Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai skirtas spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru.
Jau devynioliktus metus vykstančiu tradiciniu renginiu, festivalis tarsi paantrino V.Krėvės išsakytai minčiai, kad niekas neišnyksta, tik tarsi laukia savo laiko. Atgimusi, prabudusi tauta pati suranda užburtą žodį, kuris atskleidžia jai ateities prasmę.
Spektaklyje, kurį režisavo aktorius ir inscenizacijų meistras Vytautas Rumšas, greta Šarūno (aktorius Evaldas Jaras) buvo galima išvysti jo tragišką meilę, žmoną Voverę (aktorė Toma Vaškevičiūtė), išmintingą jo dėdę, Gelovinės tvirtovės valdovą Gelovinį (aktorius Remigijus Vilkaitis), mamą kunigaikštienę Viltę (aktorė Rimantė Valiukaitė), Šarūno dvasią – šešėlį (baleto artistas Kipras Chlebinskas), Šarūną įsimylėjusią Eglę (aktorė Marcelė Zikaraitė), Voverės tėvą, bajorą Džiangį (aktorius Saulius Siparis), Eglės tėvą, Balyno tvirtovės viršininką Briedį (aktorius Algimantas Butvilas), Džiangio žmoną Kirvę (aktorė Dalia Brenciūtė) ir dar daugelį talentingų aktorių įkūnijamų personažų, kuriančių didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui bei tėvynės meilei.
Kostiumus spektakliui sukūrė žinoma dailininkė ir scenografė Virginija Idzelytė-Dautartienė, muziką pritaikė kompozitorius Antanas Kučinskas. Spektaklio garso režisierius – Rimvydas Gaigalas, šviesų dailininkas – Karolis Juknys.
Dainavos kunigaikštis Šarūnas – vienišas, nesuprastas, kompleksuotas dėl savo išvaizdos, atstumtas aplinkinių, maištaujantis, nepripažįstantis tradicijų herojus.
Jis gyvena pagonybės ir krikščionybės takoskyroje. Tai – neharmoningas žmogus, bet remdamasis amžinomis moralinėmis vertybėmis jis suburia vieningą tautą: „Aš ne duobę kasu, bet ruošiu tėvynei šviesią ateitį, naują tėvynę kuriu“. Šarūnas veda tautą į valstybingumą.
Vienas pagrindinių bruožų šio personažo psichologijoje yra greta despotizmo bei vienatvės slypintis moters ir jos meilės ilgesys. Jautrumas moters meilei – lengviausiai pažeidžiama herojaus charakterio ypatybė. Jis turėjo nedidelę viltį būti mylimu ir mylėti, bet ši viltis pražuvo.
Meilės jam šykštėjo visi: motina, tėvas, netgi žmona. Visgi Šarūnas nepalūžo ir visas jėgas, netgi gyvybę, pašventė krašto suvienijimo idėjai.
V.Krėvė – vienas reikšmingiausių XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojų, iki šiol laikomas literatūros klasiku. Savo kūryboje jis iš esmės praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais.
Rašytojas savo kūriniams dažnai rinkosi dramos formą, kuri puikiai atskleidžia daugiabalsį priešingų požiūrių susikirtimą, keleto balsų skambėjimą, skirtingų aistrų ir gyvenimo sampratų susidūrimą. Svarbiausia vertybė šiam kūrėjui buvo individualizmas, kurį jis atskleidė įvairaus žanro kūriniuose.
Daugelis V.Krėvės veikėjų – išskirtinės asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, negalinčios prisitaikyti prie gyvenimo. Vienas tokių – Dainavos krašto kunigaikštis Šarūnas.
1910 metais rašytojui gyvenant ir dirbant diplomatinį darbą Azerbaidžane, Baku mieste, sukurta drama „Šarūnas“, pasak paties autoriaus turėjo „parodyti, koki didvyriai buvo senovės lietuviai, sukelti mūsų tautiečiuose pasididžiavimą jais“.
Pagal senųjų epų tradiciją V.Krėvės atkurtoje Lietuvos senovėje iškeliama laisvos, riteriškai garbingos bendruomenės idėja, įtvirtinama narsios ir karingos, ugnyje susideginančios, bet nepasiduodančios tautos vizija.
