80-metį švenčiantis Regimantas Adomaitis: „Lietuvą žlugdo pavydas ir pyktis“

Prieš penkerius metus iš šio buto ji iškeliavo Amžinybėn.

R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Laima Lavaste („Lietuvos rytas“)

Jan 31, 2017, 9:40 AM, atnaujinta Apr 11, 2017, 3:14 AM

Nebesirenka draugai, nes nedaug jų belikę. Į gyvenimą jau senokai iškeliavo trys sūnūs. Anūkai gimė ir auga užsienyje. Namų nebenutvieskia gerosios namų fėjos Eugenijos Bajorytės-Adomaitienės šypsena.

Prieš penkerius metus iš šio buto ji iškeliavo Amžinybėn.

Aktorius gyvena bute supamas prisiminimų, buvusių vaidmenų šlovės, jam rašytų laiškų. Ir šlovės aureolės, kurios nepajėgė sunaikinti laikas.

Sausio 31 dieną jis vėl pravers teatro duris. Bet ne vaidinti.

– Sausio 31 dieną jūs vėl įžengsite į teatrą, užkopsite į Mažojo teatro sceną. Bet ne vaidinti. Teatro žmonės minės jūsų 80-metį. Būsite apipiltas gėlėmis ne už vieną vaidmenį, o už viso gyvenimo nuopelnus. Nesukrebžda noras dar vieną vienintelį kartą suvaidinti? – paklausiau aktoriaus, mielai sutikusio priimti mane savo namuose.

– Ne. Pajutau, kad nebeturiu energetikos ir nebenoriu. Staiga dingo, išgaravo noras. Man, kuris fanatiškai buvo įsimylėjęs teatrą. Praeinu dabar pro teatrą, niekas net nesuvirpa. Nė viena ląstelytė.

– Eidama pas jus ir apmąstydama būsimą pokalbį kažkodėl prisiminiau Nikitos Michalkovo filmo pavadinimą – „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“. Staiga nutrūkęs jūsų darbas teatre man kažkodėl pasirodė kaip ta nebaigta pjesė: kažkas nebaigto, be paskutinio taško, per ankstyva...

– Man tai baigta. Kažkada iš Nacionalinio dramos teatro mes, grupė aktorių, natūraliai perėjome į Mažąjį teatrą pas Rimą Tuminą. Nei pareiškimų, prašymų rašėme, nei išleistuvių buvo...

Žiūriu, jau vaidinu pas Rimą. Jo kūryba man seniai imponavo, nuo jo pirmojo fantastiško spektaklio vaikams Akademiniame teatre, kuris labai skyrėsi nuo akademinio, realistinio teatro. Ir tai labai buvo žavu.

– R.Tumino režisuotame Michailo Lermontovo spektaklyje „Maskaradas“ sukūrėte visai sau neįprastą vaidmenį. Jums buvo įdomu dirbti šiek tiek kitaip, nei buvote įpratęs?

– Nieko nesupratau, ką Rimas aiškino, bet kai pradėjau dirbti, nušvito. Spektaklis kartais dar rodomas, bet be manęs. Kuriems velniams dar rodytis, kai fiziškai net sunku judėti. Reikia pasitraukt, išeit, kol gali, stengiesi viską atiduoti. O kai nebegali to padaryt...

– Jūs vaidinote daugybę legendinių asmenybių. Mindaugas, Odipas, Skirgaila, Mažvydas, Lyras... Stiprūs, išskirtiniai herojai, ir visada vieniši. Kai šiandien turbūt apmąstote nueitą kelią, jūs tarp jų jaučiatės savas?

– Apie tai anuomet nesusimąstydavau. O dabar, kai net normaliai nebegali net vaikščiot, ką čia beišmąstysi...

Bet jūs turbūt teisi. Gal nustebsite, man labai patiko vaidinti komedijose. Ko gero, aš esu komedijinis aktorius. Mane visą laiką, gal dėl ūgio, išvaizdos, stūmė į tuos herojinius vaidmenis ir kine, ir teatre.

Kažkada vaidinau Fransua Webero komedijoje „Vėpla“. Man tiek ten buvo erdvės, tiek malonumo kurti!

O tie herojai... Man jie nelabai. Bet ką darysi, teko.

– Gal dvasiškai jums artimesnis buvo Furio Bordono dramos „Paskutiniai mėnesiai“ herojus? Jūs čia vaidinote ne herojų, o kenčiantį žmogų. Gal toks vaidmuo pats sunkiausias, kai nebegali prisidengti vaidinamo herojaus didybe?

– Jūs turbūt vėl teisi. Tą pjesę pasiūliau R.Tuminui. Man čia nereikėjo nieko vaidint. Galų gale galėjau būti savimi, o ne herojumi.

Aišku, savimi iki galo niekada negali būti. Čia diskusijos verta tema, kiek aktorius gali susitapatinti su herojumi.

– Likimas jums buvo dosnus vaidmenų. Bet gal liko tas vienintelis nesuvaidintas? Juk Hamleto, atrodytų kiekvieno aktoriaus išsvajoto, nesuvaidinote?

– Jis nebuvo man toks išsvajotas personažas, kad aš jo ilgėčiausi.

Neturėjau jokios svajonės, nes gyvenimas pateikė tiek pasiūlymų, kad nebebuvo laiko svaičioti. Tik duok Dieve suvaidint. Nuo Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ prasidėjo kinas, filmavimas visoje Sąjungoje. Pasiutęs maratonas.

Man sekėsi, kad teatro režisierius Henrikas Vancevičius buvo tolerantiškas, kasmet išleisdavo filmuotis, ir dar naują vaidmenį sukurdavau teatre.

Kai girdėdavau, kiek Juozo Miltinio teatro aktoriai kentėdavo, kol išsiprašydavo. Reikėdavo ir duokles mokėti.

– Kokia prasme? Dalintis honoraru?

– Ne, ne, turėdavo gerą buteliuką atvežti.

– Jūsų gyvenimas buvo lyg nesiliaujantis viesulas, skraidinęs jus nuo vienos viršukalnės ant kitos, kai lieka nepastebimas nei kopimas į jas, nei trumpas atokvėpis slėniuose. Ar ta nesibaigianti šlovė, ypač Rusijoje, jums užaugino tvirtus sparnus išlaikyti didžiulį srautą garbės, populiarumo, moterų meilės, dėmesio? Tai glostė širdį ar vargino ir erzino?

– Taip, aktorius Rusijoje labai myli. Bet man visada labiau rūpėjo pats darbas, procesas. Ir aš jo nevadinu viršukalnėmis.

Taip, aktoriui nesunku pasijusti reikšmingu, rašo apie tave... Malonu, galimybė išpuikti yra. Bet man visada svarbiausia ir įdomiausia buvo išsiaiškinti, kodėl herojus taip elgiasi?

Kaip aktorius aš esu nepakenčiamas. Nes esu ne aktorius, taip ir likau fiziku. Tik realizavau svajonę būti aktoriumi.

Ir ne kiekvienas vaidmuo man pasiduodavo.

– Kliudė fizikas?

– Taip. Jei vaidmuo manęs nepagaudavo, nepajusdavau jam artumo, aš jo ir nepadarydavau, ir net specialiai nedarydavau. Ir beveik visi mano vaidmenys tokie.

– Na, ir ačiū jums už tokį prisipažinimą! Juk mes, žiūrovai, to nematėme. Teatras, didysis apgavikas...

– Būtent. Matėte viską. Kai kurie mano kolegos net nevadindavo manęs aktoriumi, laikė netalentingu, nes negaliu suvaidint. Jei vaidmuo manęs neįtraukia, tai aš ir nesuvaidinu. Pavaikštau, kažką pakalbu... Ir labai nedaug tokių vaidmenų, kurie mane ištraukdavo.

Mindaugas labai mane traukė. Tema, asmenybė man buvo artima tais laikais, kai spaudė cenzūra.

O daug vaidmenų man buvo svetimi. Ir jų nesuvaidindavau todėl, kad talento trūko.

– Netikėtas prisipažinimas.

– Sakau tai, kas yra.

Bet jei pavykdavo, vaidmenys taip įtraukdavo, kad sunku būdavo nuo jų atsiriboti ir grįžti į save.

– Kažkodėl spėju, kad labai jums artimas herojus turėjo būti Francas Jeano Paulio Sartro dramoje „Altonos atsiskyrėliai“ (1968 m.). Ir šiandien, 80-mečio išvakarėse, jūs man primenate tą anuomet, prieš 50 metų, suvaidintą herojų. Šiek tiek atsiskyrėlišką. Klystu?

– Ne, turite gerą intuiciją. Aš taip įnikau į tą vaidmenį, jis man buvo be galo įdomus. Egzistencializmo filosofija anuomet buvo niekinama, svetima mums. O aš skaitydavau, ką tik rasdavau bibliotekoje. Nežinant tos filosofijos, nesuprasi vaidmens, kur tas šuo pakastas, ką tas autorius teigia. Skaičiau prancūzų kalba Prustą, Sartrą.

Camius „Sizifo mitą“ net atsispausdinau, nes dar nebuvo išverstas, – aktorius parodo pageltusią įrištą knygą. – Visa Sartro dramaturgija atspindi jo pažiūras, postulatus. Man buvo labai įdomu vaidinti.

– Ir talento užteko? Juokauju, žinoma. Savo knygoje „Mintys scenos paraštėse“ (2003 m.) taip rašėte apie „Altonos atsiskyrėlius“: „Įsigyvendinau į tą istoriją lyg pats ją išgyvenčiau. Bet aktorius visada turi palikti atstumą tarp savęs ir personažo.“

– Taip, nes toks susitapatinimas pavojingas, gresia įvairiomis pasekmėmis, net ligomis. Jei esi artistas, turi pasakoti žiūrovui apie tą personažą.

Tas spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Galėčiau pasakyti, kad grioviau akademinę aktorių mokyklą, kai kalbama „pastatytais“ balsais. Nors tai irgi buvo gera mokykla, bet turėjo savo atspaudą.

– Ir H.Vancevičius parodė drąsos statydamas tą spektaklį?

– Taip, jis rizikavo. Jis pasikvietė mane iš Kauno dramos teatro į Akademinį. Prisipažinsiu, kad man čia nebuvo lengva, iš pradžių jaučiausi svetimas. Nors čia dirbo Henrikas Kurauskas, Stepas Jukna. Kokie artistai! Su H.Kurausku visą gyvenimą daug bendravome, jis gyveno kaimynystėje.

O man tai buvo pirmas vaidmuo šiame teatre. Jokių kompanijų neieškojau, ateidavau, repetuodavau ir išeidavau.

Aš pats esu šiek tiek atsiskyrėliškas, kaip jūs pastebėjote. Ir aktorystė nebuvo man tinkamiausia profesija, kai reikia bendrauti, svarbus kolektyvinis darbas.

Todėl man labai patikdavo, kai vaidindavome dviese, ir nemažai buvo tokių spektaklių. Su Egle Gabrėnaite („Akis į akį su visais“), su Vytautu Rumšu („Emigrantai“), su Artiomu Inozemcevu („Pasivaikščiojimas dviese“). Šią pjesę pastatė Rusų dramos teatre režisierius iš Amerikos.

Jis atvažiavo repetuoti antradienį, o premjera buvo šeštadienį. Skridome repetuoti kelias dienas net į Ameriką. Buvo toks kažkokios milijonierės finansuotas projektas. Suvaidinome tik premjerą.

Norėjome padovanoti tą spektaklį vėliau Akademiniam dramos teatrui, nes vaidinome lietuviškai. Bet teatrui kažkodėl jo nereikėjo.

– Kai artėja toks reikšmingas jubiliejus, turbūt tikrai nebeturite ko nutylėti ar slėpti. Buvo jūsų gyvenime ir kūrybinių bedugnių, nevilčių, skaudulių? Kurių mes nematėme, bet be jų nėra aktoriaus.

– Sunku dabar tai pasakyti. Sėkmė mane lydėjo. Gal todėl, kad nebuvau tinginys, mėgau dirbt ir daug dirbdavau.

Išgyvendavau dėl nepavykusių vaidmenų, jau sakiau. Bet nesiskųsdavau, neieškodavau paguodos. Gal dėl to nebuvau ir kolegų mėgiamas.

Su laiku, aišku, įsitraukiau į tas kompanijas, negalėjau taip likti nuošaly. Bet tai teatre man nebuvo svarbiausia. Teatre man patiko net ne rezultatas, o ieškojimo procesas, ieškojimas atsakymo, kodėl žmogus taip elgiasi? Man teatras buvo pasaulio pažinimo galimybė. Gal dėl to ir tų juodų nevilties valandų nebuvo daug.

– Dabar į gyvenimą jau žiūrite iš žiūrovų salės ir atsakymų ieškote nebe scenoje. Ar pasikeitė kažkokie jūsų vertinimai, kriterijai, vertybės? Juk dabar turite daug laiko apmąstyti.

– Taip, įvyko pasikeitimų. Gal apie tai rašyti neverta. Jei atvirai – aš nebemėgstu teatro.

– Dabartinio?

– Nesvarbu, koks bebūtų. Aš nebenoriu teatro.

– Viljamas Šekspyras viename sonete sako: „Daug mylėta, daug kentėta, prašo poilsio jausmai“. Ar tai – dabartinė jūsų būsena?

– Gal. Net nežinau, kas atsitiko. Aš visada kvailai, naiviai mylėjau teatrą, juo tikėjau. Besąlygiškai. Baigdamas fizikos studijas įstojau mokytis aktorystės. Negalėjau be teatro gyventi. Ir neklausiau – kodėl, kas man ten patinka? Aš jį tiesiog mylėjau. O dabar atsitiko taip, kad nebemyliu. Meilė baigėsi. Gal pasenau. Dingo tikėjimas, norai. Viskas pelenai...

– Per jūsų jubiliejinį vakarą Mažajame teatre bus daug prisiminimų, sveikinimų, gėlių jūra. Jums džiugi ši šventė?

– Štai ko nenoriu – sveikinimų. Nežinau kaip to išvengti. Norėjau išskristi į Tenerifę. Bet R.Tuminas nori suorganizuoti vakarą, būtų negražu pabėgt, o jūs čia minėkit mane. Jis sugalvojo kažkokį scenarijų. Į Tenerifę nuskrisiu po to.

– Su R.Tuminu jūs kaip sielos broliai. Kaip sakėte, atgaivą radote jo režisuotuose spektakliuose. Gal ir jubiliejinį vakarą mus nudžiuginsite, suvaidinsite nors monologą? Na, tik tą vieną vienintelį, tegu ir paskutinį kartą.

– Ne, aš nieko nevaidinsiu.

– Teko kalbėtis su Laimonu Noreika po jo 80-mečio vakaro. „Po šventės teatre kartu į namus grįžau su tuntu draugų. Palikau juos virtuvėje švęsti, o pats – į lovą. Kitą dieną laukė spektaklis“, – papasakojo aktoriusJums gal nebus lengva po šventės grįžti į namus, atsisėsti šiame kambaryje, kur nuo sienos žvelgia tokia jauna Eugenija? 

– Nežinau... Kaip bus, taip. Jei ir bus sunkių minčių, tas pasibuvimas tarp draugų teatre bus man svarbus.

– Daivos Šabasevičienės knyga apie jus, kuri bus pristatyta šventėje, vadinasi „Smėlio pilys“. Jūs mėgote statyti paplūdimyje pilis iš smėlio. Bet jos dingsta nuo pirmos bangos. Ar ne toks ir jūsų, aktoriaus, gyvenimas? Ypač teatro aktoriaus. Kiekvienas vaidmuo – kaip smėlio pilis, taip greitai subyranti?

– Absoliuti tiesa.

Bet iš sauso smėlio pilies nenulipdysi. Jis turi būti drėgnas, su turiniu. O iš tokio nulipdai aukštus bokštus.

Suvaidinai šiandien, kažkas įvyko. Ir taip būna vieną vienintelį kartą. Kitą dieną labai stengiesi, ir kuo labiau stengiesi, tuo prasčiau, niekas neįvyksta. Atkartoti įvykusio spektaklio – neįmanoma. Kaip sau pagelbėti, kai reikia septintą valandą išeiti į sceną, kad atsirastų tas mistinis įkvėpimas? Nežinau.

– Žinote. Savo knygoje „Mintys scenos paraštėse“ sakėte: „Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda.“

– Taip. Jei ta būsena yra, suvaidinsiu. Žiūrovas nekaltas, jei man nepavyksta. Egzistuoja tam tikra technika, būdai, bet aš to neišmokau. Niekas nepatarė kaip kurti meną. Kas tai yra, kada jis prasideda. Ir graužies, kankinies, kad tau nepavyko. Neišmokau į vaidybą žiūrėti kaip į amatą, kurio išmokstama.

Čia ir H.Vancevičius tragedija. Jis puikiai buvo įvaldęs Stanislavskio sistemą. Ir kol buvo kuriama jos rėmuose, buvo puikių spektaklių. Bet ir teatras nestovi vietoje. Jei nėra judėjimo, teatras baigiasi.

– Jei jums gyvenime tektų pakartoti savo kelią, jūs vėl pasirinktumėte aktorystę, bet ne fiziką?

– Taip. Nieko nekeisčiau. Gal išvis išmesčiau fiziką. Bet anuomet negalėjau pasipriešinti tėvo valiai. Artistų jis negerbė, vadino girtuokliais, paleistuviais...

– Jis sulaukė jūsų šlovės, didžiavosi sūnumi – aktoriumi?

– Ne, mirė anksti. Tik mama ilgai gyveno su manimi.

– Knygoje „Mintys scenos paraštėse“ suformulavote savo gyvenimo principus. Vienas jų: „Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena.“ Išmokote?

– Ne. Ir gaila. Nes gyvenime yra tiek gražių dalykų, bet mes pro juos praeiname užsimerkę. Deja. Nes vis galvoji – o, jei tą ir tą pasiekčiau. Ieškok vertybių šalia, o ne svaičiok. Dar mokausi šito.

– Savo dienoraštyje apie 1970-uosius metus jūs rašėte: „Aplink vergų veidai. Ir psichologija vergiška: už nugraužtą kaulą pasiruošę ranką laižyt. Jei nenori meluot, sukčiaut, gudraut – esi kvailas, glušas, juokingas, kaltas. Taip, kaltas, jei nepriimi visuomenės veidmainystės.“ Drąsūs žodžiai anuomet. Ką pasakytumėte apie mus šiandien? Ar išnyko vergo mentalitetas?

– Man nerimą kelia tos mūsų mažos valstybėlės neaiški ateitis. Labiausiai mes patys esame kalti. Mėgstame mylėti save, bet nemokame įvertinti kito, pakelt, pastūmėt, pagirt. Kodėl, aš nežinau.

Bet tą bruožą mūsų tautoj labai pastebiu. Ir tai didelių mūsų praradimų priežastis. Juk mūsų tiek mažai, ir vis tiek lenkiam prie žemės kitą, pilni pavydo, pykčio.

Jei būtų daugiau meilės, pagarbos vyresniems, vienas kitam, būtume pažengę toliau. Ir mes dar nelabai suprantam Biblijoje parašytų žodžių: „Laimė yra ne imt, o duot.“

Aš irgi ne šventasis. Nesu narcizas, įsimylėjęs savo atvaizdą. Bet egoizmo buvo pakankamai. O gal be jo ir nebūtų buvę poreikio eiti į sceną.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.