Nuo Birštono kultūros centro sienų šypsosi žaismingi grafiko Rimvydo Kepežinsko plakatai, scena žaižaruoja scenografės Irmos Mickevičiūtės ir šviesų dailininko Norvydo Birulio fantazija, salės centre sėdi prie garso pulto, kaip jau dešimtmečius, garso režisierius Valdas Karpuška, o koridoriais vaikštinėja masė senų pažįstamų, kuriuos sutiksi tik čia per festivalį. Visur šmėsčioja nenustygstanti seniausiojo šalies džiazo festivalio siela Zigmas Vileikis.
Kas sakė, kad publikai reikia tik šviežienos? Penktadienį Birštono džiazo festivalio atidaryme perpildyta salė liudijo ką kita – gera sugrįžti į beveik keturis dešimtmečius minamą takelį. O per tuos dešimtmečius išsikerojęs Lietuvos džazas džiugiai matuojasi jaukius Birštono rūbelius.
Penktadienį festivalyje skambėjo vien jaunosios mūsų džiazo kartos projektai, ir tokie, kurie nepadarytų gėdos tarptautinėms džiazo scenoms.
Neabejotinu publikos favoritu tapo trombonininkas, kompozitorius ir aranžuotojas Jievaras Jasinskis, pristatęs efektingą autorinę programą su džiazo grupe „Reinless“ ir Liutauro Janušaičio diriguojamu Kauno bigbendu.
J.Jasinskio kūrybą muzikologas Darius Užkuraitis taikliai pavadino „fanku smegenims“. Tai sudėtingos atlikti, amerikietiškojo minimalizmo dvasia racionaliai sukaltos kompozicijos. Tokias Jievaras rašo ir virtuozų grupei „Reinless“. O vakarykštis projektas energijos užtaisu prilygo dešimčiai „Reinless“.
Vyrai (vienintelė moteris saksofonininkė scenoje žaviai išsiskyrė rožine suknia) grojo kaip apsėsti – tai buvo tikra pučiamųjų orgija! Tik kartelį blykstelėjo poetiškas J.Jasinskio veidas – dainininkei Simonai Jakubėnaitei atliekant nuostabią vokalizę. Gaila, kad kitais atvejais talentingai solistei teko misija perrėkti galingą orkestrą.
Aišku viena: J.Jasinskis turi atpažįstamą stilių, ir jo muzika gerai supurtė Kauno bigbendą, įliejo jam šviežio kraujo.
Tačiau originaliausiu pavadinčiau gitaristo Prano Kentros projektą. Šiais laikais, jau atrodo, niekas negali nustebinti. O P.Kentros kvartetas nustebino ne tik savita sudėtinga, intelektualia ir kartu spontaniška muzika, kurioje organiškai jungiasi lyg ir nesuderinami stiliai, bet ir susiklausymu. Vien tai, kad jauno gitaristo partneriais tapo Europos bosininkų elitui priskiriamas olandas Markas Haanstra ir fantastiškos technikos vokalistė iš Olandijos Hiske Oosterwijk, daug apie jį pasako.
Beje, P.Kentra nuo scenos pranešė skaudžią naujieną: ketvirtadienį šalies muzikų bendruomenė neteko perspektyvaus džiazo vokalisto Jurgio Baltrušaičio, kuris rengėsi dalyvauti P.Kentros projekte.
Tai, kad suburti gerą grupę – pusė darbo, parodė ir stilingas (su nedidelėmis išlygomis) trimitininko Vytauto Skudo projektas, skirtas Milesui Davisui. Tačiau lyderis šį kartą pasikuklino – lyg pripažindamas partnerių pranašumą, pasitraukė į jų šešėlį: trimito muzikos norėjosi daugiau, juk projektas dedikuotas trimito legendai!
Nenutylėsiu šį kartą virtuoziškos vokalistės Lauros Budreckytės pasirodymo su ką tik susikūrusiu Lietuvos ir Italijos džiazo kvartetu. Dainuoti lietuvių liaudies dainos aranžuotę žvilgančiu vakariniu rūbu kraipant klubus – numeris, vertas džiazo „avietės“ (yra tokie neprestižiniai kino apdovanojimai – Red.). Neskoningas rėmas gali pražudyti geriausią kūrinį.
Tačiau kiti kvarteto lietuviai – klavišininkas Andrejus Polevikovas ir kontrabosininkas Vytis Nivinskas sužibėjo savo kompozicijomis.
Šeštadienį festivalyje – dar šeši pasirodymai, taip pat bus įteiktas Birštono festivalio didysis prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui.
