Inscenizaciją parašė ir spektaklį režisuoja Gintaras Varnas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė – Onutė Narbutaitė.
Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Taip pat išvysime jauniausios kartos aktorius – Paulių Markevičių, Mantą Zemlecką, Jovitą Jankelaitytę, Dovilę Kundrotaię, Arną Ašmoną, Marių Čižauską, Šarūną Zenkevičių ir kitus.
G.Varnas – klasikinės dramaturgijos žinovas, entuziastingas jos puoselėtojas, neseniai jo pastangomis pradėjo veikti „Dramų stalčius“ – interneto svetainė, kurioje galima rasti nuolat pildomą klasikinių dramų vertimų rinkinį.
Nuolat ieškantis naujų dramų ir savo režisūrinei veiklai, G.Varnas pastaraisiais metais gręžiasi į antikinę tragediją. Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis pirmą kartą pastatė „Bakchantes“, dabar jis sumanė prakalbinti kitus mitų personažams.
– Naujojo jūsų spektaklio „Oidpo mitas“ paantraštė – „Tėbų trilogija“. Apie ką ketinate papasakoti savo žiūrovams? – paklausiau režisieriaus G. Varno (54 m.).
– Tėbų trilogiją sudaro keli Oidipo mito epizodai. Pirmoje spektaklio dalyje pasakojama Oidipo žlugimo istorija (beje, įvykusi per kelias valandas) – nuo atėjusios iš Delfų pranašystės, jog Tėbus apėmęs maras baigsis, kai bus surastas buvusio karaliaus Lajo žudikas, iki Oidipas supranta, kas yra žudikas, ir įvyksta herojaus katastrofa. Ši istorija perteikiama remiantis Sofoklio tragedija „Oidipas karalius“.
Antroji dalis – Oidipo sūnų neapykantos ir kovos dėl sosto istorija. Mite tas epizodas žinomas „Septyneto prieš Tėbus“ (t. y. septynių tautų karo prieš Tėbų miestą) vardu. Brolis atveda prieš brolį ir savo gimtą miestą svetimšalių kariuomenę. Karas baigiasi brolių dvikova, abu žūva nuo vienas kito rankos. Antigonė aprauda brolius ir nusižudžiusią motiną Jokastę. Šios temos gvildenamos Euripido („Foinikietės“) ir Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“) žodžiais.
O trečioji dalis – mūsų žiūrovams geriau žinoma Oidipo dukros Antigonės istorija. Ji nepaklūsta naujojo Tėbų karaliaus Kreonto įsakymui, palaidoja brolį ir nuteisiama mirčiai. Kreontas savo tragiškos klaidos ištaisyti nebespėja ir patiria katastrofą.
– Kaip kilo sumanymas pastatyti šį spektaklį?
– Viskas prasidėjo nuo vokiečių dramaturgo Johno von Düffelio pjesės „Oidipo miestas“. Man labai patiko paprasta ir geniali mintis – sujungus tris graikų tragedijas (nesvarbu, kad skirtingų autorių) papasakoti beveik visą Oidipo ir jo šeimos mitą. Tiesą sakant, mitų tyrėjai šiuos mitus jungia į „Tėbų ciklą“, taigi spektaklio pavadinimas nėra visai tikslus, antrasis – „Tėbų trilogija“ – tinkamesnis.
Pirmoji ir trečioji trilogijos dalys – tai Sofoklio „Oidipas karalius“ ir „Antigonė“. Antroji – iš esmės Euripido „Foinikietės“ su keletu mažų Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ ištraukų (dalis monologo ir keli chorai). J.von Düffelio dramaturgijos esmė ir buvo tų keleto graikų tragedijų santraukos, visiškai atmetus chorus, paliekant tik pagrindinius veikėjus, siužeto esminius mazgus, dialogus. Trumpinant graikišką tekstą buvo perkuriamas arba naujai rašomas tekstas, jį supaprastinant, subuitinant, dialogizuojant monologus, „subrutalinant“ situaciją ir iš esmės graikiškų tragedijų trilogiją paverčiant politinio spektaklio scenarijumi.
– Galutiniame spektaklio variante liko tik keli J.von Düffelio pjesės fragmentai. Kodėl?
– Trilogijos idėja man pasirodė puiki, bet su forma ir turinio slinktimi nuo likimo tragedijų iki politinės pjesės sutikti negalėjau. Teko grįžti prie graikų tragikų tekstų ir perdaryti tos trilogijos dramaturgiją savaip, daugiausia grąžinant originalius tekstus, veikėjus, chorų nuotrupas.
Bendra trilogijos dramaturgija dabartiniame spektaklyje daug artimesnė antikinei, nors kiekviena dalis yra gerokai patrumpintas originalios pjesės variantas. Daugiausia nukentėjo chorai ir kai kurie ilgi, daugiažodžiai monologai. Bet, tikiuosi, išlaikytos esminės tragedijų dalys. O pati trilogijos forma irgi būdinga antikinei tragedijai. Per dieną buvo rodomos trys tragedijos (arba trilogija) ir satyrų drama.
– Kaip apibūdintumėte svarbiausias antikinių tragedijų temas?
– Antikos dramaturgai tragikai nekūrė siužetų, o naudojo jau žinomus mitų siužetus, juos perkurdami ar savaip interpretuodami. Realybė buvo savotiškas tabu ar blogo skonio ženklas, ji graikų teatre įsigalėjo tik sunykus tragedijai kaip pagrindiniam, dominuojančiam žanrui ir įsitvirtinus naujajai komedijai (iš esmės helenizmo laikais). Mitai leido tragikams kelti ir atverti esminius klausimus – žmogaus ir pasaulio (tiksliau, jo vietos pasaulyje), žmogaus ir dievų, likimo ir laisvos valios, aukojimosi ir kančios, asmenybės ir valstybės. Ir nors graikų tragedijos forma aiški, skaidri, kanonizuota, o dialogai logiški ir tikslūs, veiksmą scenoje suprasti nėra sudėtinga, sunkiausia suvokti kitką – „kodėl?“
Ar tai žmogaus kaltė, jo „tragiška klaida“, ar dievų valia, ir žmogus tėra žaislas dievų rankose? Kodėl dievai būna nuožmūs, net įnoringi, o kartais atrodo, jog jie tiesiog tyčiojasi iš žmogaus, užkraudami jam nesuvokiamas kančias. Manau, tie klausimai patiems graikams buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiopai interpretuojamos ir aiškinamos.
Tai aistrų ir minties teatras, kuris, rodydamas žmogų kritinėje situacijoje, kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja graikų visuomenės mokykla“. Tragedija turėjo žmogų apvalyti nuo aistrų, priminti skaudžias mitinių herojų klaidas ir nusikaltimus, kelti baimę ir gailestį. (Garsioji katarsio sąvoka – tarp daugybės kitų – irgi graikiška).
– Kuo ši istorija gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui?
– Oidipo mitas kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Kas yra žmogaus lemtis? Ar jis turi laisvą valią? Už ką ir kodėl niekuo dėtą žmogų lemtis sutraiško? Galų gale – kas ta lemtis? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas, nuodėmes, nusikaltimus? Kas yra prakeiksmas? Kas – pranašystė?
Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės lemtį? Žmogus – didis ar menkas? Kaip žinoti, gėris tai ar blogis? O dievai? Kodėl jie tokie abejingi žmogui ir jo naikinimo instinktui? Kas svarbiau – tavo moralinis įsitikinimas ar valstybės įstatymas?
– Koks jūsų spektaklio motyvas jums pačiam atrodo svarbiausias?
– Trilogijoje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ ryškėja dar viena labai graži tema – jaunų, drąsių asmenybių tema. Tai du jaunuoliai – Menoikėjas (Kreonto sūnus, paauglys) ir Antigonė (Oidipo duktė), kurie, būdami visai jauni, yra gražios išimtys tamsios lemties ir dar tamsesnių aistrų tampomos žmonijos fone. Vienas aukojasi už savo miestą, kita aukoja save vardan aukštesnio – dievų įstatymo.
Mitas suteikia viltį: miestą – šalį – žmoniją gali išgelbėti tokios jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai autsaideriai – šnibžda mums senieji graikų tragikai.
***
Pirmą kartą istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje antikos herojai į žiūrovus kreipėsi 1935 m. lapkritį, kai buvo parodyta Sofoklio tragedija „Oidipas“. Šio spektaklio iniciatorius buvo Vilniaus universiteto profesorius, vertėjas, antikinės dramaturgijos žinovas Stefanas Srebrny, statant spektaklį jis bendradarbiavo su Miesto teatro režisieriumi Mieczysławu Szpakiewicziumi. 1938-ųjų kovą įvyko Aischilo trilogijos „Orestėja“ premjera – veikalą išvertė S.Srebrny, spektaklį režisavo M.Szpakiewiczius.
1939-ųjų gruodžio pradžioje laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, Valstybės teatre, įvyko Sofoklio „Oidipo Kolone“ premjera – tragediją išvertė Petras Vaičiūnas, režisavo Borisas Dauguvietis, scenografiją ir kostiumus sukūrė Liudas Truikys – tai vienintelis XX a. I pusėje įvykęs lietuviško teatro kontaktas su antikine dramaturgija.
Po keleto dešimtmečių, 1966-ųjų lapkritį, Klaipėdos dramos teatre tą patį veikalą (tik pagal Hugo von Hofmanstahlio adaptaciją, išverstą Antano Venclovos), pastatė režisierius Povilas Gaidys, scenografiją sukūrė Arūnas Tarabilda (tai vienas iš nedaugelio talentingo grafiko darbų teatrui), muziką – Antanas Rekašius.
Sofoklio „Oidipas karalius“ domino ir režisierių Juozą Miltinį – 1977-ųjų birželį Panevėžio dramos teatre įvyko šios tragedijos premjera, scenografiją sukūrė Algimantas Mikėnas ir Kęstutis Vaičiulis, kaukes – Juozas Šlivinskas, skulptūras – Veronika Vildžiūnaitė. „Įsivaizdavau taip: Graikijoje vėlų vakarą, naktį vaikščioja žmonės, šnekasi apie šį bei tą, apie Oidipo mitą.
Susėda senam amfiteatre, valandėlę nutyla, susimąsto, ir staiga jų akyse iš po žemės ima kilti skulptūros – prasideda Sofoklis...“ – tai paties režisieriaus papasakotas spektaklio sumanymas. Aktoriai spektaklyje vaidino su koturnomis, kaukėmis, kostiumai priminė archajinės Graikijos skulptūras. „Nei senosios literatūros intonacijų, nei ritmų neįmanoma restauruoti, išlieka fragmentai, kuriuos reikia suvienyti, pateikti šiuolaikiškai ir kompleksiškai. Norėta išlaikyti pagrindinius kompozicinius-struktūrinius graikų teatro elementus“, – taip savo sumanymą aiškino režisierius.
Pastaraisiais dešimtmečiais dėmesys antikinėms tragedijoms pastebimai didėja. 1993 m. Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre buvo parodyta Sofoklio „Elektra“, spektaklį režisavo Irena Kriauzaitė, scenografiją sukūrė Nadežda Gultiajeva, kostiumus – Gražina Rameikaitė, muziką – Faustas Latėnas. 1994 m. Lietuvos rusų dramos teatras į savo repertuarą įtraukė Euripido „Medėją“, ją pastatė Linas Marijus Zaikauskas (dailininkė – Nina Livont, kompozitorius – Algirdas Martinaitis, choreografė – Leokadija Dabužinskaitė).
Lietuvos nacionalinis dramos teatras prie lietuviškų antikinės tragedijos interpretacijų prisidėjo dar viena Oidipo tragedijos versija – 1998 m. įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio premjera (scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, kostiumus – Marijus Jacovskis, muziką – Faustas Latėnas).
2002 m. Oidipo istorija susidomėjo Oskaras Koršunovas – OKT teatre pastatė Sofoklio „Oidipą karalių“; scenografiją sukūrė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus – Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, kaukes – Donatas Jankauskas, muziką – Gintaras Sodeika, choreografiją – Vesta Grabštaitė.
Antikinės tragedijos temos, katarsio išgyvenimo galimybė domino ne tik režisierius, bet ir aktorius, ieškančius erdvės savo kūrybai per monospektaklio formas. 1997-aisiais Šiaulių netradicinio teatro studijoje „Edmundo studija 3“ režisierė Audronė Bagatyrytė pagal Sofoklio „Oidipą Kolone“ pastatė monospektaklį „Oidipas žmogus“, vaidino Edmundas Leonavičius; 1999 m. rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusiame forume „Moterys teatre“ aktorė Birutė Marcinkevičiūtė pristatė šokį-raudą pagal Sofoklio „Antigonės“ tekstus (dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, choreografė – Birutė Banevičiūtė, vaizdo projekcijos autorius – Andrius Jakučionis); 2003-aisiais šis spektaklis buvo įtrauktas į teatro repertuarą.
Naujausias monumentalus antikinės tragedijos pastatymas – Euripido „Bakchantės“, spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2013 m. pastatė režisierius G.Varnas, scenografas G.Makarevičius, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, vaizdo projekcijas sukūrė Mikas Žukauskas, muziką – Linas Rimša, choreografiją – Krzysztofas Pastoras.
