Ypač žinomas dėl naujoviško virtuozinių J.S.Bacho kūrinių atlikimo pianistas 2003 metais buvo nominuotas „Grammy“. Neabejotina, kad jo įrašai yra svarbūs ir įsidėmėtini, kaip ir tai, jog daug kas gimininga jį sieja su Glennu Gouldu. Šis kanadiečių pianistas ateitį matė tik įrašų studijoje, o autizmas lėmė jo arogantišką požiūrį į publiką ir juo labiau – kritiką. Jis taip pat traukė akį neįprasta sėdėsena, garsiąja „non legato“ technika J.S.Bacho kūriniuose, kur turėtų būti legato (t.y. skambinimu ne jungiant, o atskiriant natas), ir kitais nukrypimais. Suprantama, A.Žlabio panašumas į G.Gouldą labiau psichologinis, o ne faktinis.
A.Žlabį taip pat galima susieti su šių dienų garsenybe Ivo Pogoreličiumi kaip panašaus kirpimo pianistą, specialiai naudojantį būdus, kurie klasikinės mokyklos atžvilgiu galėtų būti laikomi neklasikinio traktavimo ypatumais. Postmodernizme tai, kas anksčiau buvo laikoma neprofesionaliu, neteisingu atlikimu, įvairūs atsitiktinumai virsta kokybės ženklu.
Greičiausiai tai paveldėta iš populiariosios muzikos politikos, kuri savo „brendą“ ir formuoja priešingybės principu. Pagaliau norisi šimtametę tradiciją atšviežinti ir perteikti savo laikmečio dvasia, „garsų romantiką“ racionalizuojant pagal šių dienų estetines inovacijas.
Koncerte susidarė įspūdis, jog pianistas skambina lyg už stiklo sienos, tokia laikysena atspindėdamas „meno menui“ teoriją. R.Schumanno koncerto atlikimas buvo manieringas ta prasme, kad I dalies pagrindinėje temoje akcentuotas prieštaktis arba foršlagas, keistai pabrėžtos silpnosios takto dalys arba pabaigos, ji suskaldyta gūsiais ir tapo duobėta. Daug kur temose galėjai pasigesti išlyginto garsų vedimo, loginių atramų, jei nenumanytum, kad tai sąmoningas kitoniškumo ieškojimas.
Taip pat kraštutinai greiti I ir III dalių tempai lėmė prieštaringą įspūdį, lyg būtų sugrota prabėgomis, neįsiklausant, neišdainuojant. II dalis buvo nuobodoka, lyg stovinti vietoje, orkestras skambėjo per garsiai, ir dialogas tarp solisto ir instrumentinio akompanimento buvo per sunkus.
Trūko švaros akordinėse šuolių vietose, I d. kadencijoje – per daug pedalo. Dėl greito tempo ir pernelyg vienodo III dalies sugrįžtančios temos akcentų išdėstymo (veikiau kapoto kiekvienos metro dalies kirčiavimo) finalas ėmė panėšėti į etiudą. Dėl viso to tiesiog pritrūko skambumo, melodingumo, kurio tikimės klausydamiesi R.Schumanno fortepijoninės kūrybos.
Tasai bėgimas, veržimasis lėmė ir orkestro prisitaikymą prie tokios sampratos, nors pianistas vis anksčiau laiko įšokdavo į bendrus atramos taškus.
Paskambinta lyrinė pjesė solo dar labiau atskleidė originalų nusiteikimą muzikuoti sau, ypač lėtai, neįprastai frazuojant. Tad nors pianistas yra pateikęs ir sėkmingesnį šio koncerto atlikimą (su LVSO – 2008 m.), yra išgirtas kritikų ir nestokoja nei talento, nei originalumo ir įtaigumo, su panašia traktuote galima nesutikti vien todėl, kad ji bent šį vakarą neapeliavo į lauktą „garsų romantiką“ ir komunikavimą su klausytoju. Iš gabiausiųjų norisi gauti daugiau.
Antroje koncerto dalyje skambėjo Ludwigo van Beethoveno trečioji simfonija Es-dur, op. 55. Lankstus orkestro griežimas adekvačiai perteikė dirigento užmojį.
D.Raiskinas, dvidešimties metų išvykęs iš Sankt Peterburgo studijuoti į Amsterdamą ir Fraiburgą, greitai tapo puikiu altininku, vėliau pradėjo dirigento karjerą ir įsitvirtino kaip įvairiapusiškas dirigentas. Meistriškas orkestro vedimas, įtaigumas lėmė šios simfonijos interpretacijos sėkmę.
