Aktorė Rasa Samuolytė įsitikinusi – tikėjimo fundamentalistu žmogus tampa, kai jam trūksta meilės. Jis nori būti reikalingas, bet jaučiasi visuomenės atstumtas. Tada jį pakviečia: „Ateik pas mus, mes tave mylėsim. Tik nekelk klausimų“. Įsiliejęs į bendruomenę, žmogus ilgainiui nustoja skirti, kurie yra jo paties žodžiai, o kurie – svetimi.
– Vaidinate fanatiškai tikinčią moterį Jono Vaitkaus spektaklyje „Fundamentalistai“. Galbūt pačiai pavyko suvokti, iš kur atsiranda radikalus tikėjimas?
– Tos moters, kurią vaidinu spektaklyje, fundamentalizmas atsirado labai nestabilioje gyvenimo situacijoje. Kai ji pati neatsakė sau į klausimus, kodėl sugriuvo jos gyvenimas, kažkas pasiūlė tikėjimą. O tas atstumas tarp tikėjimo ir gyvenimo duobės taip ir liko neišspręstas.
Ši tema mane jaudina. Liūdna, kai žmogus tampa lyg įrankiu. Taip jau yra – jeigu įtiki, lankai kokius nors užsiėmimus, automatiškai turi priimti visa, kas tau sakoma. Bet kur tada dingsta tavo asmenybė? Kodėl turi įsilieti taip, kad neatskirtum, kas tu esi? Kodėl atsitinka, kad nebeatskiri, kas yra svetimi žodžiai?
– Galbūt tai vyksta nesąmoningai. Juk tokie žmonės dažnai galvoja, kad patys viską išmintingai atsirenka.
– Žmonės visaip nusprendžia gelbėtis. Vieni išvažiuoja į kelionę, kiti medituoja, treti nueina į sektą ir staiga atranda savyje tikėjimą.
Pats tikėjimas savaime yra gėris. Klausimas čia kyla apie tą „namą“, į kurį tu įžengi, ir kuriame tau sako, kiek reikia tikėti ir kaip stipriai reikia tikėti. Man įdomi ta riba tarp asmens nuosavo pasirinkimo ir primestų dalykų.
Sutinku, kartais tas primestumas gelbėja žmogų. Jis taip tarsi užsikoduoja nuo depresijos, nuo praradimų, nuo alkoholizmo.
Mano heroję tikėjimas išgelbėjo. Ji susituokė su sektos vadovu, jai gimė du vaikai. O prieš tai jos gyvenime buvo absoliutus nuopuolis. Tada ji pasijuto laiminga. Tačiau staiga sutiko žmogų, su kuriuo nesimatė daug laiko. Ir tas žmogus pasakė: „Tai kuo tu tiki – netiesa. Tu išsilaisvink, atsiduok savo jausmams“.
– Būtinai reikia kito žmogaus įžvalgumo, kad sugriūtų fanatiškas tikėjimas?
– Žmogus yra labai priklausomas nuo kito žmogaus. Jis nėra savo gyvenimo kalvis. Svarbu, kad būtų kitas, kuriam tu tikrai rūpi. Mano herojė įsimyli žmogų, kuris ragina viską mesti ir būti savimi. O po to tas mylimas žmogus pasitraukia: „O dabar tu viena gyvenk su savo laisve“. Ir ką tada daryt? Žmogus vėl sugriūva.
– Gal pačią gyvenime buvo ištikusi panaši situacija?
– Panašios situacijos nebuvo. Tačiau mes kiekvienas susiduriame su baimėmis, kai nusprendžiame keisti savo gyvenimą. Priprantame gyventi rutinoje, kažkam priklausyti, kažkur dirbti. Ir staiga nusprendžiame atsikratyti priklausomybės. Tačiau ką su laisve daryti? Juk tada esi visiškai atsakingas už save, o tai nėra lengva.
– Sakote, kad žmogus nėra savo gyvenimo kalvis. Tačiau dabar populiarūs mokymai, kuriuose tvirtinama atvirkščiai – žmogus yra gyvenimo kalvis ir nuo jo minčių viskas priklauso. Kaip į tokius judėjimus žvelgiate?
– Tai yra dirbtinai pumpuojamas savivertės suvokimas. Neva tu gali būti vienas. Tu gali būti sėkmingas. Tu privalai būti sėkmingas. Tu tikrai gali būti geriausias. Tu gali būti greičiausias. Tik nuo tavęs priklauso tavo sėkmė.
Gal kažkam naudinga šitaip kraipyti žmonių mąstymą. Bet man tai atrodo tiesiog klaidinimas. Juk pradeda atrodyti, kad jeigu netapsi viršininku, direktoriumi, nesukursi savo verslo, tai būsi menkas.
Taip pamažu – per žurnalus, per sėkmingas istorijas – išstumiamas paprasto žmogaus gyvenimas. O jis juk savaime yra vertingas ir gražus. Tu neprivalai būti greičiausias. Būk mylimiausias.
– Ar gali būti, kad mintis „Aš nieko nevertas, dar nieko nepasiekiau“ ir veda žmones į fundamentalistišką tikėjimą?
– Žmogus visada ieško meilės. Nori būti reikalingas ir naudingas kitiems. Būna, kad kiti jį atstumia. Arba tiesiog gyvenimas taip susiklosto, kad jaučiasi niekam nereikalingas. Ir tada jį pakviečia: „Ateik pas mus, mes tave mylėsim. Tik tu nekelk klausimų“.
Bendruomenėje žmogus patiria globą. Ir atrodo, kad vienatvė atsitraukia. Tai yra puiku, bet jei žmogus praranda savo asmenybę, tai jau problema. „Mums reikia tavęs, jei viską besąlygiškai priimsi“ – čia jau yra ribojimas.
– Vyrų ir moterų santykiuose taip pat galimas fundamentalizmas. Ypač tada, kai susitinka diktatorius vyras ir atsidavimo trokštanti moteris.
– Yra tokių porų, kur partneriai sako vienas kitame ištirpstantys. Girdėjau kai kurias moteris sakant: „Kai aš ką nors pagalvoju, jis žino, ką pagalvojau. Aš tik padariau, jis jau žino, ką padariau“. Arba: „Aš mėgstu tik tai, ką jis mėgsta“.
Žmogus yra labai priklausomas nuo kito žmogaus. Jis nėra savo gyvenimo kalvis. Svarbu, kad būtų kitas, kuriam tu tikrai rūpi. Mano herojė įsimyli žmogų, kuris ragina viską mesti ir būti savimi. O po to tas mylimas žmogus pasitraukia: „O dabar tu viena gyvenk su savo laisve“. Ir ką tada daryt? Žmogus vėl sugriūva. R.Samuolytė
Gal taip ir būna, bet aš tokiais džiaugsmingais pareiškimais nelabai tikiu. Gal žmonės nori, kad taip būtų. Bet man atrodo, jog svarbu save išsaugoti. Juk esi vienintelis ir nepakartojamas. Kodėl tada nori atsikartoti kitame?
– Kokia šiais laikais yra aktoriaus ir apskritai teatro paskirtis?
– Man atrodo, teatras turi žmogų išjudinti. Turi iškelti klausimus, kuriuos jis ir namo parėjęs galėtų spręsti. Nebūtinai spektaklyje viskas turi būti padėta ant lėkštutės.
Būna – nueini į teatrą ir staiga tau pradeda kalbėti apie karą. Ir tu sakai: „Aš namie jau televizoriaus prisižiūriu apie karą. Kodėl dar čia man rodo apie karą?“
Bet kai mes su režisieriumi Arpadu Schillingu statėme „Didį blogį“, jis pasakė: „Teatras turi parodyti žiūrovui situaciją iš kelių pusių“.
– Tačiau ar toks menas tautos neįstums į dar didesnę depresiją?
– Buki įstatymai ar valdžios abejingumas gali įstumti žmones į depresiją. O teatrui nereikia suteikti tokios galios. Tai jau būtų manipuliacija.
Kartais teatre žiūrovas išgyvena kartu su aktoriumi. Kartais susitapatina su labai skausminga situacija. Arba tiesiog džiaugiasi reginiu. Būna, kad jam tiesiog nepatinka spektaklio tema, jam yra neištveriama spektaklio stilistika. Jis būna piktas. Net labai. Tai yra normalu.
– Kalbate apie budrumą?
– Apie budrumą. Kuriant spektaklį „Didvyrių aikštė“ Kristianas Lupa kalbėjo apie tai, kaip svarbu, kad žiūrovas jaustų aktoriaus paslaptį. Taip, kaip ir gyvenime – jei kalbi, tai kažką ir nutyli. Ir jei žiūrovas pajus, kad kažką slepi, jis norės perskaityti. Jis suklus.
O jeigu viską jam sukramtysi ir dar gerai suvaidinsi, jis tiesiog atsitrauks, atsiloš ir žiūrės.
– Teko girdėti mintį, kad režisieriai dažnai būna diktatoriai. Ar čia yra tiesos?
– Man atrodo, kad režisierius negali tavęs taip „perdirbti“, kad taptum lyg iš natų grojantis atlikėjas. Aišku, yra įvairių režisierių – taip pat ir diktatorių. Bet yra režisierių, kurie aktorių laiko savo komandos dalimi. Bendrininku. Jeigu aktorius tik vykdys įsakymus, bus labai neįdomu.
Kai dirbame su O. Koršunovu, repeticija dažnai prasideda nuo tuščio lapo. Prasideda nauja scena, o tu nieko nežinai. Improvizuoji. O režisierius pastebi kažkokį atsitiktinumą, įvykusį scenoje. Tu net nepastebi, kad taip įvyko, o jis paverčia tai spektaklio sprendimu.
Režisierius K. Lupa labai daug laiko skiria pokalbiui su aktoriumi, kad jis imtų mąstytų, užsikrėstų ta nuotaika. Jis pats dalijasi savo prisiminimais ir jausmais. Tada tu scenoje turi susikurti savo vidinį peizažą. Jeigu tu jį turėsi, tai ir režisierius, ir žiūrovas matys.
– Galbūt tai, kad mes nemokame kelti klausimų, ateina iš mokyklos laikų patirties. Juk būtent mokykloje žmonės pirmąsyk patiria, kad užduodamas netinkamą klausimą, gali būti įvertintas kaip besielgiantis blogai.
– Taip, mokykloje mūsų neugdė būti laisvais. Buvo sakoma: „Pabaigsi, o tada jau darysi, ką nori“. Buvai sistemos dalis. Ir aštuoniolikos metų jau turėjai žinoti, kuo nori toje sistemoje tapti.
Turėjome būti tokie, kaip visi. Dėvėti tokią pačią uniformą. Gyventi tokiuose pačiuose butuose, apstatytais tokiais pačiais baldais, nes kitų nebuvo. Gerdavom arbatą iš tokio paties servizo, kokį turėdavo ir kiti.
Gal kažkas taip gyventi buvo ir ramiau. Atrodė, lyg taip ir turi būti. Visi gyveno apylygiai. Tačiau toks „apylygis“ gyvenimas ir žmogaus mąstymą daro „apylygį“. Ir iš galvų tas išnyksta negreit.
– Kai kurie sako, kad dabar teatras nevertinamas, o štai sovietmečiu buvo labai vertinamas. Anuomet aktoriai buvo žvaigždės ir visuomenei kultūra buvo labai svarbi. Ką apie tai pasakytumėte?
– Kai kurie aktoriai kalba: „Aš tiek atidaviau teatrui, o dabar nieko neturiu“. Taip, kai vaidini, tau atrodo, kad esi karalius ir turi viską. Tau pavyko suvaidint, į tave žiūrėjo. Vieną vakarą buvai valdovas. Bet tas laikas, kai buvai labai reikalingas, praėjo. Tai yra šios profesijos drama. Tada nieko nereikalausi ir nepyksi.
Kartais girdžiu kalbant: „Na, mano laikais scenoje tai nesikeikė. Fu, kaip dabar viskas nešvaru“. Tačiau kas yra keiksmažodis? Keiksmažodis yra tavo sielos būsena, tavo nuotaika. Jei pradėsi parinkinėti žodžius, tai jau bus melas.
Jokiu būdu nesakau, kad reikia keiktis scenoje ir tik taip save išreikšti. Bet yra ir toks raiškos būdas. Negali būti taisyklių, ar scenoje keiktis, ar nesikeikti, ar rėkti, ar nerėkti.
– Gal todėl, kad nėra aiškių taisyklių, vyresni žmonės ir kalba, kad anksčiau pagarbos buvo daugiau.
– Sutinku, kad dabar žmonės dažnai susireikšmina: „Aš esu aš ir čia yra mano gyvenimo istorija. Kas buvo iki manęs, tai jau manęs nejaudina“.
Bet kas yra pagarba? Tarkim, man gražu, kai vyras pasisveikindamas ištraukia ranką iš kišenės. Arba pakabina paltą. Ne todėl, kad susireikšminčiau, bet todėl, kad tai priimu kaip pagarbos ženklą. Galbūt anksčiau žmonės dažniau taip elgėsi. Ar aš to ilgiuosi? Taip irgi nepasakyčiau.
