Ko gero, bet kuris Kijevo taksistas jums pasakytų: kairysis Dniepro upės krantas nėra prestižinė vieta. Ypač rajonas, kur aplink paskutinę Miško (Lisova) metro stotelę susigrūdo tūkstančiai prekeivių kojinėmis, cigaretėmis, kačiukais, šašlykais ir plyti turgaus komplekso „Darnicia“ teritorija.
Čia niekas nesitiki dvasinio peno. Nors cerkvė turgaus teritorijoje vis dėlto yra, tačiau jų Kijeve yra visur.
Kultūra – beveik turguje
Tik tingiausias Ukrainos kultūros apžvalgininkas nepaminėjo vietos veiksnio kalbėdamas apie rugsėjo 16–25 d. vykusį menų festivalį „Gogolfest“: esą kaip galima kultūrą pristatinėti beveik turguje!
Statistinis meno renginių lankytojas tikrai nėra įtraukęs šio rajono į savo kultūrinį žemėlapį, meno profesionalai ir vertintojai taip pat sunkiai atranda motyvacijos valandą važiuoti metro ir paskui eiti tarp prekystalių dar beveik kilometrą.
„ArtZavod Platforma“ – 120 tūkst. kvadratinių metrų ploto aplinkinių turgaviečių savininkams priklausanti buvusio audimo fabriko teritorija, tapusi kultūrinės industrijos vieta. Tiesa, tik kuriam laikui. Kol rajonas taps madingas ir bus galima statyti brangius butus.
Dešimtmetį po įvairias Kijevo vietas besiblaškantis „Gogolfest“ surizikavo į tokią vietą kviesdamas menininkus ir jų publiką.
Penki Lietuvos teatrai, suburti į Lietuvos kultūros instituto prižiūrimą „Lietuviško fokuso“ programą festivalyje „Gogolfest“, taip pat rizikavo atsidurti gerokai už komforto zonos ribų.
Tarp „Bazar“ ir „Balagan“
„Gogolfest“ renginiams netrūko publikos – į atidarymą susirinko apie 10 tūkst. žmonių.
Čia vyko meno parodos, akademinės, elektroninės, roko ir kitokios muzikos koncertai, kino seansai, eksperimentinės mados pristatymai, šokio, teatro, cirko, kabareto spektakliai.
Publika traukė ne vien į meno renginius: į „Gogolfest“ įsispraudė rūkstantys Maisto festivalio kioskai, prekiaujantys madingais ir ukrainiečiams tikrai brangiais užkandžiais, vadinamasis „Kuraž bazar“ – mugė, kurioje galima rasti tiek žinomų dizainerių kurtų drabužių ar daiktų, tiek namudinės hipsterių atributikos.
Beje, bilietas į atidarymą kainavo 150 grivinų (apie 5 eurus, už kuriuos galima keturiskart papietauti valgykloje). Kitomis dienomis įeiti į festivalio teritoriją buvo galima sumokėjus nuo 25 iki 80 grivinų (už tokią sumą įmanoma nusipirkti didelę kekę vynuogių arba neprastos kavos puodelį).
Šių metų „Gogolfest“ tema buvo Babelio bokštas. Festivalis ėmėsi pristatyti daugiakalbio, daugiakultūrio pasaulio įvairovę, bandymą susikalbėti.
Pavadinimu rengėjai perteikė per dešimtį metų susiformavusią savo meninę tapatybę, daugeliu atveju – ir reputaciją: renginys garsėja ne tik įvairove, bet ir chaosu, puoselėja balaganą kaip žanrą.
Čia tenka rinktis požiūrio kampą: galima piktintis netvarka, vėlavimu, bendru atsainumu ir „ai, kaip nors“ principu. O galima žavėtis, kad pabaigoje viskas vis tiek pavyksta.
„Fokusai“ Lietuvos teatrui
Pasak „Gogolfest“ kuratoriaus Andrijaus Palatno (jam pritarė ne vienas kultūros žurnalistas ir renginio dalyvis), šiųmetis „Lietuviškas fokusas“ suteikė festivalio teatro programai meninio svarumo, gerokai pakėlė profesionalumo kartelę.
Be spektaklių, teatrai rengė kūrybines dirbtuves, susitikimus su žiūrovais. Lietuvos scenos menų pristatymas – vienas tarpvalstybinio projekto „Lietuva–Ukraina: kultūros partnerystė 2016“ rudens sezono akcentų.
Lietuva kijeviečius ir miesto svečius per du savaitgalius supažindino su nevyriausybinio Lietuvos scenos menų sektoriaus įvairove, veikimo principais, darbo etika.
Buvo parodyti du Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektakliai (O.Koršunovo režisuoti „Paskutinė Krepo juosta“ ir „Dugne“), Stalo teatro objektų teatro spektakliai vaikams „Avinėlio kelionė“ ir „Tarmių stalas“, šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Spalvoti žaidimai“, šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ ir gatvės šokio spektaklis „Feel-Link“ (urbanistinio šokio teatras „Low Air“).
„Paskutinėje Krepo juostoje“ vaidinęs Juozas Budraitis, ko gero, prisimins ne tik tai, kad Kijevo publika pirmoji metė atgal banano žievę jo Krepui į sceną, bet ir žiūrovo klausimą po spektaklio apie tai, kaip aktorius kadaise vos netapo pirmuoju Lietuvos kosmonautu.
OKT „Dugne“ fantastiškoji užstalė taip pat pajuto, kad publika ne tik noriai leidosi į klastingą aktorių vilionę su pilnomis stiklinėmis, bet ir suvokė spektaklio tragediją.
Stalo teatro kūrybinė grupė daug ginčijosi su festivalio teritorijos apsauginiais, patyrė šoką, kai prieš pat spektaklį „Avinėlio kelionė“ buvo išneštas pianinas – jis buvo grąžintas po dvidešimties minučių, nes, pasirodo, jo truputį reikėjo ir kitam renginiui.
Tiesa, Stalo teatro nariai susitiko ir su nuostabiais vaikais bei jų tėvais, kurie būtų supratę vaidinimus be vertimo.
Žaibiškai ryšį su vis dar šliaužiojančiais ir ropojančiais žiūrovais iki trejų metų užmezgė ir „Dansemos“ kūrėjos Birutė Banevičiūtė ir Giedrė Subotinaitė.
Po itin sunkaus montažo, virtusio parą trukusiu atskiru spektakliu, publika palydėjo operos „Geros dienos!“ atlikėjas ir autores Vaivą Grainytę, Liną Lapelytę ir Rugilę Barzdžiukaitę ovacijomis – susitapatinimo, meno kūrinio artumo gyvenimui pojūtis čia buvo itin aštrus.
Gatvės šokio spektaklio „Feel-Link“ atlikėjai taip pat labai lengvai užmezgė ryšį su atvirai emocijas reiškusiais žiūrovais.
