Dar pasidalijo įspūdžiais
Panevėžyje jau niekada nebeišvysime linguojančia eisena žengiančio, rankas už nugaros užmetusio aukšto, kiek pakumpusio vyro.
Kiekvienas bent kiek teatru ar kinu besidomintis panevėžietis žinojo, kad tai – S.Petronaitis, talentingasis J.Miltinio mokinys.
Prieš keletą metų jį matydavome ne vieną – šalia kiek smulkesniais žingsneliais tapendavo jo puikioji gyvenimo palydovė aktorė Regina Zdanavičiūtė. Vėliau moteris sunkiai susirgo ir mirė prieš penkis mėnesius.
Dar pirmadienio priešpietę legendinis aktorius su bičiuliais dalijosi įspūdžiais apie Panevėžio J.Miltinio dramos teatre parodytą premjerinį spektaklį – Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“, o jau pavakary kaimynai rado jį negyvą savo namuose.
„Virvutė“ – mirties metafora
S.Petronaitis nelaukė, kol pati mirtis ateis, pats pagreitino susitikimą su ja. Apie tai jis buvo išsitaręs ne kartą vienam savo draugui.
„Jau tada, kai laidojom jo Renę, Stasys pasakė, kad jam beliko tik virvutė. Aš apsimečiau, kad neišgirdau, sakau, kokia Virgutė, bet jis jau aiškiau ištarė „virvutė“, – pasakojo viešai savo pavardės nepanoręs pasakyti panevėžietis.
Šį pavasarį draugas bandydavo suteikti daugiau optimizmo S.Petronaičiui, primindavo, kad greit sušils, galės nuvažiuoti prie Kupiškio marių, išsitraukti valtelę, kokį kilbuką sugauti. Bet aktorius tik numodavo ranka.
Pažadėjo nebūti renginyje
Ir kiti su S.Petronaičiu bendravę bičiuliai teigė, kad išties po žmonos R.Zdanavičiūtės mirties vyras palūžo. Jis atvirai deklaruodavo nebenorintis gyventi.
Vykdant paskutinę valią, S.Petronaitis pašarvotas „Grauduvos“ salėje. Į garsiojo aktoriaus laidotuves atvyko kino režisierius Antanas Maciulevičius. Tiesiai iš kapinių, atsisveikinęs su velioniu, A.Maciulevičius vyks į filmo „Akmenorius“ pristatymą „Garso“ kino centre.
Aktorius žinojo, kad neišvengiamai bus ten pakviestas. Juk A.Maciulevičių savų vaikų neturintis S.Petronaitis laikė kone sūnumi. Kai tas atvyko mokytis pas J.Miltinį, aktorius talentingą vaikiną priėmė gyventi pas save, vėliau visaip rėmė numylėtinį.
„Ketvirtadienį atvažiuos Antanas su savo filmu, kalbėjau su juo. Bet aš taip padarysiu, kad manęs ten nebūtų“, – paslaptingai ištarė draugui aktorius.
Savas stalas, sava padavėja
83 metų S.Petronaitis pastaruoju metu jau nebeturėjo sveikatos.
Moterų akis jaunystėje lyg magnetas traukęs aristokratiškos išvaizdos vyras buvo aristokratas ir gyvenime. Buitis jam buvo svetima. Jį domino tik knygų išmintis, teatras, kinas, kiti menai. Kol šalia buvo Renė, viskas buvo gerai, bet kai ji pasiligojo, paskui mirė, tapo sunku.
S.Petronaitis kasdien keliaudavo į kuklią kavinę „Stumbre“. Ten jo laukdavo savas staliukas, sava padavėja.
Artimųjų, anot bičiulio, jis lyg ir nebeturėjo. Anksčiau buvo sakęs, kad daržovių jam nevežtų – sesuo iš Dembavos atgabenanti.
Tačiau labai pamirštas jis neturėjo jaustis. Daug kas paskambindavo, užsukdavo. Pastaruoju metu vyrą paglobodavo trečiosios jo knygos „Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai“ leidėja Nomeda Simėnienė. Prieš tai buvo išleistos dvi aktoriaus atsiminimų knygos „Mokiausi skraidyti“ ir „Mano aitvarai“.
Paties J.Miltinio nesulaukė
S.Petronaitis buvo laikomas bene talentingiausiu J.Miltinio mokiniu. Tačiau garsusis, despotiškasis režisierius neįvertino, kad šis vyrukas – dar ir tvirtą stuburą turintis, jo taip lengvai nepavaikysi.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
Neatlaikęs begalinio J.Miltinio spaudimo aktoriams, S.Petronaitis paliko teatrą. Vėliau, kaip pasakojama, J.Miltinis nusiuntė pas jį, žvejojantį Antalieptėje, aktorių Algimantą Masiulį. Tas turėjo prikalbinti grįžti į teatrą. „Žvejys“ atsakė: „Tegul pats Miltinis atvažiuoja, tada grįšiu.“
Bet J.Miltinis nenuvažiavo. S.Petronaitis negrįžo. Abu – kieti, nepalenkiami.
S.Petronaičiui nebuvo lengva perlaužti save ir eiti vadovauti Panevėžio liaudies teatrui. Bet užtat kaip išdresiruodavęs mėgėjus aktorius – tie vaidindavę kaip profesionalai ir visur laurus skindavę.
Tuo bedarbio laikotarpiu S.Petronaitis sukūrė daug vaidmenų sovietiniame kine, o iš viso jų – 40.
Iš įsimintiniausių personažų Panevėžio teatre – Makbetas Williamo Shakespeare'o dramoje „Makbetas“ ir Ivanovas Antono Čechovo „Ivanove“.
Pagyrimo reikėjo nusipelnyti
Kino kūrėjas Albertas Petrauskas prisimena, kaip abu su S.Petronaičiu važiavo į jo tėviškę Rozalimą. Ten aplankė kapus, kuriuose guli teta.
„Tiek metų praėjo, o pieninė tebestovi“, – stebėjosi aktorius, išvydęs niekuo nepasikeitusį pieninės pastatą.
A.Petrauskas sako, kad aktoriaus reikalavimai žmonėms buvo aukšti, jis norėjo bendrauti tik su tais, su kuriais turėjo apie ką kalbėti.
„Na, sakyk, kokią knygą perskaitei?“ – spirdavo S.Petronaitis. Šmaikštuolis bičiulis atsakydavo: „Du gaidelius“.
Už filmą A.Petrauską aktorius tik kartą pagyrė. Kai tas susuko pasakojimą apie knygą „Panevėžio albumas“, S.Petronaitis rėžė: „Nemaniau, kad gali iš nuotraukų filmą sukurti.“
Po S.Petronaičio 80-mečio minėjimo teatre sukaktuvininkas vėl pagyrė A.Petrauską už puikiai parinktas ištraukas iš filmų, kuriuose jis filmavosi. „Tu kaip magas“, – tarė ir knygą dovanojo su įrašu: „Albertui – magui“.