Didžiojoje teatro salėje telpa 1600 žiūrovų, mažesnėje – 400. Šis efektingas pastatas pelnė apdovanojimą tarptautiniame architektūros konkurse „2016 metų pastatas“ kultūros statinių kategorijoje. Konkursą rengia prestižinis architektūros portalas www.archdaily.com.
Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui teko didelė garbė – „Didvyrių aikštė“ tapo pirmuoju spektakliu, parodytu šioje unikalioje salėje. Kaip visuomet, sunkiausias darbas teko technikams, kuriems reikėjo ne tik naujai erdvei pritaikyti spektaklį, bet ir prijungti naują, dar niekada nenaudotą aparatūrą.
Didelė žiūrovų erdvė labai jauki ir visiškai nepaini. Tiek fojė, tiek salėje kriauklių formos nišos, gaubiančios parterį, suteikia jaukumo, padeda susikaupti, atsiriboti nuo kiniškai chaotiško gyvenimo. Žiūrovų erdvės jaukumą didžia dalimi lemia medinės sienos ir grindys.
Pirmasis „Didvyrių aikštės“ spektaklis buvo vaidinamas sekmadienį. Nors visas šis kultūrinis gigantas yra toli nuo ūžiančio miesto, saulėtą dieną aplink jį zujo begalės žmonių. Jie lipo į pastato eksterjero „balkonus“ (į juos papuolama einant nenutrūkstamu labirintu), fotografavo ir fotografavosi. Nors visas šis kompleksas dar nevisiškai funkcionuoja (neįrengtos parodų galerijos, kavinukės, parduotuvėlės), akivaizdu, kad žmonės didžiuojasi šiuo pastatu, laukia, kol jis pradės visiškai veikti. Dvi poilsio dienos – šeštadienis ir sekmadienis – daugumai kinų yra tikros šventinės dienos. Kinai būriais eina į gatves, aikštėse laido aitvarus, mašinos plūste plūsta prie naujojo pastato.
Kitas paradoksas: gigantiška scena, po kurią galėtų jodinėti ir arkliai, važinėti karietos, sumažinta iki „Didvyrių aikštei“ reikalingo tūrio, tampa jaukia erdve. Neišvengiamai imi lyginti su Lietuvos teatrais ir supranti, kad mes apie daugiafunkcius naujus teatro pastatus negalime nė pasvajoti, nes visi teatrai daugių daugiausia „kuičiasi“ tik savo amžinų renovacijų reikaluose.
Po visu šiuo ištaigingu, netgi pritrenkiamu teatro fasadu – vidutiniška darbų atlikimo kokybė. Nors pastatas dar nebaigtas, bet jau šiandien pastebima nekokybiška apdaila, glumina nejaukūs gigantiški grimo kambariai su keistomis spintelėmis. Teko įsmukti ir į kamerinę salę. Ji, žinoma, jaukesnė, bet neturi pakylos, o jos galinė siena atsimuša į stiklinę namo sieną (tai yra savaip įdomu ir savaip „klaustrofobiška“).
Harbinas ir jo žiūrovai
Harbinas priklauso didžiausiems ir tankiausiai apgyvendintiems šiaurės rytų Kinijos miestams. Pagal ankstesnių metų statistiką, šiame mieste gyvena 10 000 000 žmonių, bet tai preliminarūs skaičiavimai, nes surašyti šios šalies gyventojus – utopinis reikalas. Kažkada jų tankis buvo skaičiuojamas pagal suvalgytos druskos kiekį, bet žinant, kad jie druskos beveik nevartoja, tai sunkiai įsivaizduojama.
Kokie šio miesto žiūrovai, sunku trumpai nusakyti. Pirmiausia akivaizdus skirtumas nuo Tiandzino. Čia jie skiriasi ne tik savo manieromis, kalbos akcentu (pvz., „ačiū“ jau reikia sakyti ne „sėsė“, kaip Kinijos pietų provincijose, o „šėšė“), bet ir bendra kultūra. Jų kaimynai – Šiaurės korėjiečiai, rusai ir mongolai. Tai daug ką pasako.
Harbiną, kaip geležinkelio centrą, 1898 metais pradėjo statyti rusai, tiesdami Transmandžūrijos geležinkelį (linija iš Vladivostoko). 1904–1905 m. Rusijos karo su Japonija metu Harbinas buvo rusų karinė bazė. Todėl nieko nuostabaus, kad iki šių dienų šis miestas laikomas labiausiai rusų apgyvendinta vieta už Rusijos ribų. Linijiniu būdu išdėstytos gatvės primena Sankt Peterburgą, bet turint omeny, kad Petras I vežėsi architektus iš Italijos ir Prancūzijos, o Harbiną statė rusai, vyrauja pretenzingos kopijos ar net tam tikro kičo pastatai. Net Šv.Sofijos cerkvė, Harbino pasididžiavimas, daugiau primena Rimo Tumino „Revizoriaus“ cerkvės pamėklę.
Nedidelis soboras iš pajuodusių raudonų plytų, su pilkšvai juodu „svogūnu“, šiuo metu tuščias. Mao laikais išnaikintas freskas pakeitė miesto kūrimosi istorijos fotografijų paroda. Šalia cerkvės – Peterburgo Puškino geležinkelio stoties kopijos didelė metalinė konstrukcija, soboro aikštei suteikianti tam tikro savitumo. Praeiviui visa tai gražu, bet sąmonės klonavimas šnibžda kiek kitokias prasmes, kurios susijusios su nesena ir skaudžia Lietuvos istorija: asimiliuoti kitos tautos pagal dirbtinai sugalvotus sprendimus neįmanoma. Rusai Kinijoje netapo kinais, bet ir rusai neišliko. Maža to, šiaurinė Kinijos dalis šiuo metu neturtingiausia teritorija, kurioje labai ryškūs korupcijos pėdsakai. Hipertrofuotas sąžiningumas sumišęs su „dušmanų“ logika. Visa tai labai primena Rusijos glūdumas. Intelektualieji lietuviai Harbiną pažįsta net iš kelių Michailo Bulgakovo dramos ir poezijos kūrinių. Šis miestas, kaip žinoma, yra tapęs Rusijos pabėgėlių baltagvardiečių sala. XX a. pradžioje čia gyveno daug imigrantų iš Rusijos imperijos. Turbūt Harbiną galima laikyti didžiuoju Rusijos šnipų centru, tam tikra šnipų „gimtine“. Baltieji susimaišė su raudonaisiais, o tai neišvengiamai turėjo išprovokuoti politines intrigas. Savo užrašuose apie Tolimuosius Rytus Tomas Venclova rašė: „Konstantinas Rodzajevskis Harbine įsteigė rusų fašistų partiją pagal Mussolinio ir Hitlerio modelį, planuodamas užkariauti Rusiją iš rytų, kaip ir baronas Ungernas. (Beje, kitas rusų fašistų vadas buvo Anastasijus Vonsiackis – nei daugiau, nei mažiau, sūnus ano Vonsiackio, malšinusio tautinį sąjūdį Lietuvoje, kurį blogu žodžiu mini Vincas Kudirka ir Pranas Vaičaitis.) Rusams užėmus Harbiną 1945 m., Rodzajevskis nusiuntė Stalinui laišką: „Josifai Visarionovičiau, aš visą gyvenimą skyriau didžiai fašizmo idėjai. Dabar, geriau susipažinęs su Jūsų raštais, supratau, kad kaip tik Jūs geriausiai įkūnijate fašistinį idealą. Esu pasiryžęs Jums ištikimai tarnauti ir kiek pajėgdamas prisidėti prie mūsų bendrųjų tikslų vykdymo.“ Tai Rodzajevskiui nepadėjo – buvo suimtas ir likviduotas.“
Štai čia ir prasideda įdomioji hibridinės Harbino publikos dalis. Į atidarymo šventę vieni atėjo su vualiais ant galvų, kiti – vilkėdami sintetinius ryškius sportinius kostiumus. Aukštas lygis, jei ant nugaros – dar koks nors blizgus mikimauzas. Kai kurie atsivedė vaikus, kurie čia pat „atidarė“ čiuožyklą, nes teatro fojė – marmurinės grindys, ant kurių, atrodo, vaikai čiuožinės, o žiūrovai – griuvinės.
Kadangi „Didvyrių aikštė“ tapo naujojo teatro – „kosminio laivo“ – pirmuoju spektakliu ir buvo apskritai trečiasis dramos spektaklis, parodytas šiame mieste, ši mišri publika, akivaizdu, gavo šoką. Šoką patyrė ir lietuvių aktoriai, ypač Eglė Gabrėnaitė ir Toma Vaškevičiūtė, vaidinančios pirmajame veiksme. Pavyzdžiui, E.Gabrėnaitė pirmojoje Kinijos stotelėje Tiandzine ne tik girdėjo, bet ir matė iš susijaudinimo verkiančius žiūrovus (tai pastebėjau ir aš, spektaklį žiūrėdama iš toliau), o Harbine, ypač pirmajame spektaklyje, žiūrovų susikaupimą buvo sunku net įsivaizduoti.
Nors prieš spektaklį išdabintos merginos kareivišku žingsniu nešioja transparantus, įspėjančius „nefotografuoti, nefilmuoti, išjungti telefonus“, visa tai pradėta daryti jau nuo pirmos spektaklio minutės. Žmonės vorelėmis (kolektyvinės sąmonės sindromas) vaikščiojo iš salės ir vėl į ją sugrįždavo – atrodė, kad vaikštynės vyksta dėl naujojo pastato įkurtuvių džiaugsmo, bet pasirodo, kad jiems Thomasas Bernhardas ar Krystianas Lupa – nė motais. Žiūrovai garsiai kalbėjosi tarp savęs ir telefonais, retas kuris užversdavo galvą į titrus. K.Lupa tikrai būtų sustabdęs spektaklį, bet kaip tik tą dieną jis išskrido namo tęsti Franzo Kafkos repeticijų. T.Vaškevičiūtė turbūt stipriausiai išjautė Hertą ir jos tragediją. Buvo sunku atskirti, kas verkia – Herta ar Toma. Tai atsispindėjo ne tik aktorės balse, bet ir judesiuose.
„Didvyrių aikštės“ trupė – aukščiausio lygio profesionalai, todėl tokius išbandymus priėmė kaip „repeticiją“ prieš būsimas keliones, kuriose visuomet laukia įvairių netikėtumų. Tai sudėtingiausi išbandymai – naujai sukurti personažą ekstremaliausiomis sąlygomis. Aktoriaus akimis
Nors Harbine spektaklius baigė žiūrėti tik dalis žiūrovų, o jų reakcija buvo gana santūri, paploję jie kėlė nykščius į viršų, taip bandydami išreikšti savo „bravo“. Tokia reakcija savaip nustebino, nes galima buvo regėti, kaip jaudinasi patys žiūrovai, pirmą kartą gyvai išreikšdami savo emociją.
Harbino žiūrovų nesinorėtų nurašyti – reikia tikėtis, kad jie kada nors pasitemps bent iki Tiandzino žiūrovo lygio. Aktoriai, geriausiai jaučiantys salės reakciją, apie pirmuosius pasirodymus atsiliepė labai gerai. Valentinas Masalskis, vaidinantis Profesorių Robertą Šusterį, sakė: „Manau, kad kinų žiūrovas yra kultūringas. Jeigu jis išlaiko didelį krūvį teksto, lėtą tempą, prieštaraujantį dvidešimt pirmojo amžiaus tempui, tai reiškia labai daug. Po Tiandzino mes buvome laimingi, nors buvau prisiklausęs apie nekultūringą kinų publiką. Kai atvažiavau į Kiniją, atrodė, kad atvykau į Ameriką, į Niujorką, atrodė, kad žmonės dar nežino, kaip tokioje aplinkoje gyventi. Miestų dangoraižiai, visa gigantomanija – tarytum amerikietiško gyvenimo kopijos. Visa tai „atėjo“ ne natūraliu būdu, jie sau pamanė: „Mes irgi galime būti tokie patys.“ Jie daro tai, kas jiems patiems svetima. Man atrodo, kad jie patys nustebę nuo to, ką padarė. Užėjęs į paprastą parduotuvėlę gali stebėti, kaip jie vaikščioja, rėkauja, iš jos padarę turgų, o greta stovi „parodomasis“ namas, kuris beveik pustuštis, nes jame nėra nešvaros, nėra to turgaus gyvenimo, gausos...“
„Didvyrių aikštė“ kultūrinės politikos fone
Agnė Biliūnaitė, Lietuvos ambasados Kinijoje kultūros atašė, po spektaklio „Didvyrių aikštė“ sakė: „Iš aistringo pokalbio Tiandzine su ponia Christine Zhang (kuri su vyru Qian Chengu didžia dalimi finansavo gastroles ir Tiandzine, ir Harbine. – D.Š.), iš neseniai LR kultūros ministro Šarūno Biručio vizito į Pekiną ir Šanchajų ir susitikimų su teatrinėmis organizacijomis, iš kiek seniau Lietuvoje įvykusių dviejų pažintinių vizitų Kinijos teatro ekspertams akivaizdžiai pasikartoja ta pati reakcija – nuostaba ir atradimo džiaugsmas.
Netrunki sužinoti, kad tie, kurie sprendžia, renkasi ir lemia, tie, kurie iš tiesų domisi šiandieninėmis teatro tendencijomis, sėdėjo kovo mėnesį Oskaro Koršunovo „Hamlete“, buvo pastebėti ir Tiandzine „Didvyrių aikštėje“, per patikimus kolegas patikrino, kas per Mindaugo Nastaravičiaus pjesė buvo perskaityta Čengdu ir kodėl Šanchajus eina iš proto dėl „Dansemos“ šokio spektaklių kūdikiams. Mes atkreipėme dėmesį į save, sustabdėme traukinį, bet dabar reikia daug jėgų, atkaklumo, kantrybės, entuziazmo ir tikėjimo, kad gautume vieną vagoną Lietuvai, kad būtume iš tiesų žinomi Kinijoje, pavyzdžiui, kaip labai gero teatro šalis.
Prieš „Didvyrių aikštę“ patikrinome Tiandzino meno muziejų ir Tiandzino istorijos muziejų. Čia maždaug dešimtyje salių buvo okupavusios antikinės skulptūros, rodomos fototapetinių koliziejų, panteonų ir freskų fone. Tai – keliaujanti paroda iš Italijos. Originalai. Ir minios žiūrovų. O štai Prancūzų institutas Kinijoje jau beveik dešimt metų rengia du didžiulius menų festivalius. Vienas vieną pusmetį, kitas – kitą pusmetį. Suprantu, kad tokios šalys kaip Italija, Prancūzija ar Vokietija sistemingam savosios kultūros pristatymui (kaip, ką, kam ir ko siekiant) turėjo kur kas daugiau laiko, kai kurios jų šiemet švęs diplomatinių santykių su Kinija 60-metį. Lietuva – 25-metį. Goethe‘s ar Prancūzų kultūros institutuose Pekine dirba po šimtą žmonių (vien su kultūra!). Bet visa tai tampa nebesvarbu, kai sužinai, kad vieno didžiulio Kinijos miesto teatro vadovas, atsisakęs parodyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį, po jo peržiūros Tiandzine prisipažino graužiąs pirštus iš apmaudo. Jausmas – štai kas yra svarbiausia žmogui bendraujant su žmogumi, tautai su tauta. Jeigu mūsų kelias į Kinijos gyventojų širdis ir galvas – per sceną, o ne per prekybos centro lentyną ar istorijos vadovėlį, eikime šituo keliu. Jis, man atrodo, įdomiausias ir tikriausias.“
Kinų teatro istorijoje įamžinti Gegužės 10 d. „Didvyrių aikštės“ komanda pajudėjo namų link. Kai kam gali pasirodyti, kad tai pusiau atostogos, egzotiniai įspūdžiai. Tačiau aktoriai naujose erdvėse turi daug repetuoti, spektaklių dienomis jie neišlenda iš savo kambarių lyg iš celių... Techninis personalas dirba per naktis ir tik paskutinę dieną bėga pirkti atsitiktinių lauktuvių, retam kuriam pavyksta ištrūkti į miestą. Tokia sudėtingo spektaklio kasdienybė užsienyje. E.Gabrėnaitė, V.Masalskis, Eglė Mikulionytė, Viktorija Kuodytė, T.Vaškevičiūtė, Doloresa Kazragytė, Neringa Bulotaitė, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Arūnas Sakalauskas – aktoriai, nustebinę Kiniją: vienus žiūrovus iki ašarų sujaudino, kitiems jie išliks kaip pirmą kartą gyvai regėtos dramos žvaigždės. „Didvyrių aikštė“ jau tapo Kinijos teatro istorijos dalimi.
