turi praeiti.

Ar mes norime Rusijoje karo, chaoso? Kas tada bus Lietuvoje? Juk visada buvome ir būsime Rusijos kaimynai. Mūsų prezidentė karinga moteris, bet negi ji nori karo? Ne jos sūnūs ar dukros kariaus. Svetimi. Ar mums būtinai reikia išsikasti karo kirvį? Sugadinti santykius su artimais kaimynais? Imkime pavyzdžiu Suomiją. Ar kas pasaulyje abejoja tos šalies laisvės troškimu?

Pasakiau tada, ką galvojau.

– Neatsiimu nei vieno savo žodžio. Dar labiau lietuvius patriotus supykinsiu, bet pasakysiu.

Kai užpuolė mane ta liga, man labai padėjo Rusijos kultūrinė bendruomenė. Aš net nežinojau, kad J.Vachtangovo teatras suvaidino spektaklį ir visas lėšas pervedė mano gydymui Izraelyje. Ten buvo labai brangu. O tuo metu Lietuvoje mane talžė – esą išdaviau Lietuvą. Lietuviškai.

Aišku, kad Kremliaus politikai aš nepritariu. Jokių peticijų nepasirašinėju. Bet reikia atriboti Rusiją nuo Kremliaus. Galėtume tik pasimokyti, kaip rusai laikosi vienas už kito ištikus bėdai. Ir aš jaučiuosi jiems morališkai įsipareigojęs. Negaliu dar grįžti namo, turiu baigti darbus, – gal slėpdamas susijaudinimą režisierius nusigręžia, užsidega naują cigaretę ir nutyla.

– Negalima. Bet rūkau. Daug ko negalima. Gydytojai stebi mano ligą, sako, ji atsitraukė. Atsitraukė, kai nustojau su ja kovoti, bet pasakiau -- nepasiduosiu. Kaip taip galima? Negaliu to paaiškinti. Tai supras tik tas, kuris pats serga. Sveikas nesupras.

– Sunkus jums buvo išbandymas – vėžio diagnozė prieš pusantrų metų? Juk balsas – ir jūsų darbo įrankis.

– Žinai, prieš tai man labai skaudėdavo sąnariai. Ai, kokia bėda. Kai mane ištiko ta liga, kai supratau, jog viskas galvoje, kad tu gali nebetekti regėjimo, klausos, – tada man sąnariai staiga nustojo skaudėti, man jie neberūpi.

Dabar, būdamas Lietuvoje, profilaktiškai pasirodžiau Santariškių gydytojams onkologams. Bauginantis užrašas „Vėžio centras“ nebebaugina, kai įeini vidun. Esi vienas iš daugelio. Žiūrėk, cigarečių nebeturiu. Einu atsinešiu naują pakelį, – sako R.Tuminas ir smunka pro duris.

Mano nuostabai, netrukus sugrįžta.

– Pakeliui dar spėjau atleisti vieną darbuotoją, prieš tai atleidau du. Žinai, Mažojo teatro problema ta, kad čia tik vienas koridorius. Išeini atsinešti cigarečių, ką nors būtinai sutinki, ir atleidi, – pajuokauja išpūsdamas dūmą.

– Nenusiminkit, ryt priimsite atgal. Jei taip atleidinėtumėte, linktumėte greitai vienas. Ką tada čia veiktumėte?

– Užsivožčiau Jono Vaitkaus man dovanotą skrybėlę, užsisukčiau baltą šaliką, užeičiau į teatrą ir paklausčiau: „Na, kaip čia jums sekasi?“. Būčiau laisvas.

Dažnai pasvarstau -- gal man reikia išeiti iš Mažojo teatro? Išeiti visai. Aš suprantu, kad teatrui esu kliuvinys. Teko girdėti nuomonę -- Tumino ten nebereikia. Esą prorusiškas, pardavęs tėvynę. Per mane kliūva ir teatrui. Reikia atsiriboti.

– Ar jau tam ir ruošiatės patyliukais? Teatro foje kabo jūsų citata: „Mes pernelyg branginame, ką jau išgyvenome, skundžiamės, kad reikia palikti – aš tiek daug įdėjau. Na ir kas? Neįdėjęs negyvensi. Kam dejuot, kai reikia išeit?“.

Jūs tiek daug mėgstate kalbėti apie išdavystes. Pats rengiatės išduoti sukurtą teatrą, jūsų laukiančius aktorius?

– Bet man gėda čia dirbti, būti vadovu. Nekenčiu savęs. Koks aš vadovas? Mes skurstame. Aš negaliu garantuoti atlyginimo aktoriams, kuriuos laikau geriausiais pasaulyje, o aš jau daug jų mačiau. Dabar vėl supykinsiu patriotus, bet pasakysiu – J.Vachtangovo teatre aš galiu aktoriams skirti didžiules premijas, atostoginius. Savo aktoriams nesakau, kiek anie gauna ir kiek galėtų gauti lietuviai, kurie neprilygstami. Rusijoje sugebėjau sulaužyti įsigalėjusią sistemą, įveikti biurokratus. Lietuvoje – niekaip.

– Po spektaklio „Maskaradas“ teko nugirsti specialiai jūsų režisuotų spektaklių pasižiūrėti ir į festivalius pakviesti atvykusių prodiuserių iš Kinijos, Prancūzijos liaupses.

Kad pasaulyje nieko panašaus nėra sukurta, o aktoriai yra teatro brangakmeniai. Taip, jums išvykus dirbti į Maskvą teatre būta pasimetimo. Teatre, kurį iki šiol žiūrovai vadina ne Mažuoju, o Tumino, gal ir per mažai Tumino. Bet jis išskirtinis Lietuvoje, nes čia dirba ne atsitiktiniai žmonės, o trys jūsų mokinių kartos, kuriuos siejate jūs, mokytojas.

Jūs sukūrėte savo mokyklą ir turite čia savo namus, kur visada galite grįžti. Ir nesate laimingas?

– Dėl to aš laimingas. Kažką gero čia dabar kuriu ne aš. Kiti. Aš didžiuojuosi jaunimu, kad jie perėmė, išlaikė senąjį ir kuria naują teatro veidą. Mes daug kalbamės, tariamės, nagrinėjame. Vakar kalbėjomės su senaisiais mano aktoriais. Visi pasiruošę dirbti, sueitų iš visų kampų. Laukia. Ir mes susibūrėme, nes pažadėjau. galiu vinimis užkalti scenos sukimo ratą, nes tikiu jų vaizduote, galia sukurti stebuklą net tuščioje vietoje.

– Bet jau senokai girdėjome apie Mažojo teatro, kaip ir kitų, Lietuvos teatrų gastroles užsienyje, užsienio festivalių laurus. Laurus skina tik svetur dirbantys lietuviai režisieriai, o Lietuvos teatrai užmaršty? Nebent laimi prizus festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“?

– Kas iš to, kad Mažasis teatras turi pasiūlymų ir iš Kinijos, ir iš Prancūzijos. Tokioms gastrolėms kultūros valdininkai pinigų neranda.

– Jūs vis žadate aktoriams – grįšiu namo, kaip tos seserys iš „Trijų seserų“, – į Maskvą, į Maskvą! Bet gal jau nebenorite grįžti? Čia jums būtų per ankšta, kai darbus jums siūlo žymiausi pasaulio teatrai?

– Labai noriu grįžti namo. Į Lietuvą. Bet ne į tą kultūrinę situaciją, kuri yra. Velniava čia yra. Viską sprendžia kažkokie klanai. Čia grįžęs aš ne spektaklius kurčiau, o vėl kovočiau su nacionalinės kultūros biurokratais. Tai daryti galiu ir iš Maskvos, ir iš Rio de Žaneiro.

Valstybė turi 14 valstybinių teatrų ir yra prisiėmusi prievolę sudaryti jiems sąlygas dirbti. Leiskit jiems gyventi.

– Turite stebuklingų patarimų kaip išjudinti tą visų kultūros žmonių keiksnojamą vežimą?

– Aš turiu daugybės šalių teatrinės patirties, man nereikia su delegacijomis važinėti jos semtis. Eimuntas Nekrošius turi, Oskaras Koršunovas. Turėtume ką pasakyti.

Esu paskaičiavęs, kad visi kultūrai išleidžiami pinigai grįžtų į biudžetą, gal su mažu nuostoliu. Kultūros formavimo funkcionieriai už kultūrą pasisako tik kalbomis.

– Na dar gėlių įteikia per jubiliejus, raštų. Visus juos į traukinį, ir į Madagaskarą?

– Taip. Bet atmink – tu taip pasakei, ne aš.

Mes vis ieškome koncepcijų. Tai veiksmas, nieko nevertas. Aš nekenčiu koncepcijų, projektų. Mes sulyginti su viešosiomis įstaigomis, pačiai keisčiausiais projektais, kurie reikalingi saujelei žmonių. Pas mus toje suirutėje laimi tie, kurie moka projektus rašyti. Ir visa Lietuva rašo.

Nieko nekeisti – mūsų mentalitetas. Gal čia iš pagonybės atėjęs reliktas – sudievinti po kojomis gulintį akmenį, bet jo nekelti.

– Kėsinatės į mūsų mentalitetą? Po šio interviu susilauksite naujos neapykantos bangos.

– Man skaudu dėl mūsų, dėl lietuvių tautos. Mes vis kuriame projektus, kaip nustebinti pasaulį, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui. Euroviziją laimėti, iš Gedimino kalno vidurių staugiantį vilką ištraukti?

Mes galime nustebinti. Įveikę bedarbystę, pastatę geriausias ligonines, švietimo, mokslo lygiu, laimingais vaikais ir seneliais.

Kažkada, kai grindė Katedros aikštę, kilo idėja, kad iš visų Lietuvos kampelių žmonės suneštų akmenų. Žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai. Juos suskaldytų, nugludintų. Eitum per aikštę lyg per Lietuvą... Ir žmonės būtų suvežę, bet atlygio. Kaip be atlygio, o kaip nuvogti? Kaip viešieji pirkimai, konkursai? Tam geriau tiko kinų marmuras.

O aikštės vidury pastatėme galvą nuleidusį, rankas į priekį ištiesusį Gediminą. Lyg prašytoją ar šventąjį. Visur valdovai kaip karžygiai ant žirgo šuoliuoja. O mūsiškis nuolankiai eina. Štai ir nustebinome pasaulį.

– Ar nekankina jūsų mintis, kad laikas byra it smėlis, o jūs visada kelyje, kaip tas J.Kerouaco herojus. Esate pasakęs: „Nereikia pykti, kad laikas praėjo, kad mes senstam. Reikia atsigręžti ir padėkoti. Ačiū, kad laikas mane pakeitė, kad pakvietė gyventi“. Ar tais žodžiais pats save nuraminate?

– Įdomiai čia tu paklausei. Kai atvažiuoju į Lietuvą, kaskart kažką išlydžiu Anapilin. Per kažkokį susiėjimą kažkokie seni žmonės su manimi sveikinasi. Nebežinau, kas jie. Aš esu jų atminty. Nustembu – negi ir aš kaip jie? Kaip, kada jie paseno, kodėl? Aš dar nenoriu būti juose. Tokie mano maži atradimai... Paskui perneši juos į teatrą.

– Už kelių dienų jau sėsite į lėktuvą ir vėl Maskvoje. Gal net su palengvėjimu išskrisite?

– Mane į gabalus plėšo jausmai ir atsakomybė. Aš ir ten dabar įsipareigojęs. Surinktas 30 jaunų aktorių kursas, talentingų beprotiškai. Negaliu jų palikti, kol kas. Jų likimai dabar mano rankose.

Ką tik atėjo žinutė: „Grįžkite greičiau, čia iškilo problemų...“. Ir teatre jiems reikalingas šeimininkas, o jo – nėra! Reikia grįžti atgal. Nėra išeities.

– Visuose jūsų spektakliuose daug vienatvės – garsiai išrėkiamos, tyliai iškenčiamos.

Esate pasakęs: „Stiprus tas jausmas. Vienatvė man kelia nerimą. Ji – natūralus jausmas. Bet kartais sukausto, ima smaugti“. Kažkodėl man atrodo, kad jūs labai vienišas – ir Maskvoje, ir čia, namuose. Ar aš klystu?

– Neklysti. Man gera būti vienam. Aš Maskvoje neinu į jokias kviestines vakarienes. Ten arba vaidmenų manęs prašo, arba tuščiai kalba. Maišatis, maišatis... Pareinu į namus, vaikštau po kambarius. Suprantu, čia senatvės požymis. Galiu mąstyti, pasiruošti rytdienos repeticijoms. Būtų šalia manęs žmogus – trukdytų, nes jis įkyrus, atimantis. Gal pakęsčiau šunį ar katę.

– Žmona Inga supras. Aš ją jaučiu iš tolo. Ji kantri, ji ramiai, išmintingai ištvėrė visus mano nuklydimus. Inga stiprusis mano užnugaris. Mano moteris.

– Režisieriau, jūsų kelyje visada buvo ir yra daug maišto, kovų. Kaip jūs įsivaizduojate savo gyvenimo pilnatvę, ramybę, harmoniją, ar ji įmanoma? -- atsisveikindama klausiu ilgo pokalbio išvarginto R.Tumino.

Paklausus stoja ilga tyla, smilksta taip ir nepaleista iš rankų cigaretė.

– Tik mirtis yra mano pilnatvė. Tik mirtis. Pats grožis, kaip mano žydinčios obelys, mano sodas, kaip mano sudegusi troba. Aš su ja draugauju, aš ją myliu, aš jos nebijau. Todėl ji nuo manęs atstojo.

Ji yra mano ramusis gyvenimas, mano ramybė. Kada nors.

Viskas. Einam namo.