Dalios Ibelhauptaitės režisuotame „Fauste“ vynas trykšta iš falo

Nieko nuostabaus – čia režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir visa „Vilnius City Opera“ (VCO) kūrybinė komanda repetuoja Charles'o Gounod operą „Faustas“, kurios premjera – jau kitą savaitę, vasario 15-19 d.

Scenos gilumoje – kita, kabareto, scena, kol kas uždengta tamsiai raudona aksomine užuolaida. Priešais ją – staliukai ir Vienos kėdės. Į sceną pasipila žmonės – Kauno valstybinio ir VCO chorų dainininkai, tapę kabareto lankytojais, tarp jų energingai šmirinėja plikablauzdžiai padavėjai, tarp kurių galima išvysti ir mums gerai pažįstamą šokėją Deividą Meškauską.

Įsisiūbuoja linksmybės – juk repetuojama pirmojo veiksmo antrasis paveikslas, mugė, paprastai vykstanti miesto aikštėje. VCO spektaklyje ją pakeitė kabaretas, nes ir viso „Fausto“ veiksmas vyksta XIX a. antrosios pusės Paryžiuje, dekadanso epochoje.

„Tada viskas atsirado: plačios gatvės, kabaretai, šou, malonumai, fotografija, elektra... Tada ir perteklius atėjo į žmonių gyvenimą“, – savo sumanymą paaiškino D.Ibelhauptaitė.

Linksmybes kiek prigesina vienas į karą išeinantis Margaritos brolis Valentinas. Rumunų baritonas Bogdanas Baciu dainuoja garsiąją Valentino kavatiną „Dieu clement, o Dieu d'amour!“ („Dieve visagali, meilės Dieve!“).

Pasibaigus kavatinai, prie Valentino prieina Margarita (prancūzų sopranas Nathalie Manfrino) ir užkabina jam ant kaklo savo medalioną. Tuo metu studentas Vagneris bando užtraukti dainelę apie žiurkę, bet staiga prasiskleidžia raudonoji uždanga ir kabareto scenoje išdygsta Mefistofelis (bosas Tadas Girininkas), mokantis geresnę dainą. Žinoma, tai garsieji kupletai „La veau d'or est toujours debout!“ („Vien tik auksas valdo mus, žmonės jam tarnauja...“)

Daugumoje „Fausto“ spektaklių po kupletų Mefistofelis beda špaga į iškabą, ant kurios nupiešta vyno statinaitė, iš jos stebuklingai pasipila vynas ir visi puola jį gerti.

Į dekadanso laikus perkeliantis VCO „Faustas“ žiūrovams čia parengė dekadansišką staigmeną. Bus linksma, juolab kad patys dainininkai skundėsi: „Iš juoko negalime dainuoti.“

„Faustas“ – turbūt vienas tokių kūrinių, kurio siužetą žino net tie, kurie nelaikė rankoje Johanno Wolfgango Goethe's poemos. Tai buvo ir viena priežasčių, kodėl VCO pasirinko šį kūrinį, Ch.Gounod perkeltą į muzikinę partitūrą, savo dešimtmečio premjerai.

„Dešimt metų teatro istorijoje labai mažai, bet kolektyvui, kuris atsiradęs iš nieko, iš svajonių, kaip oro pilys ant smėlio, dešimt metų labai daug. Mes norėjome rasti kūrinį, kuris atspindėtų mūsų nueitą kelią, tam tikrą brandą, mūsų solistų laimėjimus, – kalbėjo režisierė D.Ibelhauptaitė. – Norėjosi kūrinio, kuris būtų etapinis ne tik mūsų kolektyvui, bet kiekvienam žmogui. Norėjosi, kad žiūrovai būtų mūsų dalimi. Manau, kad „Faustas“ – toks kūrinys.

Be to, „Fausto“ istorija dabar labai aktuali – gyvename tokiu metu, kai anksčiau ar vėliau kiekvienam žmogui iškyla klausimų apie gyvenimo kompromisus, materialines ir dvasines vertybes.

Ar dvasinės, moralinės vertybės stiprios XXI amžiuje? Kiek galime už jas kovoti, kai gyvenime tiek pagundų? Man regis, jų dabar kur kas daugiau negu bet kada. Kaip sugebame joms atsispirti arba neatsispirti ir kas atsitinka tuomet, kai metiesi į kraštutinumus?

Faustas iš pradžių yra mokslininkas, karjeros žmogus, visko pasiekęs. Jis visą gyvenimą dirbo ir staiga gyvenimo gale supranta: „Aš negyvenau!“. Tada jis viską meta ir visa galva neria į emocinius pojūčius, nori pavyti laiką, būti jaunas, nori aistrų, to, ką, prarado.

Pusiausvyros neturėjimas, man atrodo, mums labai aktualus. Dažnai metamės į kraštutinumus ir dažnai materialinės vertybės nugali, per mažai kalbame apie dvasines vertybes.

Norėjosi sukurti spektaklį, kuris provokuotų dialogą, ginčą, diskusiją. Kai žmonės pradeda kalbėtis, jie randa savo tiesą. Dėl visų tų priežasčių ir pasirinktas „Faustas“.

„Faustą“ kuria žmonės, daug prisidėję prie „bohemiečių“ raidos. Tai – „Bohemos“ scenografas Dickas Birdas, pirmasis šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, sugebėjęs ištrūkti iš savo darbų Niujorke ir Londone ir atvykęs į Vilnių apšviesti „Fausto“, kostiumų dizaineris Jonas Morrellis, su kuriuo tai jau penktas lietuvių darbas.

Naujas veidas – choreografas Johnas Rossas. „Faustą“ VCO kuria beveik be kupiūrų, pirmą kartą spektaklyje bus baletinių intarpų.

Susirinko puiki dainininkų komanda. Du Faustai – Edgaras Montvidas ir meksikietis Diego Silva, dvi Margaritos – Lana Kos iš Kroatijos ir prancūzė N.Manfrino, du Valentinai – Laimonas Pautienius ir rumunas B.Baciu, dainuojantis Štutgarto teatre, du Mefistofeliai – Almas Švilpa ir T.Girininkas.

E.Montvidui Faustas – etapinis darbas. Jis buvo pirmas Rudolfas, pirmas „bohemietis“. Kai „bohemiečiai“ atsisveikino su Edgaro Verteriu, visada žinojo, kad bus ir Edgaro Faustas.

28 m. meksikiečių tenoras D.Silva vos prieš savaitę dainavo Niujorko „Metropolitan Opera“, Faustą yra dainavęs Paryžiaus operoje. Dauguma vokalo specialistų jam pranašauja puikią ateitį.

„Malonu Lietuvos publikai pristatyti A klasės balsą, jau įvertintą didžiausių pasaulio teatrų. Mums labai pasisekė, tai mūsų bendradarbiavimo su viena didžiausių pasaulio agentūrų „Askonas Holt“ vaisius. Kitomis sąlygomis negalėtume prisikviesti tokio lygio solistų. Norėjosi, kad per dešimtmečio premjerą kiekvienas solistas būtų tarptautinės klasės“, – džiaugėsi D.Ibelhauptaitė.

32 metų kroatė L.Kos scenoje debiutavo 17 metų Nakties karalienės partija Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Stebuklingoji fleita“. Ją išgirdo legendinis violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius ir iškart pasikvietė į Maskvos Didįjį teatrą padainuoti Natašos Rostovos naujame Sergejaus Prokofjevo operos „Karas ir taika“ pastatyme. Ji dainavo festivalyje „Arena di Verona“, Miuncheno, Tel Avivo ir kituose garsiuose operos teatruose.

Prancūzė N.Manfrino Margaritą yra dainavusi beveik visuose Prancūzijos teatruose.

Gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus.

Per televizorių jau sukasi „Fausto“ anonsas. Tie, kurie artimiau pažįsta dirigento G.Rinkevičiaus šeimą, mato, kad jame nufilmuotas ir 83 m. dirigento tėvas Justinas. Kaip jis ten atsidūrė?

„Senojo Fausto vaidmeniui iš visų garbaus amžiaus žmonių tinkamiausias Gintaro tėtis, – įsitikinusi D.Ibelhauptaitė. – Tai žmogus, kuriam jau per 80 metų, o iš jo energija trykšta net ne fontanais, o kaip taifūnas. Faustas ir turi skleisti pozityvą, energiją, šviesą. J.Rinkevičius atranką perėjo be konkurencijos!“