Trečiadienį publika žiūrėdama „Vilnius City Opera“ (VCO) premjerą – G.Puccini „Toską“ – neraudojo: teatrui nepritaikytuose Vilniaus Kongresų rūmuose patirti katarsio neįmanoma. Tačiau paskutinioji šį sezoną Dalios Ibelhauptaitės režisuota VCO premjera anaiptol nenuvylė – išvydome estetišką ir gerai sustyguotą spektaklį.
Maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) suteikė kūriniui tvirtą muzikinį stuburą. Darniai skambėjo Česlovo Radžiūno parengto VCO ansamblio ir solistų sudėtingi numeriai.
Nenuostabu: „Toska“ buvo vienas pirmųjų muzikinio teatro veikalų, kuriuos LVSO beveik prieš 20 metų atliko koncerte – nuo tada ši muzika artima orkestrui. Be to, „bohemiečiai“ ėmėsi G.Puccini jau trečią kartą, daug sykių jį yra dirigavęs G.Rinkevičius.
Nors Kongresų rūmuose pajusti operų pilnatvę sunku, „Toskoje“ džiugino solistų balsai ir aktoriniai darbai, elegantiški kostiumai (dizaineris Jonas Morrellis) ir iškalbinga, kompaktiška scenografija (autorius Marijus Jacovskis).
VCO stiprybė – žmonės. Jų neištinka priepuolis dėl apgailėtinų darbo sąlygų Kongresų rūmuose – jie noriai čia sugrįžta. Vokietijoje gyvenantį Almą Švilpą girdėjome „bohemiečių“ koncerte ir „Eugenijuje Onegine“, o dabar artistas su trupe sukūrė turbūt vieną ryškiausių savo karjeros vaidmenų – demonišką Skarpiją. Iki šiol dainavęs boso partijas Almas puikiai susidorojo su iššūkiu – balsu ir vaidyba nutapė įtaigų šaltakraujiško sadisto paveikslą. Tai įdomiausias „Toskos“ darbas. Tik nežinia, kaip pavyks A.Švilpai ištempti visą seriją spektaklių, nes kitas Skarpija – Kostas Smoriginas – pasitraukė iš projekto.
Kavaradosis–Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas) dar prieš žengdamas į „Toskos“ sceną garantavo kokybę: jis dainavo šį personažą jau keliuose Italijos teatruose, tad ir namuose parodė solidų lygį.
Nestigo patirties nei aistros ir gruzinų sopranui Svetlanai Kasijan, įkūnijusiai Toską. Tačiau kritikai pasigedo įvairesnių jos balso spalvų, lankstumo – juk Toska ne tik pavydi, išdidi pantera, bet ir švelni mylimoji. Atrodo, solistė šiek tiek jaudinosi debiutuodama Lietuvoje.
Įdomu, kad į Vilnių S.Kasijan atsiuntė galinga „Askonas Holt“ agentūra. Mat ne vienas trupės artistas lietuvis dirba su šia agentūra stebindamas aktorine pažanga jos vadovą Marką Hildrew. Šis netgi buvo atvykęs į Vilnių pasidomėti VCO ir pažadėjo prireikus „paskolinti“ savo globotinių, nes jiems patiems tai naudinga, nepaisant mažų honorarų. Agentūros artistai jau dainavo ir VCO „Eugenijuje Onegine“.
„Toskoje“ įsimintinus vaidmenis sukūrė ne tik pagrindiniai solistai, bet ir epizodiškai pasirodę Tadas Girininkas (Andželotis), Arūnas Malikėnas (Zakristijonas), Audrius Rubežius (Spoleta), Liudas Norvaišas (Kalėjimo viršininkas), kiti. Spektaklis išėjo nuosaikesnis už kitus „bohemiečių“ darbus. Regis, ir operos veiksmo perkėlimas iš Napoleono laikų į fašistinę Italiją pravertė tik kosmetiškai – jis perteiktas vienu kitu judesiu bei stilingais kostiumais. Tiesa, dar Toska nusižudo, susigrūdusi pistoleto vamzdį į burną, o ne nušokusi nuo pilies kuoro, kaip numatyta originale.
Tačiau „Toskai“ tinka bet koks istorinis fonas, nes jos temos – piktnaudžiavimas valdžia, meno ir politikos susidūrimas, asmeninės laimės aukojimas vardan patriotizmo – yra amžinos.
G.Puccini sulaukė kaip reta didelės komercinės sėkmės tarp operos kūrėjų. Kompozitoriui mirus, jo turtas buvo įvertintas daugiau kaip 100 mln dolerių pagal šiandieninius standartus. Didžiąją šio kapitalo dalį jam sukrovė trys operos. Dvi jų – „Bohemą“ ir „Toską“ – VCO jau pastatė. Liko laukti „Madam Baterflai“.
