Talentas įvertintas gausybe apdovanojimų: „Kristoforo“ prizu, LR Vyriausybės Kultūros ir meno premija už nuopelnus teatrui ir kinui, dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, Potencijos Pinkauskaitės premija, keturiskart Augustino Griciaus premija, keturiskart Šiaulių miesto geriausio metų aktoriaus vardas ir premija, aštuonis kartus laureatas už vaidmenis įvairiuose teatrų festivaliuose.
Bet šįsyk kalbamės ne apie tai. Apie romantišką pasirinkimą ir sudėtingą buvimą, nuolatines paieškas – jubiliejaus išvakarėse.
– Gal kiek ir banalu klausti, o turbūt ir daugybę kartų jūsų jau klausinėjo, kodėl pasirinkote aktorystę. Bet mane suintrigavo kadaise išsakyta jūsų mintis, jog į teatrą atėjote tam, kad kiti jus mylėtų labiau, negu mylite pats save. Taip ir nutiko? – Ir aš esu apie tai daug galvojęs. O ir dabar, kai pamatau, kiek jaunų žmonių ateina į šitą profesiją, man įdomu, kokios jų mintys būna prieš ateinant, prieš renkantis, prieš sužinant, kas ta aktorystė.
Nors niekada nesužinosi iki galo, kas ta profesija, ji amžina ir visą gyvenimą jos mokaisi. Tai galvoju, kad tuos jaunuolius į aktorystę romantika traukia, kaip ir į kiekvieną meno šaką.
Vieni nori į miškus eiti, nes mišką myli, taip ir kiti teatrą myli, muziką myli, dailę myli. Gal tas potraukis ir nėra racionalus, bet jis stiprus, užsifiksavęs dėl kadaise matyto spektaklio arba scenoje, ekrane matyto žmogaus, kuris atrodo kažkoks kitoks, toks pakylėtas.
– Tai ir jus paviliojo ta romantika?
– Na, taip. Kai man pasiūlė ir patarė jėgas išbandyti aktorystėje, pasijutau: oho, o gal ir aš...
Žinoma, tai dar nebuvo tas sąmoningas profesinis pasirinkimas. Pradžioje gal romantizmas, pasaka, toks išėjimas iš realaus gyvenimo atrodė, bet atsidavimas tai buvo visiškas. Jau pirmajame kurse atrodė, kad tu – jau toks didesnis, jau pradėjai suprasti gyvenimą kitaip, kad tu ne smulkmeniškas ir pinigai tau visiškai nerūpi. Va tokia romantinė iliuzija tada mane vedė... (Šypsosi.)
– Dabar tai jums kelia šypseną, taip nebesijaučiate, nebegalvojate?
– Aš galvoju, kartais net labai analizuoju savo buvimą šitoje profesijoje, kartais ir pykstu, galvoju, kodėl aš čia, kaip aš čia... Paskui sustabdau save, ko aš čia prisigalvoju: juk čia mano gyvenimas, ir juk tų stebuklų buvo, tų momentų, tų sekundžių – nedaug, bet scenoje jie įvyksta, o kitur galbūt nebūtum to pajutęs.
Tai dabar aš šypsausi jau ne ironiškai, tik to suvokimo, kiek čia sunkumų yra, koks tas buvimas scenoje ne vien romantiškas, atsirado.
– Ar yra koks mechanizmas, kaip tie stebuklai scenoje įvyksta: mistika ar amato meistriškumas?
– Oi, kartais net nežinai, kaip tie stebuklai nutinka, tu jų nelauki specialiai, negali ir suplanuoti, gal per darbą ateina. Net ne konkretus spektaklis ar vaidmuo lemia, vaidini tą patį jau kažkelintame spektaklyje ir netikėtai užklumpa atradimas – o! Taigi, čia taip yra! Ir tas stebuklas trunka gal sekundę, gal kelias.
Tai – tyla, kai tiesos, atjautos akimirką ir tu tyli, ir žiūrovai tyli. Apima tylos džiaugsmas... O ir tavo kasdienis gyvenimas, tavo aplinka, žmonės į spektaklį kartais atneša visai kitokių spalvų.
– O atvirkščiai juk irgi būna, atsikartoja scena gyvenime?
– Būna, bet tokiose ironiškose situacijose, buityje. Dar svarbu, su kokia medžiaga dirbi, koks autorius. Kartais tave labai paveikia, bet negalima sakyti, kad „įeini į vaidmenį“. Man tai labai nepatinka. Juk čia darbas: įeini ir išeini. O dirbdamas perimi daug ką iš autoriaus, režisieriaus, scenos partnerių, susidraugauji ir tam tikra prasme jie visada tavyje lieka.
Aktoriaus instrumentas – jis pats, jo kūnas, jo balsas, psichologija. Ir scenoje labiau tave pakeičia ne grimas, ne rūbas, o tavo vaidmens psichologinis piešinys, nes turi suvokti to personažo psichologinę būseną, bandai jį suprasti, vertini.
Žinoma, kai įeini į sceną, tavęs paties beveik nelieka. Išeini – vėl tu. Aišku, tave atpažįsta. Juk todėl ir būna aktoriai kažkuo išsiskiriantys, vienas – toks, kitas – va šitoks.
– O kaip vertinate, ar gerai, kad aktorius skirstoma ir renkamasi pagal tipažus?
– Oi, ne. Aš manau, kad čia senas būdas, kuris visai netinka teatro žanrui. Pagal tipažus renkamasi tik kine, serialuose arba saviveikloje. Visas išorinis aktoriaus tipažas – tik žaidimo priemonė, o pirmiausia – psichologija, personažo, kurį kuri, jo logikos, jo gyvenimo, jo tikslų perpratimas. Tada gali būti negražus ir piktas arba gražus ir negeras ir pan. Svarbiausia mūsų amate – psichologija. – Ar teko sutikti „tokių žmonių“ (kalbu apie personažus), kuriuos perprasti, prisijaukinti buvo sunkiausia, kurie ilgai dar liko su jumis?
– Iki galo tai turbūt nei vieno neįmanoma perkąsti. Aišku, yra tokių, kurie labiau atitinka tavo jausmą, patirtį ar požiūrį, yra tokių, kurie visai ne kaip tu.
Teatre yra labai gerai – tu gali pasislėpti už personažo. Gali padaryti ir išsakyti tai, ko net pats sau neprisipažįsti, kokių minčių sau neišsakai. O tas kalbėjimas su savimi – irgi labai įdomus dalykas, nes žmogus turbūt nepažįsta pats savęs iki mirties.
O tas vaidmens prisijaukinimas įvyksta savaime. Nebuvo tokių, dėl kurių patyriau didelių prieštaravimų. Bet buvo tokių, kuriuos sukūrei, o vėliau net nebeprisimeni – vadinasi, kažkas neįvyko su personažu, su tavimi ar su spektakliu.
Labai įdomūs tie blogiukai: kodėl jie taip daro, juos teisini, gal jų vaikystėje kas nors buvo, analizuoji, kaip jie gyveno anksčiau, dar iki tos dramaturgijos.
– Ar daug jums teko blogiukų vaidmenų?
– Tai kad beveik visi mano vaidmenys – blogiukai. Kad ir Puntila (iš B. Brechto spektaklio „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“. – Red.) – girtuoklis, bet jis nėra blogas, o ir Ričardas III kuo nors geras.
Tose jų tragedijose visada grožis yra senajame teatre. Iš žanrų man tragedija – gražiausia. Bet nedaug mes jų vaidiname, tos grynosios tragedijos ir nesu vaidinęs. Nors tragedijos galima visur rasti – toks yra kad ir J. Hašeko „Juozapas Šveikas“, jame ypač daug tragedijos. Juodasis humoras.
Bet ar ten linksma? Man tai buvo vienas iš liūdniausių vaidmenų (Juozapas Šveikas. – Red.), tai labai liūdnas personažas, tik prisitaikęs prie šio pasaulio optimistas, humanistas, labai vitališkas žmogus.
– Pasiilgstate jo?
– Ne. Nepasiilgstu jokių vaidmenų, kartais, aišku, prisimenu. Kai spektaklis išeina, tai ir vaidmuo išeina, kartais net citatas sunku atsiminti. O gal ir pats supranti, kad baigta, ir atsisveikini.
Kai pradedi galvoti, kad ir tą vaidinai, ir aną vaidinai, tai išsigąsti: kiek čia tų metų?
– Tai kiek čia tų metų?
– Valstybiniame Šiaulių dramos teatre tai nuo pat studijų, nuo 1977 metų. Bet tuos metus skaičiuoti tai man nelabai sekasi: ar čia dveji, ar penkeri, ar jau dešimt pradėjo.
Nežinau, ar aš bijau metų, bet atsimenu tik tas datas, kada gimiau, kada į teatrą atėjau, kada vaikai gimė. Negalėčiau pasakyti, kada kuri premjera išėjo ar už kokį vaidmenį apdovanotas buvau, – viskas bendrame prisiminimų katile.
– Ar sapnuojate teatrą?
– Ne, paprastai ne. Gal esu sapnavęs tik tokį stresą, kad ateinu į spektaklį, diplominio gynimas ir nieko nėra, kostiumų nėra, tekstų nėra.
O teatras ir mano gyvenimas? Kad kas pasakytų, kaip juos atskirti, tai būtų labai puiku. Jaunystėje tai tikrai neskyriau savo gyvenimo ir teatro, man atrodė, kad visas mano gyvenimas yra teatras, bet paskui pasirodė, kad klydau, – gyvenime taip gražiai kaip teatre nebuvo...
Nors gal ir teisus Williamas Shakespeare'as, pasakęs, kad gyvenimas – tai teatras. To įsitvėrę, visi, ypač politikai, nori aktoriais pasivadinti. Artistai, jei ne aktoriai. O būti aktoriumi? Tegu pabando... Ne taip jau lengva.
– Turbūt ir jūs nemanėte, kad sunki profesija, kai rinkotės šį kelią?
– Romantiškai atrodė: jausmą, ašarą parodysi – visi žavėsis. O kuo daugiau tu verki – tuo visiems nuobodžiau. Tik pradėjus suprasti, kad ne save reikia rodyti, kūryba atsiranda. Bet tai labai sunku.
Jaunam žmogui, studentams net neįmanoma to paaiškinti, nes jie nesupras to nepajutę. Juk tik baigęs studijas jaunas žmogus lipa į sceną pasirodyti, koks jis.
Scena – tokia pakylėta vieta. Net ir eilinis žmogus užlipęs į sceną kokį sveikinimą pasakyti įsitempia, nes jis save analizuoja. Reikia daug metų, kad patirtum džiaugsmą ne pats, o su personažu į sceną išeiti. Su personažu daug lengviau, nes tu už jo pasislepi ir gali daug ką pasakyti.
O išeinant į sceną man, kaip Sigitui, net ir dabar visokių minčių kyla: ar gerai atrodau, gal batai ne tie, o gal pilvas per didelis atrodo. O su personažu – kitaip. Čia ir yra tas aktoriaus amatas, profesionalumas – personažą, o ne save išvesti į sceną.
Teatras savo vidumi labai nesikeičia. Nors jį nori dabar visaip sunaikinti, tai tada neaišku, ką turės. O žmonės nori į teatrą ateiti, nori stebuklo, nori juo tikėti, žiūrovai nori būti apgauti.
Net ir mes eidami kolegų spektaklių, eilinių meilių istorijų žiūrėti norime jomis patikėti, norime, kad mus įtrauktų, paimtų, nors juk iš pat pradžių žinai, kokios pjesės eini žiūrėti. Štai kodėl statomos pjesės kartojasi, autoriai kartojasi.
– Turite mėgiamiausius autorius?
– Yra gausybė gerų autorių, naujų irgi. Bet aš būsiu tradiciškas: Tennessee Williamsas, Eugene'as O‘Neilas, Antonas Čechovas – be išlygų.
A.Čechovą pradėjau jausti tik brandesniame amžiuje, ne jaunystėje. Be jokios abejonės, tai aukščiausio lygio dramaturgija, amžina, ją galima milijoną kartų statyti ir ji vis naujai atrodys, nes tai autorius, kuris leidžia daug užkabinti.
W.Shakespeare'as labai aiškėja į gyvenimo pabaigą, kol buvau studentas dar nelabai suvokdavau jo. Absurdas man labai patinka – kiek minčių, kiek žanrų, pavyzdžiui, Samuelio Becketto dramose.
– Komedijos jums – liūdnos, tragedijos – gražios, absurdas – įdomiausias, blogiukai – artimiausi. Ar vadintumėte save maištininku?
– Ne. Kokiam nors iššūkiui vieno manęs neužtenka, projektui (spektakliui) reikia komandos.
Aišku, galima bandyti improvizuoti su žanrais. Bet mano didžiausias novatoriškumas dabar – perskaityti autorių taip, kaip jis parašė: jei poezijos eilutėje nušoka žodis, tai ką nors reiškia, taip jis ir turi būti perskaitytas. Tokį S.Beckettą perskaityti, kaip jis parašė, manau, man trūktų dar dviejų gyvenimų.
– Jubiliejiniam savo vakarui „Kambarys“, kuris bus balandžio 16 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, rinkotės Antaną A.Jonyną. Jį skaitysite? Už jo slėpsitės? Ar matysime ir Sigitą Jakubauską?
– Tą vakarą scenoje aš būsiu ne vienas, bus mano bičiuliai muzikantai Eligijus Žilinskas (gitara), Gintautas Gascevičius (mušamieji) ir Gintaras Dzidolikas (klavišiniai).
Tai kai mes susieiname repetuoti, pasitariame taip, be žodžių, jie pagroja ir tada jau žinome, kaip bus. Išėjus į sceną tris valandas man pasakoti savo gyvenimą? Kam čia įdomu. O A.A.Jonynas padės man papasakoti gyvenimą, nes mūsų pojūčiai kai kuo gal panašūs, man tinka jo eilių muzika, tai jo žodžiais galiu kai ką pasakyti ir apie save... Aktoriaus S.Jakubausko jubiliejinis vakaras. Balandžio 16 d. 18 val. Šiaulių dramos teatras.
