Su dainininke kalbėjomės apie naują – vedybinio gyvenimo – etapą svetur, laisvalaikio pomėgius bei neseniai įsteigtą labdaros fondą.
-Šiandien esi ištekėjusi moteris, gyveni Maskvoje, dirbi prestižiniame Didžiajame operos teatre, turi nemažai koncertų, veiklos užsienyje.
-Ir šiaip gerai gyvenu (šypsosi).
-Ką reiškia gerai gyventi?
-Gerai gyveni tada, kai tau ir tavo artimiesiems nieko neskauda.
-Tavo vyras – smuikininkas ir dirigentas (Michailas Simonianas – Red.). Ar dažnai tenka muzikuoti kartu?
-Ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Michailui diriguojant esu dainavusi Olgą „Eugenijuje Onegine“ ir ne kartą – Karmen. Taip pat kartu koncertuojame, – aš dainuoju, o jis groja smuiku. Vienas tokių pasirodymų spalio mėnesį vyko Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Turime ir daugiau planų pasirodyti kartu.
-Ar jūsų muzikiniai skoniai lengvai sutampa, pavyzdžiui, renkantis koncertinę programą?
-Labai sutampa ir mums labai gera kartu. Kiekvieną kartą nulipę nuo scenos, jaučiame, kad reikia į ją kartu lipti dažniau. Mes scenoje jaučiamės puikiai, tuo metu mus sieja ypatingas ryšys – tai tikros kūrybos pojūtis. Žinoma, nėra taip, kad aklai vienas kito klausytume – dalinamės ir pastabomis tiek dėl programos, tiek ir dėl atlikimo, kaip kolegos.
-Ką tuomet judu veikiate laisvalaikiu?
-Daug vaikštome, jei leidžia oras. Einame ir į kiną, vakarieniauti, bet iš tiesų patys puikiai gaminame, todėl dažnai tiesiog būname namie. Labai jaukiai ir šiltai leidžiame laiką, nes abiem tenka daug keliauti, todėl pasiilgstame to paprasto laisvalaikio, kai tiesiog užsitraukiame užuolaidas, užsisakome maisto į namus ir žiūrime televizorių. Kad ir kaip retai, bet būna ir taip (šypsosi).
Žinoma, keliaujant pasitaiko, kad susitinkame kokioje sostinėje – vienas pas kitą atvykstame, nes tik taip galime pasimatyti. Tuomet daug vaikštome, susipažįstame su vietos kultūra, architektūra, bet niekada specialiai neieškome turistinių objektų, – grožimės ramiai.
-Ar yra sritis, kurioje reikia nuolat ieškoti kompromiso?
-Anksčiau buvo – temperatūra namuose. Michailui dažniau norėdavosi, kad namie būtų kokie 16 laipsnių šilumos ir dar atidarytas langas, kai lauke jau šalta... Aš labai džiaugiuosi, kai jam pačiam pasidaro šalta ir galima tą langą uždaryti (juokiasi). Žinoma, juokauju – jis tikrai manęs nešaldo, bet pageidaujamos temperatūros skirtumai buvo didžiuliai. Visgi šiandien jau atradome aukso vidurį (šypsosi).
Kitas dalykas – anksčiau, kaip daugelis dainininkų, buvau įsitikinusi, bet koks oro kondicionierius mane nužudys. Dabar jau supratau, jog yra atvirkščiai, ypač per žydėjimo sezoną, kai vos pravėrus langą į namus, priskrenda žiedadulkių.
-Ar vedybinis gyvenimas tave pakeitė?
-Manau, atslūgo tam tikra įtampa ir stresas. Turiu nuostabią šeimą ir draugus, bet antroji pusė suteikė papildomo saugumo, ramybės ir, be abejo, sparnus. Dabar galiu atsipalaiduoti, ramiai kvėpuoti. Net nežinau, kaip dar gražiau tą jausmą išreikšti: tai žinojimas, kad viskas bus gerai. Atrodo, ir taip tą žinau, bet Michailas yra dar didesnis optimistas negu aš, ir tai labai padeda, kai apima bloga nuotaika, pesimizmas. Be to, jaučiu didelį muzikinį palaikymą.
– Ar kada nors galvojai, kad tavo vyras bus muzikantas, kaip ir tu?
-Ne, negalvojau nieko, tik nuo penkerių metų sakiau, kad jis bus su kostiumu.
-Vadinasi, tave iš tiesų aplankė sėkmė – juk dirigentas nuolat būna su kostiumu!
-Tai, žinoma, tik juokai. Man labai patinka „naminėti“ ir visą dieną vaikščioti namuose, apsivilkus chalatą – nors tai galima daryti ir vienai, bet dviese – smagiau.
-Tačiau girdėjau, kad turi ir išskirtinę poilsio vietą Maskvoje.
-Taip, tai miesto centre įsikūrusios istorinės viešosios pirtys – vadinamosios „banios“. Ten aš noriu būti tik viena.
Ateinu, atsisėdu, geriu arbatą, valgau – turiu savo stalą. Kai pakviečia, pasigarinu, po to mane su visais ritualais išplaka, paguldo, nuprausia skirtingais vandenimis, tada einu į kitą kambarį, kur nušveičia visą kūną... Visur vedžioja vos ne už rankytės. Tai – tarsi 3 valandas trunkanti atgimimo procedūra, kurios visada labai laukiu.
Mėgstu įvairias procedūras – kad ir kur atsidurčiau, sugebu rasti kokią jaukią vietelę ar gerą masažistą. Tai labai padeda atsigauti po repeticijų.
-Kas dar tave žavi Maskvoje?
-Ten kur bepasisuktum, atsitrenksi į teatrą, muziejų, galeriją, muzikos salę. Jau 10 val. ryto prie muziejų nusidriekia eilės ir jose – ne turistai, o vietiniai gyventojai. Maskviečiai labai vertina meną. Be to, bilietai į koncertus ten parduodami įkandamomis kainomis, todėl salės visada būna pilnos.
Aš vis kaltinu save, kad per mažai domiuosi galerijomis, parodomis, todėl sausį, kai būsiu laisvesnė, esu sau prisižadėjusi susidaryti sąrašą ir daug visko pamatyti.
-Esi įkūrusi savo vardo paramos fondą jauniems muzikams. Gal papasakotum apie tai plačiau?
-Vyrauja nuomonė, kad fondą galima steigti, jau nugyvenus didžiąją dalį savo gyvenimo, sukaupus turtų ir t.t. Anaiptol taip nėra. Mane žengti šį žingsnį paskatino kelios aplinkybės.
Svajojau įkurti fondą, nes muzikų kelio pradžia yra labai sudėtinga: norisi dalyvauti konkursuose, bet viskas kainuoja brangiai. Muzika – brangus menas net profesionalui, nes uždirbdamas vis dar turi daug grąžinti. Dėl to man labai norėjosi prisidėti prie kažkieno svajonių išsipildymo, bent palengvinti žmonių kelionę link jų.
Mano fondo misija yra ne tik finansinė parama, bet ir meistriškumo kursų organizavimas. Kasdien sutinku daug nuostabių dėstytojų, lektorių, dirigentų, režisierių iš viso pasaulio, kuriuos norėčiau pristatyti jauniesiems kolegoms Lietuvoje. Tuo daugiausiai užsiimu Alytaus muzikos mokykloje, nes pati esu iš čia kilusi, bet ilgainiui norėtųsi plėstis į didesnius regionus.
Mane labai paskatino ir tai, kad Londone susipažinau su savo bendraamžiu Karališkojo operos teatro baleto primarijumi Fernando Montaña, kilusiu iš Kolumbijos. Tapome gerais draugais. Jis taip pat įkūrė fondą Kolumbijos vaikams. Mes kartu organizavome ne vieną renginį, dainavau jo labdaros koncerte. Yra ir daugiau mano amžiaus kolegų, kurie turi fondus ir padeda žmonėms.
Tokie pavyzdžiai ir Michailo paskatinimas mane įkvėpė veikti nedelsiant. Be to, mano vyras yra gyvenęs Kabule ir šiuo metu kartu su kolegomis iš Amerikos ten yra įkūręs muzikos mokyklą. Neįtikėtina, kokių nuostabių emocijų karo metu vaikams gali įžiebti muzika.
Puikiai žinau, kad mano specialybė ir pašaukimas yra dainavimas, buvimas scenoje, bet jaučiu didžiulį norą padėti kitiems, kiek šiuo momentu galiu. Galvoje verda daug projektų ir minčių.
Esu be galo dėkinga visiems, kurie buvo mūsų inauguraciniame koncerte birželio 1 dieną, kai aš pati susirgau ir negalėjau dainuoti. Tuomet nuostabiai dainavo Kostas Smoriginas, Aistė Miknytė, renginį vedė Viktoras Gerulaitis, Michailas dirigavo, grojo Alytaus vaikų simfoninis orkestras „Svajonė“, Kauno simfoninis orkestras, viską filmavo LRT Kultūros kanalas. Tai buvo šventė. Juk mums tiek daug džiaugsmo suteikia galimybė muzikuoti kartu!
