Beveik nepastebėtos praėjo dvi improvizacinės muzikos istorijai svarbios sukaktys: 45 metai, kai buvo įkurtas Ganelino-Tarasovo-Čekasino trio (GTČ), vienas pagrindinių ansamblių, grojusių laisvąją improvizacinę muziką praėjusio amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose, išgarsėjusių bei pripažintų tiek Sovietų Sąjungoje, tiek užsienyje, ir 30 metų, kai jis iširo.
Neseniai vienam trio narių – pianistui ir kompozitoriui Viačeslavui Ganelinui – sukako 72 metai. Netrukus V.Ganelinui ir dviem jo bendražygiams – perkusininkui Vladimirui Tarasovui ir saksofonininkui Vladimirui Čekasinui – bus įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Apie trio, jo įtaką ir vaidmenį su V.Tarasovu kalbėjosi rusų kultūros portalo colta.ru korespondentas Grigorijus Durnovas.
– Prieš mūsų pokalbį užsiminėte, kad sukakčių – 45 metų, kai buvo įkurtas trio, ir 30 metų, kai jis nutraukė veiklą, – beveik niekas neprisiminė. Kaip manote, kodėl?
– Matyt, jau kita epocha. Užaugo kita karta. Esmė ne mes – tiesiog kitos kartos kiti interesai. Žinoma, kai kas iš tų, kurie domėjosi tokia muzika, prisimena. Tačiau ne taip, kad garsiai apie tai kalbėtų.
– Nei jūs, nei jūsų scenos partneriai nenorėjo nieko surengti šių sukakčių proga?
– Mes – muzikantai. Mūsų prašo – mes atsiliepiame, neprašo – neatsiliepiame. Mes juk nelakstysime visur ir nešauksime apie tas datas.
- Tačiau praėjus penkiolikai metų po to, kai grupė iširo, trio susirinko jūsų iniciatyva.
– Taip. Tai buvo Frankfurto knygų mugėje. Manęs paprašė parengti džiazo programą Lietuvos paviljonui ir tuomet kilo mintis susirinkti. Surengėme keletą gana neblogų koncertų – Londono festivalyje, Lietuvos filharmonijoje Vilniuje ir Italijoje. O koncertą Frankfurto knygų mugėje įrašė ir vėliau išleido „Leo Records“, pavadinimu „15 Year Reunion“. O po to daugiau trise niekada nebegrojome.
– Ir poreikio nėra?
– Vis dėlto mes grojome kartu penkiolika metų. Kai susitikome po penkiolikos metų, grojome labai gerai, bet tą patį, ką ir prieš penkiolika metų.
Dabar kiekvienas mūsų turi savo interesus, kiekvienas pasirinko savo teritoriją, kiekvienas užsiėmęs. Nors kiekvieno trio nario potencialas labai galingas. Neseniai buvau V.Ganelino koncerte, jis grojo Vilniuje – nuostabu, puikios formos. Neseniai įrašiau V.Čekasino solo vaizdo instaliacijai: šioje instaliacijoje V.Čekasinas kasdien po šešias valandas grojo KUMU muziejuje Taline, projektas vadinosi „Čekasinas. Penki epizodai“. Su V.Čekasinu kartais susitinkame, pagrojame duetu.
– O dviese su V.Ganelinu nuo to laiko negrojote?
– Ne.
- Nors kaip tik jūsų duetas buvo trio pirmtakas.
– Taip, 1969 metais, kai jau buvau išėjęs iš Filharmonijos kolektyvo. Vėliau, jau gyvuojant trio, mudu pakartojome savo programą „Opus a Duo“, surengėme keletą koncertų, 1976-aisiais įrašėme plokštelę. Koncerto Rygoje įrašą turiu iki šiol. Nežinau, kokia juostos būklė.
- Knygoje „Trio“ rašote, kad jūs su partneriais niekada nebuvote artimi draugai, kiekvienas turėjote savo draugiją ir tai išėjo į naudą trio. Ar taip tebemanote?
– Mes buvome draugai, bet ne tokie artimi, kad vaikščiotume vienas pas kitą į svečius gerti arbatos.
Žmonių, su kuriais kiekvienas mūsų bendravo, keliai beveik nesikirsdavo. Todėl iš informacijos, kurią kiekvienas, gavęs iš draugų, pervirškindavome ir perkeldavome į sceną, išeidavo labai geras rezultatas. Man atrodo, kad tai buvo didelis pliusas.
Dažnai prisimenu tokius kolektyvus kaip „Art Ensemble of Chicago“ arba „The Modern Jazz Quartet“, kurių nariai susitikdavo iš esmės tik scenoje. Buvau tiek vieno, tiek kito koncertuose – rezultatas tiesiog stulbinamas. Žmonės maudėsi muzikoje, kiekvienas įnešdavo ką nors savo.
Visą šiuolaikinę muziką aš vadinu gobelenais: kiekvienas turi savo siūliuką, savo ornamentą, iš kurių visumos atsiranda garso kilimas.
– Vadinasi, tokia padėtis trio viduje padėjo eiti tinkamu keliu? Ar būdavo tarp jūsų konfliktų?
– Ne, konfliktų nebūdavo. Na, šiokių tokių būdavo, bet nerimtų. Dabar internete kažkokie žmonės skaito apie mus paskaitas; man atsiuntė tuos tekstus ir labai nustebau – ten viskas išdėstyta ne taip. Keista, juk esu aš, yra V.Čekasinas, yra V.Ganelinas – galima paskambinti ir paklausti!
Pasakoja, neva mes atvykome pas V.Ganeliną groti džiazo. Viskas buvo visiškai ne taip. Aš atvykau į Vilnių groti puikiame Filharmonijos bigbende, mane iš Archangelsko 1967 metais atsivežė Jonas Cijūnėlis. Dvejus metus dirbau orkestre, tuo metu susipažinau su Viačeslavu ir, kai orkestrą išformavo už tai, kad negrojome estradinės muzikos, o tik džiazą, pradėjau groti Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. 1969 m. pradėjome groti duetu su V.Ganelinu. Dvejus metus buvome Ganelino-Tarasovo duetas. O kai 1971 m. atsirado V.Čekasinas, pasivadinome Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas.
Kažkas rašė, kad tokį pavadinimą sugalvojo Jefimas Barbanas (muzikologas, laisvosios improvizacinės muzikos apologetas, savilaidos džiazo žurnalo „Kvadrat“ įkūrėjas. – Red.). Ne, nieko jis nesugalvojo, jis jį sutrumpino iki raidžių GTČ. O pats pavadinimas atsirado natūraliai: iš pradžių Ganelinas-Tarasovas, po to – Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas. Taip vadinomės iki 1981 metų. 1981-aisiais pasirodė „Leo Records“ plokštelė „Con Fuoco“ ir ant viršelio buvo parašyta „Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas“, o ant kitos pusės – „Ganelino trio“.
Kai susitikome su Leo (Leonidas Feiginas – britų improvizacinės muzikos kompanijos „Leo Records“ įkūrėjas ir direktorius, emigravęs iš SSRS 1972 m. – Red.) Dortmunde, paklausiau jo, kodėl taip parašė. Jis atsakė, kad trumpesnis pavadinimas su viena pavarde vietoj trijų buvo patogesnis dėl reklamos, pardavimo. Taigi 1981 metais pradėjome gyvuoti tarsi dviem pavidalais – kaip GTČ ir Ganelino trio.
Antrasis pavadinimas pamažu perėjo ant Leo plokštelių viršelių, nors įrašai daryti tais metais, kai buvome GTČ. Ir Viačeslavas, ir mes su V.Čekasinu, žinoma, turėjome savo grupių, su kuriomis įgyvendindavome savo muzikines idėjas ir prieš, ir po trio, tačiau GTČ buvome absoliučiai lygiaverčiai partneriai.
– Rašėte, kad nuo 1983 metų kiekvienas trio narys pradėjo daugiau rūpintis šalutiniais projektais.
– Taip, aš pradėjau groti solo, V.Čekasinas pradėjo bendradarbiauti su Sergejumi Kuriochinu bei visa ta roko muzikantų kompanija ir tam tikra prasme išugdė būsimąją „Popmechaniką“ (1984 m. P.Kuriochino įkurtas muzikos kolektyvas. – Red.). Viačeslavas grojo su saksofonininku Petru Vyšniausku. Negalėčiau pasakyti, kad įvykiai taip rutuliojosi dėl kokių nors trio nesutarimų. Galbūt tam tikrą vaidmenį atliko ambicijos. O po to Viačeslavas išvažiavo – ir viskas, trio nebeliko.
- Bet ir iki 1983 metų kiekvienas jūsų kartkartėmis turėdvote šalutinių projektų.
– Žinoma, nuo pat pradžių. Grojau su daugeliu atlikėjų. Grojau daug šiuolaikinės muzikos, dirbau simfoniniame orkestre. Muzikantui tai normalu. Nemanau, kad galima monopolizuoti kokią nors idėją – nebent tik tam, kad užsidirbtum pinigų, kaip daro didelės roko grupės. Man sunku pasakyti, kodėl būtent tuo metu šalutiniai projektai tapo svarbesni.
– Ir jūs, ir V.Čekasinas, be savos muzikinės veiklos, mėgstate projektus, kuriuose pristatomos ir kitos meno rūšys. Jūs bendradarbiaujate su dailininkais, V.Čekasinas kuria multimedinius projektus…
– Ir spektaklius kuria, kiek žinau.
– Ir V.Ganelinas dirba su šokėjais…
– Taip, Izraelyje jis yra sukūręs puikių performansų su šokėja ir tapytoju. Laimė, visi mes augame kaip kūrybos žmonės. Savaime suprantama, einame ten, kur mums įdomu. Aš su tapyba ir poezija seniai susijęs per savo draugus.
– Ar tai vyksta dėl to, kad visi jūs – kūrybos žmonės, kuriems daug kas įdomu, ar tai kaip nors susiję su trio koncepcija?
– Ir viena, ir kita. Štai kad ir mano minėti draugai – V.Ganelino – teatralai, mano – dailininkai ir poetai, V.Čekasino – roko muzikantai – darė mums įtaką. Atvykęs į Maskvą gyvendavau dailininkų dirbtuvėse. Tarp mano draugų – Erikas Bulatovas, Vanečka Čiuikovas, Eduardas Gorochovskis. Nakvodavau jų dirbtuvėse po trio koncertų. Rytą susėsdavome pusryčių ir aptardavome koncertą. Sėdėti šalia tų žmonių ir klausytis, ką jie kalba apie tai, ką mes darome, – tikra laimė! Tai tokia visapusiška analizė – režisūros, formos, energetikos, poveikio žiūrovui.
Man tai labai daug davė. Prie vaizduojamojo meno priartėjau per Ilją Kabakovą. Su juo jau daug metų draugaujame, jis mane tiesiog įstūmė į vizualinę sferą, kai 1991 m. mes vėl susitikome Diuseldorfe ir jis savo kūrinį „Raudonasis vagonas“ sujungė su mano programa „ATTO III (Drumtheatre)“, skirta žmonėms, žuvusiems GULAG‘e. Dabar jūs galite ją pamatyti ir išgirsti Ermitaže.
Tą patį galima pasakyti ir apie V.Čekasiną, ir apie V.Ganeliną. Taigi tai tradicinis muzikanto kelias, natūralus poreikis bendrauti su kolegomis iš kitų sričių.
– Ar apie tai, ką kalbėdavote su dailininkais po koncertų, jūs pranešdavote kitiems trio nariams?
– Žinoma! Mes visada rasdavome bendrą kalbą. Jeigu jie pastebėdavo kokią nors klaidą, galėdavome savo programoje ką nors pakeisti. Tiesa, tai pasitaikydavo labai retai. Ir aš tam tikra prasme patenkintas, kad turėjome įtakos XX a. antrosios pusės rusų dailininkams – jie juk eidavo į mūsų koncertus.
– Ar trio grojo su kviestiniais muzikantais?
– Taip, su italų saksofonininku Mario Schiano. Mario 1983 m. Romoje rengė didelį festivalį, atvykome mes, o tuo metu ten pagal Fulbrighto programą buvo kontrabosininkas Markas Dresseris. Pagrojome visi kartu, prie mūsų prisidėjo dar trombonininkas Sebi Tramontana, kiti italų džiazmenai.
Grojome ir su trimitininku Donu Ayleriu, ir su jo muzikantų kompanija. Tokių atvejų buvo daug. Ir, žinoma, su saksofonininkų kvartetu ROVA San Franciske. Niekada neatsisakydavome tokio bendradarbiavimo.
Juk kai pradėjome groti dviese su V.Ganelinu, grojome be kontraboso ne todėl, kad toks buvo mūsų sumanymas. Tiesiog neradome tinkamo kontrabosininko. „Neringos“ kavinėje buvo kontrabosininkas, kuris gerai grojo tradicinį džiazą, o štai savo muzikai negalėjome nieko rasti.
Mums reikėjo ne tik mokyklos, ne tik patyrimo. Mes mąstėme savaip, mes supratome, kad amerikietiškais standartais neišsiversime. Nebuvo prasmės – kas geriau už juos pačius tai pagros?
Mes jau tada intuityviai ieškojome savo kelio, kuris vėliau buvo pavadintas polistilistika. Norėjome surasti bendražygių, mąstančių taip pat kaip ir mes. Bet taip atsitiko, kad iš visų dviejų šimtų penkiasdešimties milijonų žmonių mūsų atsirado tik trys.
– Jūs rašėte, kad tada, kai trio repertuare atsirado programa „Namų muzikavimas“, tapo akivaizdu, jog Ganelinas aplenkė laiką. Konceptualizmas kaip srovė atsirado vėliau ir publika dar nebuvo pasirengusi. Ar ir kitos Ganelino trio kūrybinės iniciatyvos aplenkė laiką?
– Aš turėjau galvoje konceptualųjį meną Rusijoje. Mes ėjome lygiagrečiai su „Art Ensemble of Chicago“, nors jie dirbo kiek kitaip. Manau, kad sovietinėje „free jazz“ istorijoje suvaidinome nelabai gerą vaidmenį, nes rusų „free jazz“ taip ir nesuprato, ką mes darome.
Visada sakau studentams, kad būtina pereiti tris stadijas – mėgėjas, profesionalas, meistras. O rusų „free jazz“ atlikėjai praleido antrąją stadiją ir liko saviveiklos lygio. Klausaisi – jokios dinamikos, net forte nėra, ištisas prastas mezzoforte. Galima išeiti, išgerti kavos, grįžti – ir išgirsite tą patį, per dvidešimt minučių nieko neįvyko.
Ši problema tikriausiai aktuali ne tik Rytų Europai. Ir Kalifornijoje esu sutikęs daug muzikantų, kurie taip pat groja, bet, kaip supratau, jie tai daro laisvalaikiu. Jie – mėgėjai.
Laisvoji muzika – tai nelaisviausia muzika. Ji turi griežtus formos, kompozicijos, netgi energetikos rėmus.
– Kodėl jūsų vaidmuo buvo nelabai geras? – Kiti muzikantai mūsų klausėsi, bet nelabai suprato, kaip viską konstruojame, ir bandė mus elementariai kopijuoti. Juokavau, jog tokia muzika atėjo mums į galvą todėl, kad, klausydamiesi Williso Conoverio (džiazo prodiuseris ir „Amerikos balso“ radijo stoties laidų vedėjas. – Red.) laidų, neišgirsdavome pusės to, kas skambėjo, nes laidos buvo slopinamos, ir prikurdavome patys – taip ir atsirado mūsų stilius. Šis pokštas turi dalį tiesos.
Kai į Maskvą atvyko Duke‘as Ellingtonas, per jo koncerto Estrados teatre pertrauką vietos muzikantai susirinko fojė ir pareiškė: „Vau, mes irgi taip norime!“ Ir jie išties bandė taip groti. Deja. Ir tai natūralu: Duke’o Ellingtono muzika tokia geniali, kad žmogus, neturintis savos vidinės stygos, tiesiog pasiduoda tam žavesiui ir nori groti taip pat.
– Kai trio gyvavo, ar spėdavote sekti, kas vyksta improvizacinės muzikos pasaulyje?
– Žinoma! Aš turėjau visas Johno Coltrane‘o, Ornette‘o Colemano plokšteles. Jų gaudavau dar Archangelske: užsakydavau jūreiviams ir gaudavau praėjus savaitei po to, kai jos pasirodydavo. Kiti pirko džinsus, o aš – plokšteles.
Ir kiti muzikantai žinojo, kas vyksta: keitėmės plokštelėmis, informacija. Žinojome kontekstą.
– Kai trio pradėjo gastroliuoti užsienyje ir jūs bendraudavote su tenykščiais kolegomis, kritikais, muzikantais, kaip jie jus vertino – kaip reikšmingą reiškinį ar kaip keistenybę?
– Iš pradžių – kaip keistenybę. Bet štai, pavyzdžiui, Joachimui Berendtui (vokiečių džiazo žurnalistas ir prodiuseris. – Red.) mes patikome nuo pat pirmojo pasirodymo Vakarų Berlyne. Mus gyrė ir Donas Cherry (garsus amerikiečių trimitininkas, legendinio O.Colemano kvarteto narys, savo kūryboje unikaliai siejęs „free jazz“ ir etninę muziką. – Red.).
Taigi mes gana greitai užėmėme savo nišą. Garsieji kritikai S.Frederickas Starras, Howardas Mandelas buvo mums palankūs. Nė viename tekste nebūdavo nuolaidų, kaip antai: „Vis dėlto tie sovietai taip pat nieko.“ Nuo pat pradžių buvo aišku, kad mes ne sovietinės matrioškos. Žinoma, ne visiems patikome, buvo visokiausios kritikos, bet tai normalu.
– Iš kokių pozicijų kritikavo?
– Būta skepticizmo – kaip tie sovietai gali groti džiazą, ką jie apie tai išmano? Bet mes likdavome savimi. Kaip sakė vienas mano bičiulis, ši muzika gali patikti, gali nepatikti, bet niekas daugiau taip negroja. Ir buvo didžiulė laimė suvokti, kad tau kyla idėja ir ji pirminė, tavo užduotis – tik ją apdoroti, išbaigti.
- Kaip jums atrodo – ar dabar kas nors prisimena trio?
– Tik profesionalai. Nors gal ir ne. 1996-aisiais, kai trio jau dešimt metų nebegyvavo, važiavau automobiliu iš Niu Heiveno į San Franciską ir išgirdau per radiją puikiai grojantį saksofonininką. Po to girdžiu, kad ir būgnininkas su pianistu visai nieko. O po to paskelbė, kad tai mūsų trio. Jų radijas surengė mūsų trio muzikos festivalį. Taigi tame segmente, kuriame ši muzika populiari, prisimena.
Japonijoje mūsų muzika populiari. Mano knyga „Trio“ prieš tris mėnesius išleista japoniškai, Tokijo universitetas ją perleido. Tokijuje yra mūsų muzikos mėgėjų klubas.
Pagaliau tai ne rokas, tai – šiuolaikinė muzika, kuri nėra masinė, bet, man regis, yra pakankamai žmonių, kurie mielai jos klausosi.
Parengė Milda Augulytė
