Vietoj sočios vaikystės – gyvenimas vargingame rajone, vietoj įrašų studijos – tarnyba kariuomenėje. 31-erių E.Rada tikrai žino, kas yra iššūkiai.
Tačiau šiuo metu visi jie susiję su muzika.
Prieš keletą metų ne tik Izraelyje, bet ir Vakarų Europoje bei JAV pradėjusi kelius skintis dainininkė jau sulaukė pripažinimo.
Nuostabia šią dainininkę vadina JAV žvaigždė Alicia Keys, o debiutinį E.Rados albumą įtakingas britų žurnalas „Mojo“ išrinko į geriausių „world“ muzikos įrašų dešimtuką.
Jos klipus transliavo britų ir prancūzų TV kanalai, įrašus galima išgirsti populiarių radijo stočių eteryje.
Ir tikrai ne tik džiazo – tiesą sakant, pati dainininkė nemėgsta apsiriboti vienu žanru. Įsimenančio balso izraelietės dainose susipina fankas, rokas, yra net hiphopo elementų.
„Jūsų šalyje atliksiu dainas iš savo pirmojo albumo, taip pat kelis mano labai mėgstamos dainininkės Ninos Simone kūrinius.
Kartu su balsu scenoje skambės būgnai, bosinė gitara, klavišiniai, saksofonas ir trombonas. Labai laukiu pirmosios pažinties su jūsų šalimi“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo E.Rada.
„Mes jau keletą metų ieškojome galimybės ją pasikviesti. Neturiu nė mažiausių abejonių, kad Ester daug kam Lietuvoje bus didelis atradimas“, – apie gegužės 2-ąją Vilniaus Kongresų rūmuose vyksiantį „Kaunas Jazz“ koncertą sakė festivalio rengėja Indrė Jučaitė.
– Kai jums buvo trylika, brolis padovanojo pirmąją gitarą. Jei tai nebūtų nutikę, ką dabar veiktumėte? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Rados.
– Manau, vis tiek būčiau tapusi dainininke. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti.
Dainuoti pradėjau, kai man buvo penkeri ar šešeri. Niekada net nesusimąsčiau, kad galėčiau būti kur nors kitur, ne scenoje.
– Gimėte emigrantų iš Afrikos šeimoje, augote neturtingame Tel Avivo rajone. Pavadintumėte savo vaikystę sunkia?
– Tuo metu apie tai aš negalvojau. Kai esi vaikas, sugebi save pralinksminti ir nesigilini į rimtus dalykus.
Tačiau mano motina į Izraelį atvyko su dviem mažais vaikais, reikėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos, išmokti kalbą.
Žvelgdama atgal manau, kad jai buvo labai sunku.
– Ar tie iššūkiai įkvėpė jus veržtis į priekį ir su didesne aistra siekti pripažinimo?
– Manau, taip. Anksti išsiugdžiau užsispyrimą ir įsitikinimą, kad galiu pasiekti viską, ko noriu, visiškai nesvarbu, kokios mano šaknys ir kokią kortą likimas man išmetė.
Manau, dar esu tik pačioje savo kelio pradžioje.
Juk esu išleidusi tik vieną albumą, todėl noriu augti kaip muzikantė ir žmogus.
Noriu, kad mano muzika būtų išgirsta kuo plačiau, man dar daug reikia nuveikti.
– Koncertavote scenose, apie kurias daug kas svajoja. Pavyzdžiui, didžiausiame Anglijos Glastonberio festivalyje, taip pat su garsia JAV dainininke Alicia Keys. Kuri karjeros akimirka jums pačiai atrodo įspūdingiausia?
– Svarbiausia ne scenų dydis. Prisimenu pasirodymą festivalyje „Jazz á Vienne“ Prancūzijoje – nuostabi vieta, fantastiška atmosfera.
Koncertavau ketvirtą valandą ryto – kai pagalvoji, neįtikėtina. Žiūrovų tuo metu buvo likę gal tūkstantis, bet jie visi ėjo iš proto. Dainuoji ir matai saulėtekį – neįtikėtinas jausmas.
– Izraelyje – privaloma karo tarnyba vaikinams ir merginoms. Jūs taip pat tarnavote. Artistams kariuomenė – nelengvas iššūkis?
– Manyčiau, taip. Tačiau negaliu skųstis – aš tapau karinio orkestro dainininke.
Gyventi kareivinėse, dalyvauti pratybose – tai nelengva. Kai pirmą sykį teko į rankas paimti šautuvą, apsiverkiau. Bet po mėnesio pripratau.
Be to, su orkestru teko nemažai koncertuoti, net ir keliauti į JAV, tad buvo daug smagių akimirkų.
– Bet prireikus žinotumėte, kaip elgtis su šautuvu?
– Galbūt. Bet nenoriu apie tai net galvoti – tai nejauku. Tikiuosi, kad niekada neteks to daryti.
– Prieš išgarsėdama kaip dainininkė filmavotės TV seriale, vaidinote teatre. Norėtumėte tai daryti ir toliau?
– Taip, beje, netrukus pradėsiu filmuotis naujoje juostoje. Su teatru sudėtingiau – daug gastroliuoju, todėl tam tiesiog nelieka laiko.
– Didieji muzikos pasaulio centrai – tokie miestai kaip Londonas, Paryžius, Niujorkas. Ar kada svarstėte galimybę kraustytis į juos ir siekti karjeros ten?
– Manau, internetas sumažino pasaulį – dabar kur kas lengviau sulaukti dėmesio, net jei gyvenu Izraelyje.
Bet neslėpsiu – man labai patinka keliauti ir vis susimąstau, kad gal būtų verta porą metų pagyventi Vakarų Europoje. Kol kas nieko konkretaus, bet gal taip ir nutiks.
– Jūsų muzika skamba lyg būtų įrašyta JAV ar Vakarų Europoje. Nesistengiate į ją įlieti tipiškų Izraelio spalvų?
– Ne. Laikau save pasaulio piliete. Nemėgstu ribų, apibrėžimų.
Kita vertus, mano muzika – keleto įvairių stilių derinys, ir galbūt taip yra todėl, kad gyvenu Izraelyje. Čia susiduria daugybė kultūrų ir labai skirtingų žmonių.
– Lietuvoje Izraelio muziką daugelis geriausiai žino dėl „Eurovizijos“. Tai milžiniškas konkursas, kurį stebi per 100 milijonų žmonių. Ar kada nors mąstėte, kad galėtumėte jame dalyvauti?
– Tiesą sakant, prieš porą metų Izraelio televizija manęs to prašė. (Juokiasi.) Atsiprašiau ir atsisakiau. Ne dėl to, kad nepatiktų ten skambanti muzika. Man tiesiog nepatinka varžybos. Dainos neturėtų būti matuojamos – šita prastesnė, o ana geresnė. Man tai neatrodo teisinga.
Linkiu sėkmės mūsų šių metų atstovui Hovi Starui, tikiuosi, kad Izraelis kada nors vėl laimės „Euroviziją“, bet tai – ne man.
– Auginate pusantrų metų sūnų su jūsų grupės nariu saksofonininku Galu Dahanu. Ar sūnus keliaus su jumis į Vilnių?
– Taip, žinoma. Jis visur vyksta su manimi. Motinystė viską keičia, bet nepasakyčiau, kad tai labai paveikė mano karjerą.
Koncertuoju tiek pat, kaip ir anksčiau, gal tiesiog jaučiu daugiau atsakomybės ir įkvėpimo, noro rodyti pavyzdį ir įskiepyti sūnui pasitikėjimo savimi. Jam labai patinka muzika, todėl smagu, kai jis su manimi būna koncertuose.
– Jūsų koncertai – energingi, jausmingi ir įkvepiantys. Kas geriausiai padeda jiems pasiruošti?
– Nėra jokių ypatingų receptų. Prieš pasirodymą man tiesiog reikia nusiraminti, atsipalaiduoti ir pagalvoti apie ką nors gero. Pasikalbu su savimi, padėkoju gyvenimui, kad leido man užsiimti muzika. Ir viskas.
