W. Shakespeare'o pjesė kūrėjai kėlė baimę – lyg rašyta šiandien

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre W.Shakespeare'o pjesę „Timonas Atėnietis“ statanti 23 metų režisierė K.Gudmonaitė domisi W.Shakespeare'o tapatybę gaubiančiomis hipotezėmis, bet nesureikšmina jų.

„Man tos hipotezės labai įdomios, tačiau žvelgiu į jas kaip į tam tikrą mistifikaciją, žaidimą. Apie kiekvieną svarbų asmenį istorijoje sklando legendos ir mitai ir tai teikia labai daug žavesio jų kūrybai, nes žmonėms visada įdomiau tai, ko jie nesupranta. Ar W.Sjhakespeare'as buvo palūkininkas iš Stratfordo, ar grafas Retlandas, ar moteris – nuo to jo kūryba netampa silpnesnė.

Aš palieku visus spėliojimus kitiems, man graži toji paslaptingumo idėja, dengianti jo asmenį, gražu nežinoti jo tikrosios tapatybės“, – interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo K.Gudmonaitė.

Jos režisuoto spektaklio „Timonas“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks gegužės 19 dieną.

Penkių veiksmų tragediją „Timonas Atėnietis“ (Timon of Athens; 1608) iš anglų kalbos išvertė Antanas Danielius. II veiksmo trečios scenos pirmą dalį išvertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Beatričė Mockevičiūtė, kompozitoriai Domas Strupinskas, Mantas Augustaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis.

Spektaklyje vaidina Mantas Zemliackas, Adomas Jasiukėnas, Marius Čižauskas, Arnas Ašmontas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Gytis Laskovas, Dovilė Kundrotaitė, Jovita Jankelaitytė, Adelė Šuminskait Mantas Barvičius, Petras Šimonis. Muzikantai – Gediminas Augustaitis, Mantas Augustaitis, Paulius Vaškas. 

Apie „Timoną“ kalbėjomės su spektaklio režisiere K.Gudmonaite.

– Kamile, elgiatės kaip W.Shakespeare‘o laikų žmogus: Elžbietos teatras buvo ne tik kultūros laboratorija, kurioje buvo aktyviai tikrinama kasdienybė, bet ir aikštelė, kurioje teatro žmonės interpretavo tekstus, o žiūrovai – teatrinį veiksmą. Jau vien dėl to, kad „Timonas Atėnietis“ tapo „Timonu“, rodo, kad ryžotės autentiškam susidūrimui su dramaturgijos genijumi. Kodėl šią pjesę išskyrėte iš kitų W.Shakespeare‘o kūrinių?

– Perskaičius „Timoną Atėnietį“ apėmė keistas jausmas – lyg skaityčiau kūrinį apie šiandieną. Tuomet perskaičiau dar kartą, ir suėmė baimė. Tai pjesė, narpliojanti labai opias šiandienos problemas: ne tik kapitalizmą bei gyvenimą iš kreditų, priklausomybę nuo materialiojo pasaulio, pinigų ir įvaizdžių, bet susvetimėjimą ir žmogiškumą, supriešinamą materializmą ir dvasingumą, kurio vis dėlto ieškoma.

W.Shakespeare‘as nusivylė savo meto Anglija, kuri buvo pilna korupcijos. Panašu, kad autoriaus atžvilgiu tai yra liūdna dvasinė autobiografija. Joje vyrauja vienatvės tema, keliamas klausimas, ar suvokti save ir pasaulį bei įgyti išminties gali tik atsiskyręs nuo pasaulio.

Timonas yra vienintelis W.Shakespeare‘o herojus, mirštantis ne visuomenėje ar kovos lauke, o vienas ir vienišas. Jam pavyksta pasiekti laisvę – jis tampa nepriklausomas nuo valdžios, garbės, viešosios nuomonės.

Nors pjesės antra dalis yra persunkta nihilizmo ir mizantropijos, Timonas vis dėlto atranda visuotinę, netgi kosminę ramybę. Taip pat šioje pjesėje ryškios pasaulio pabaigos, apokaliptinės temos.

Pažodinis „apokalipsės“ vertimas iš graikų kalbos reiškia atvėrimą, šydo nuėmimą ar apreiškimą, objektų tapimą tuo, kas jie iš tikrųjų yra. Taip nutinka ir Timonui – išdavystė ir nusivylimas jį veda prie sąmonės tobulėjimo.

Kartais ši pjesė yra kritikuojama, jog primena moralitė žanrą, tačiau žvelgiant giliau – tai žmogaus tapimo laisvu istorija. Man atrodo, šiandien nuo daug ko reikėtų išsilaisvinti.

– Penkių veiksmų tragediją, kuri galėtų būti vaidinama kelias valandas, sutraukėte į vieno veiksmo kūrinį. Kokios linijos išliko svarbiausios?

– Tai buvo įdomus darbas, nes pjesę ne tik trumpinau, bet ir keičiau vietomis fragmentus, kai kur vienų veikėjų tekstai skiriami kitiems, pavyzdžiui, paskutinis Timono monologas nėra vien Timono, bet ir tarno Flavijaus žodžiai.

Kitaip tariant – tai yra savotiška dėlionė. Svarbiausia išlieka Timono virsmo linija, atsisakyta keletos šalutinių temų, veikėjų, kurie pjesėje pasirodo tik vieną kartą.

Didžiausias džiaugsmas ir įdomumas su W.Shakespeare‘o tekstu dirbti gyvai – poetinis tekstas šiuo atveju yra nelengva užduotis jauniems aktoriams, bet atveria daug prasmių ir galimybių.

– Dėl nedėkingumo temos „Timoną Atėnietį“ galima palyginti su „Karaliumi Lyru“. Ar „Timoną Atėnietį“ nagrinėjote kitų kūrinių kontekste?

– Be abejo. W.Shakespeare‘o kūryba yra labai būdinga – daugybę įvaizdžių, minčių ar net personažų galima atrasti kituose jo kūriniuose. Timonas yra vienas šekspyriškųjų mizantropų – kaip ir Žakas Melancholikas, Tersitas, Makbetas, karalius Lyras, Hamletas.

Tiek Fortinbrasas „Hamlete“, tiek Alkibiadas šioje pjesėje atstovauja veiksmo žmogui, kuris, matydamas neteisybę, kovoja prieš ją ginklu. Tuo tarpu Timonas, kaip ir Hamletas, pasirenka neveiksnumą, tačiau tai nėra pasyvumas, o veikiau tam tikra filosofinė branda, išmintis.

Akivaizdu, jog W.Shakespeare‘as norėjo sukurti herojų, kuris apvalytų sergantį pasaulį ir valė jį visuose savo kūriniuose. Man atrodo, jog viena esmingiausių W.Shakespeare‘o temų yra laikas ir laikinumas.

Savo filosofiniu krūviu jo vėlyvosios pjesės yra gana panašios. Tiek Prosperas „Audroje“, tiek Timonas apmąsto iliuziškumą, teigia, jog viskas tėra sapnas, apgaulė.

Šioje pjesėje nėra tiesiogiai mąstoma apie laiką, tačiau skaudus ir stiprus yra laikinumo suvokimas. „Timonas Atėnietis“ savo temomis itin panašus ir į „Karalių Lyrą“, tačiau Timonas gali būti ir labai jaunas žmogus, o tuo jis man šiuo metu yra suprantamesnis ir aktualesnis.

– „Timoną Atėnietį“ iš anglų kalbos išvertė šviesaus atminimo Antanas Danielius. Jūs naudojate dalį teksto, bet įdomus sutapimas – prireikė nedidelio gabaliuko teksto, kuris keistu būdu buvo neišverstas. Šį darbą atliko Tautvyda Marcinkevičiūtė. Koks šis paslaptingas tekstas?

– Nežinia kodėl A.Danielius neišvertė tos vietos, nes pjesės kontekste ji gana svarbi. Ši pjesė apskritai labai paslaptinga – joje tiek iki galo neišspręstų, neužbaigtų linijų, jog manoma, kad dėl kažkokių priežasčių W.Shakespeare‘as nebaigė jos. Gal dėl kažkokių priežasčių ir A.Danielius negalėjo jos pabaigti.

– Jūsų amžiaus režisieriai įprastai renkasi šiuolaikinius kūrinius, o jūs jau antrą kartą neriate į klasiką. Prisilietimas prie Augusto Strindbergo, dabar dar giliau – Shakespeare‘as. Paprastai tokias kreives brėžia vyresnės kartos režisieriai. O gal tai tiesiog sutapimas?

– Man klasikiniai kūriniai įdomūs daugiasluoksniškumu, daugiaplaniškumu. Juose koduojami archetipai, slepiantys žmogaus paslaptis ir prigimtį, o šiuolaikinė dramaturgija dažnai kalba tik apie šiandieną.

Neturiu nieko prieš šiuolaikines pjeses ir esu tikra, jog jas dar statysiu, bet šiuo gyvenimo metu mane atsigręžti į klasiką kviečia jų gylis, metafizika ir filosofija.

Yra skirtingų tipų režisieriai – vieni supranta tik šiuolaikinę medžiagą ir negali pakęsti klasikos, kiti – atvirkščiai. Šiuo atveju nesu nei prie vienų, nei prie kitų, man įdomu absoliučiai viskas ir nežinau, kur teatras mane dar nuves.

– Skaitant kūrinį nesunku jus įsivaizduoti: esate labai muzikali, deganti, tvirta, spinduliuojanti neįtikėtiną teisingumą. Atrodytų, kas, jei ne tokio sukirpimo žmogus galėtų statyti tokį kūrinį. Bet teatras yra žiaurus, o jo realybė – negailestinga. Kas jums sunkiausia dirbant su šia medžiaga?

– Man sunkesnė pirmoji pjesės dalis. Labai norisi išvengti moralo, kuris vos juntamas pjesėje, taip pat nelengva gana plokščią, primityvesnę pirmąją dalį įvilkti į tam tikrą idėjinį sluoksnį. Timonas pabaigoje mums yra daug įdomesnis.

– Pagrindinio – Timono – vaidmens atlikėjas – Mantas Zemleckas. Tai vienas perspektyviausių jaunųjų aktorių, jis kiekvieną kartą iš naujo stebina netikėtomis savo talento slinktimis. Ar šią medžiagą pasirinkote ir dėl jo?

– Be abejo, nestatyčiau šios pjesės, jei neįsivaizduočiau, kas gali suvaidinti mano matomą Timoną. Nors mums abiem tai yra didelis išbandymas ir pamoka, vis dėlto Mantas sugeba intuityviai suvokti kūrinio gelminius sluoksnius, o tai – labai įdomu.

Statant šį spektaklį, yra dalykų, kurių negali taip paprastai racionalizuoti, ir, ačiū dievui, jis tai supranta.

– Tragedijoje vaizduojamas dviejų kraštutinių būsenų žmogus –– iš pradžių dalinantis pinigus, vėliau – prakeiksmus. W.Shakespeare‘o tyrinėtojas Wystanas Hugh Audenas jį yra pavadinęs patologiniu dovanotoju. Kokį Timoną jūs regite, kokį kuriate?

– Mums Timonas – visų pirma, beprotiškai mylintis ir teigiantis gyvenimą žmogus. Jis yra prisirišęs prie turto, skanaus maisto, prabangos, gerbėjų, o tuo pačiu ir labai tikintis žmogaus gerumu.

Timonas pjesės pradžioje yra kiek paviršutiniškas ir naivus, tačiau patrauklus ir apdovanotas nuojautomis. Jis – kraštutinumų žmogus, jei duoda – atiduoda viską, jei nekenčia – nekenčia iki galo.

Atsiskyrimas nuo pasaulio ir vienatvė jį užaugina, atskleidžia tam tikras tiesas ir išlaisvina nuo to, prie ko lig šiol buvo prisirišęs. Iš pradžių buvo labai sunku suvokti, koks žmogus turi būti Timonas, jog vien tik draugų išdavystė taip sujauktų jo gyvenimą ir paverstų jį mizantropu. Ar tai silpno žmogaus būdas?

Tačiau yra tokių žmonių, kurie, kaip sakė Hermannas Hesse, turi „vienu matmeniu daugiau“: „Kas reikalauja ne plerpimo, o muzikos, ne malonumo, o džiaugsmo, ne pinigų, o sielos, ne bindzinėjimo, o tikro darbo, ne žaidimo, o tikros aistros, tam šis žavus mūsų pasaulis – ne tėvynė...“ Gaila, tačiau idealizmas dažnai veda prie nusivylimo, o nusivylimą lydi cinizmas.

– Kūrinyje labai kontrastingos vizualios scenos: pokylių salė, fakelai, muzika. Ir laukinė gamta, ola miške... Kiek jums svarbūs šie kontrastai?

– Manau, jog šie kontrastai atskleidžia pačią temą. Pradžia, lydima pokylių ir šokių yra savotiškas spektaklis, o gamtoje jau nebevaidinama, atsisakoma socialinių kaukių.

Tai mus iškart privedė prie Henry Davido Thoreau istorijos ir knygos „Voldenas, arba gyvenimas miške“, kuri šiandien dar aktualesnė nei savo laiku.

Atsiskyręs nuo civilizacijos patogumų jis dvejus metus gyveno miške, teigdamas, jog jo gyvenamas šimtmetis – nerimastingas, nervingas, bruzdantis, apimtas rutinos.

Jam buvo geriau būti gamtoje, paskendus savo mintyse, tol, kol šimtmetis eina pro šalį. Pirmosios pjesės dalies laikas – greitas, intensyvus, lygiai toks, kokiame gyvename, o antroji dalis – lėtesnė, mąslesnė, laikas vietomis tarsi sustoja.

– Šiemet pasaulis švenčia W.Shakespeare‘o mirties 400-ąjį jubiliejų. Kaip statydama „Timoną“ įprasminote šią šventę?

– Vaikystėje, kai į mano rankas pirmą kartą apteko W.Shakespeare‘o „Sonetai“, aš perskaičiusi juos didingai atsidusau ir pagalvojau: „Dieve, bet kas gi buvo tas W.Shakespeare‘as?“

Per W.Shakespeare'o 400-ąjį mirties jubiliejų prisiminiau šią mintį ir tyliai apsidžiaugiau, jog turiu garbės prisiliesti prie šio žmogaus legendos ir nors truputėlį, nors šiek tiek pažinti jį, jo ir įdomiausia – savąjį laiką.

– Apie W.Shakespeare‘o tapatybę nuolat iškyla įvairių hipotezių. Ar jums jos įdomios?

– Man jos labai įdomios, tačiau žvelgiu į jas kaip į tam tikrą mistifikaciją, žaidimą. Apie kiekvieną svarbų asmenį istorijoje sklando legendos ir mitai ir tai teikia labai daug žavesio jų kūrybai, nes žmonėms visada įdomiau tai, ko jie nesupranta.

Ar jis buvo palūkininkas iš Stratfordo, ar grafas Retlandas, ar moteris – nuo to jo kūryba netampa silpnesnė. Aš palieku visus spėliojimus kitiems, man graži toji paslaptingumo idėja, dengianti jo asmenį, gražu nežinoti jo tikrosios tapatybės. Įdomiau ne aiškintis, kas vis dėlto jis buvo, o pamėginti suprasti, ką jis norėjo mums pasakyti.

– Savo pagalbininkais pasikvietėte dailininkę Beatričę Mockevičiūtę ir kompozitorių Domą Strupinską. Gal galėtumėte plačiau pristatyti šiuos jaunus kūrėjus. Kaip juos atradote?

– B.Mockevičiūtė ir D.Strupinskas man yra vieni įdomiausių jaunųjų menininkų. Beatričė studijuoja skulptūrą bei gilinasi į labai trapius dalykus – šviesą, atspindžius, stiklą. Tai atsispindės ir scenografijoje. Ji taip pat kuria kostiumus. Su ja esame dirbusios anksčiau, mūsų estetinis pojūtis dera.

Domas jau yra kūręs muziką filmams „Redirected“ ir „Lošėjas“, už tai buvo apdovanotas Sidabrine gerve. Žinoma, apdovanojimas nelėmė mano pasirinkimo, man labai patinka jo garso estetika, o viskas, prie ko jis prisiliečia – tampa labai savita. Šiam spektakliui Domas muziką kuria ne tik šiuolaikine, bet ir analogine elektronine technika.

Tiek kompozitorius, tiek scenografė – labai jautrūs ir pagaulūs, o juos vienija tam tikra vidinė estetinė švara.

Gyvai perkusija spektaklyje taip pat gros muzikantai Mantas Augustaitis, Gediminas Augustaitis ir Paulius Vaškas. Labai džiaugiuosi, jog šie talentingi žmonės prisijungė prie spektaklio proceso.

– Statote Nacionaliniame dramos teatre, bet „Timono“ kūrybinė grupė labai jauna, aktoriai dar mokosi Muzikos ir teatro akademijoje. Taip yra dėl to, kad lengviau susikalbėti, ar to reikalauja „Timono“ sprendimas?

– Manau, jog „Timono“ pasaulis – jaunas, todėl ir įvyksta tam tikra tragedija. Visa tai, kas vyksta pjesėje, labai atpažįstama mūsų aplinkoje ir kartoje, todėl nebuvo reikiamybės kviesti vyresnius aktorius. Be to, šie aktoriai turi daug entuziazmo ir ambicijų, nori kurti.

– Kaip manote, kodėl menininkai dažnai kalba apie gyvenimo askezę, bet patys renkasi pakankamai saugų, komfortabilų gyvenimą? Ar tai ne paradoksas?

– Taip, tai ir mums gali būti taikoma – kalbame apie pabėgimą iš civilizacijos teikiamo komforto ir patogumų, o patys gyvename šiltuose namuose.

Bet mano širdis iš to ir veržiasi ir amžinai kovoja. Šiuo atveju „Timonas“ man yra savotiškas susitikimo su savo laisvėmis ir nelaisvėmis laukas. Matyt, būtent dėl to kartu su Mantu kartas nuo karto palikę visus daiktus ir patogumus ilgam išvažiuojame į keliones autostopu, kur pinigų visai nereikia, o pusryčiams skaniausias maistas – vairuotojo pavaišintas pomidoras.

Mums tokios kelionės, kur didžiąją laiko dalį praleidi nepavalgęs, pavargęs ar kartais net išsekęs, suteikia daug patyrimo dvasiai.

Praėjusią vasarą du mėnesius keliavome Indijoje – nedaug, bet šioks toks pabėgimas įvyko. Ten gyvenome be jokių sanitarinių sąlygų, nuolat buvome tarp skurdžių, badaujančių žmonių, matėme mirštančius gatvėse ir gyvenimo ritualus prie Gango atliekančius gyvuosius.

Būtent ten pasijuto visa ko laikinumas – Vakaruose, saugiuose butuose ir restoranuose mums piešiama patogi niekad nesibaigiančio gyvenimo ir vartojimo fantazija. Tuo tarpu Rytuose gyvenimas ir mirtis sukasi vieni paskui kitą, besidėvintis kūnas ir nešvari žemė padeda suvokti mūsų nesibaigiantį Samsaros ratą, iš kurio norisi išsiveržti.

Tą patį pajuto ir Buda, iš savo auksinių rūmų išėjęs į miestą... Kai nuvykome į budistų vienuolyną Ladako regione ir kurį laiką ten gyvenome – teko vaduotis iš to, prie ko ligi šiol buvome pripratę. Ir tai, deja, ne tik materialusis pasaulis – tai ir vidiniame pasaulyje nuolat prie objektų ir aistrų prisirišusios mintys.

O jei dar pradedi įsivaizduoti, kad esi „kažkas“ ar „kažkoks“... Kaip sunku yra pasiekti ramybę! Net Himalajų kalnuose tu negali būti ramus – tave persekioja tavo troškimai ir prisirišimai, netgi „aš“ suvokimas ten rodosi klaidingas, ką kalbėti apie ramybės paieškas ūžiančiuose pilnuose, bet iš tiesų tuščiuose miestuose.

Kažkurią akimirką atrodė, kad pajutau tiesą, apčiuopiau būtį, esmę, tą mums niekaip nesuprantamą tuštumą, naiviai maniau, jog supratau, kaip reikia gyventi.

Po to, grįžusi į Lietuvą, vėl nuo jos nutolau, nebegyvenau tomis idėjomis, ką supratau keliaudama, ir vakarietiška sąmonė vėl mėgaujasi savimi ir patogumais. Ir vėl širdį traukia į išsivadavimą, matyt, todėl ir kūrinius tokius renkuosi.

Ir vis dėlto prieš spektaklį apie jį gali kalbėti ką tik nori, – vis tiek tai nieko nereiškia, jei rezultate mintys netaps kūnu. O kaip jas kūnu paversti?