Šį rudenį operos žvaigždė pirmą kartą gastroliuos gimtojoje Latvijoje – jos turnė rengia Andrejaus Žagaro kultūros paramos ir vystymo fondas. Po kelių pasirodymų Latvijos koncertų salėse – o jas, naujutėles, puikiai įrengtas, turi net keli miestai, skirtingai nuo Lietuvos, neturinčios nė vienos šiuolaikinės klasikinei muzikai tinkamos salės, – K.Opolais užsuks į Vilnių, kur spalio 7-ąją surengs koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
K.Opolais nuolatos dainuoja prestižiškiausiuose pasaulio operos teatruose – Vienos operoje, Berlyno operoje, Bavarijos operoje, Ciuricho operos teatre, Milano teatre „La Scala“, Londono karališkajame operos teatre. Niujorko „Metropolitan Opera“ debiutavo 2013 metų sausį Magdos vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Kregždutė“.
2015 m. pabaigoje K.Opolais pateko į patraukliausių to sezono „Metropolitan Opera“ atlikėjų aštuntuką, kurį sudarė NewYork.com. Sąrašo autorė Jessica Branch K.Opolais skyrė pirmąją vietą. „Jeigu matėte spektaklio „Manon Lesko“ nuotraukas, jums nekils klausimų, kodėl K.Opolais“, – rašė J.Branch ir pavadino dainininkę „jausmingumo įsikūnijimu“.
Be latvių dainininkės, į sąrašą įtraukti Jonas Kaufmannas, Marlis Petersen, Robertas Alagna, Ana Netrebko, Vittorio Grigolo, Isabel Leonard, Paulo Szotas.
O štai 2014 metais K.Opolais išgarsėjo tuo, kad per parą debiutavo iškart dviem vaidmenimis „Metropolitan Opera“ scenoje. Per visą daugiau kaip 130 metų teatro istoriją tai niekam nebuvo pavykę. K.Opolais penktadienį vakare atliko Čio čio san vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“, o šeštadienį dieną buvo paprašyta pakeisti susirgusį rumunų sopraną Anitą Hartig G.Puccini operoje „Bohema“ – padainuoti Mimi partiją. Beje, šeštadieninė „Metropolitan Opera“ „Bohema“ buvo transliuojama per televiziją į daugelio pasaulio šalių kino teatrus.
‘‘Atsibudau garsenybė...“ – apie šį savo gyvenimo nuotykį sakė K.Opolais.
(Šis K.Opolais atvejis nėra unikalus pasaulio operos istorijoje. Lietuvoje dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje toks išbandymas teko mūsų baritonui Vytautui Juozapaičiui, tik apie tai pasaulis, deja, nesužinojo. Vieną sekmadienio popietę – spektaklis tuomet prasidėjo 16 val. – padainavęs Skarpiją G.Puccini „Toskoje“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, V.Juozapaitis nuskubėjo į Kauno muzikinį teatrą, kur tą patį vakarą dainavo Franzo Leharo operetėje „Paganinis“. Kaip ir K.Opolais, jam teko gelbėti spektaklį susirgus kitam dainininkui. – M.A.)
– Ar jums agentas pataria, ką dainuoti, ko ne, su kuo sutikti, ko atsisakyti, ar pati planuojate savo kūrybinį gyvenimą? Ar kai ką nors pasiūlo „Metropolitan Opera“, variantų nėra? – teiravosi žurnalistai K.Opolais.
– Žinoma, įprasta: jei „Metropolitan Opera“ ką nors siūlo, reikia važiuoti. Nes Niujorkas – pasaulio sostinė, o „Metropolitan“ – svarbiausias teatras dainininkui. Taip yra. Kas ten nedainuoja, kas ten nelaukiamas, gali kalbėti, ką nori, bet tiesa tokia – tai pagrindinis teatras. Visi nori ten patekti.
Bet man viskas susiklostė neįprastai – iš pradžių atsisakiau vaidmens. Turėjau ten debiutuoti 2010 metais Miuzetės vaidmeniu (antra moteriška partija G.Puccini operoje „Bohema“. – Red.), tačiau ne naujame, o sename pastatyme. Tuo pačiu metu sulaukiau pasiūlymo dainuoti Antonino Dvorako „Undinėje“ Bavarijos operoje.
Abu su agentu nutarėme, kad reikia rinktis „Undinę“. Tai buvo naujas Bavarijos operos pastatymas, pagrindinis vaidmuo, žinomas režisierius Martinas Kušejus, visa spauda sugužės. O „Metropolitan Opera“ – seno spektaklio atnaujinimas, antraeilis vaidmuo. Mes surizikavome, atsakėme „Metropolitan“. Daugelis pažįstamų kalbėjo, kad prasta mintis, nes daugiau nebekvies. Tačiau viskas baigėsi sklandžiai, be pykčio.
Man pasiūlė „Metropolitan Opera“ debiutuoti 2014 metais Mimi vaidmeniu (taip pat „Bohema“, bet jau pagrindinis vaidmuo. – Red.). O po mano debiuto Londono karališkajame operos teatre Čio čio san vaidmeniu, kurį girdėjo žmonės iš „Metropolitan“, ir Niujorke debiutą paspartino. Rado, ką man anksčiau padainuoti, – G.Puccini „Kregždutę“.
– Nuo pat pradžių klostėsi jūsų, kaip vaidinančios dainininkės, karjera, aktyvi režisūra jums – savaime suprantamas dalykas. Dar namuose, Rygoje, buvo Andrejus Žagaras. Jūs – Dmitrijaus Černiakovo numylėtinė, dalyvavote trijuose jo operos spektakliuose. Jus išgarsino M.Kušejaus „Undinė“. Tad negalima nepateikti neoriginalaus klausimo: kas jums svarbiau – muzika ar teatras?
– Oi. Kaip čia paaiškinti? Negaliu to atskirti. Man visada svarbiausia bet kokios režisūros spektaklyje likti aukščiausios klasės dainininke. Tačiau be režisūrinės užduoties negaliu dainuoti. Mano kūnas priešinasi. Todėl man nelabai patinka koncertai. Man patinka operos scena. Ten viskas padeda. Ten yra personažas, partneriai.
Dabar dainininkai specializuojasi, yra studijiniai, kurie gerai įrašinėja plokšteles, yra koncertiniai, yra operiniai. Štai aš – operinė.
– Ar režisieriai jus kamuoja?
– Mane – taip. Visada.
– Daugiausia D.Černiakovas?
– Tikriausiai. Todėl, kad jis mane geriausiai pažįsta. Dirbti su Dima nėra paprasta, bet įdomu. Tai režisierius, su kuriuo tu visada augi ir kaupi patyrimą. Na, ir gadini nervus.
– Judu pastatėte Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“ Berlyne ir Milane, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuaną“ Provanso Ekse ir Leošo Janačeko „Jenufą“ Ciuriche. Kas buvo svarbiausia, sudėtingiausia, įdomiausia?
– Harmoningiausiai dirbome kurdami „Jenufą“. Nesiginčijome, supratome vienas kitą.
– Ar jūs aptardavote vaidmenį, kaip nors jį lipdėte, ar jums jau pateikė iki milimetro patikrintą planą?
– Kartais mes dirbdavome net dviese, atskirai nuo kitų – iš esmės visus vaidmenis jo spektakliuose taip rengiau. Man tai patinka. Svarbu, kai režisierius klausia, ar man patogus vaidmuo.
– Jūs turėjote dainuoti ir Fevroniją jo „Kiteže“ Amsterdame, bet vietoj to pagimdėte dukterį. Ar nebeplanuojate padainuoti šios partijos? (Nikolajaus Rimskio-Korsakovo opera „Sakmė apie nematomą miestą Kitežą ir mergelę Fevroniją“.- Red.)
– Ne. Aš apskritai dabar atsisakau rusiškų partijų. Štai atsisakiau „Pikų damos“ Ciuriche, kurią ten režisavo Robertas Carsenas. Labai gaila, bet balsas ir karjera vis labiau traukia mane į itališką repertuarą – G.Puccini, Giuseppe Verdi. Ir truputį lieka čekiško – „Undinė“, „Jenufa“. O Lizos per artimiausius penkerius šešerius metus nedainuosiu. Tatjaną dainuoju, bet retai.
– Kaip jaučiatės dainuodama šią partiją Maskvos Didžiojo teatro scenoje?
– Prieš pusantro dešimtmečio atvykau į Maskvą su Latvijos opera kaip choristė. Atvežėme į Didįjį teatrą G.Verdi „Aidą“. Rodėme spektaklį pagrindinėje scenoje dar iki remonto. Užkulisiuose tvyrojo kačių šlapimo tvaikas, egzotika. Visi krizeno, bet man tai nerūpėjo. Tas vizitas Didžiajame teatre, man atrodo, buvo lūžio momentas mano gyvenime.
Apskritai dainavimas chore įsiurbia. Man jau tarsi net patiko jame dainuoti, buvau patenkinta ir rami. Tačiau po spektaklio stovėjau Didžiojo teatro scenoje ir tariau sau: „Grįšiu čia kaip solistė.“
Aš visada kalbuosi su teatrais. Su Rygos teatru kalbėdavausi, kai dar buvau choristė. Atsiguldavau ant grindų. Klausydavausi teatro širdies plakimo. Tuomet buvau kaip apsėsta.
– Ar jums pačiai artimas Tatjanos vaidmuo?
– Tatjanos vaidmuo artimas kiekvienai moteriai, nes kiekviena moteris buvo mergina, buvo įsimylėjusi pirmą kartą ir išgyveno tai, apie ką dainuoja Tatjana: kai galvoje sumaištis, kai norisi tikėti, kad meilė visam gyvenimui.
Žinoma, pagal temperamentą aš labiau Toska – pavydi, pamišusi. Tačiau mes juk daugiaspalvės. Tokia kaip Tatjana taip pat buvau savo gyvenime.
– Ar turite naujų planų su Danieliumi Barenboimu, kuris operos pasaulyje jums tikriausiai kaip krikštatėvis? Po Sergejaus Prokofjevo „Lošėjo“ premjeros Berlyne jis atsiklaupė prieš jus.
– Tai jis padarė dėl Latvijos žiniasklaidos, nes mane labai mylėjo. Na, nuo to laiko mes jau spėjome susipykti. Maestro mano, kad aš tinkama Richardo Wagnerio kūriniams, aš su tuo nesutinku, taip mes ir išsiskyrėme. Bet aš jam labai dėkinga, niekada nepamiršiu, ką jis dėl manęs padarė. Mergiūkštei iš Rygos, kurios niekas nežinojo, ėmė ir skyrė Toskos vaidmenį! Tai buvo rizika. Bet „Toską“ lydėjo sėkmė.
Aš apskritai tuomet atvykau į Tatjanos perklausą jo spektakliui Zalcburge. Kažkodėl pasiėmiau ir daug kitų natų, „Toską“ taip pat prigriebiau paskutinį momentą. Režisieriui iš karto netikau. Jiedu su D.Barenboimu šiek tiek pasiginčijo. Paskui jis paklausė: „Ką dar man turite? Ar „Toska“ yra?“ – „Yra!“ – „Ar natas turite?“ –“Turiu!“
Manau, kad tai likimas. Ir jau po 10 minučių aš jam dainavau „Vissi d'arte“. Po dviejų savaičių jis mane dar kartą pakvietė į perklausą – kažkodėl ji buvo Vienoje. O paskui dar kartą po dviejų savaičių – Berlyno filharmonijoje, prieš jo koncertą. Ir tik po aštuonių mėnesių nuskambėjo skambutis! Jau visi pamiršo. O aš laukiau. Aš žinojau, kad viskas bus gerai. Ir iš karto gavau tris kontraktus – „Toska“ Berlyne, D.Černiakovo „Lošėjas“ Berlyne ir Milano „La Scala“.
Žinoma, po to žvaigžde netapau, bet patyrimo sukaupiau. Todėl, kad iš karto atsidūriau D.Barenboimo ir D.Černiakovo rankose. Beje, aktorinę bazę turėjau, su A.Žagaru daug dirbome.
– Kokie teatrai dabar jums svarbiausi?
– Šiuo metu visą dėmesį esu sutelkusi į keturis teatrus: Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono karališkąjį operos teatrą, Miuncheną ir Vieną. Ten man stabiliai siūlo kontraktus dukart per sezoną. Šiuose teatruose puikiai jaučiuosi. Ir publika ten mane pamėgo. Man tai svarbu. Jeigu nesulaukiu plojimų protrūkio, sergu. Todėl, kad man reikia susigrąžinti visą energiją, kurią atiduodu per spektaklį. Scenoje aš pamišėlė, savęs netausoju.
– Ar Rygoje dainuojate?
– Ne, beveik nepavyksta. Gyvenimas suplanuotas iki 2019—2020 metų. Rygoje norisi pailsėti, atgauti jėgas ir pabendrauti su vaiku. Be to, namuose sunku dainuoti. Namuose visada daugiau bara. Kur kas lengviau dirbti ne ten, kur užaugai. Žmonės, kurie pažįsta tave nuo pirmųjų žingsnių, visą laiką lygina, nori išgirsti kokią nors klaidą. O žmonės, kurie apie tave nieko nežino, priima tave tokią, kokia esi dabar.
Parengė Milda Augulytė
