Proga padainuoti šio teatro „Otele“ jam pasitaikė labai netikėtai. Susirgus latviui Aleksandrui Antonenkai, buvo numatytas kitas šio artisto antrininkas, bet liga paguldė ir jį – laužą teko gesinti solistui iš Lietuvos.
O V.Vyšniausko debiutas buvo toks sėkmingas, kad jam patikėjo dar tris „Otelo“ spektaklius.
Repeticijos – kaip miražas
Kai Vaidas gelbėjo „Otelą“ Bavarijos valstybinėje operoje 2013-aisiais, ten galėjo ruoštis debiutui dvi dienas. Dabar jis turėjo suspėti per šešias valandas.
Sceninė ir muzikinė repeticijos, kostiumų matavimasis ir pagaliau spektaklis tarsi susiliejo į karštligišką miražą, kuriame drauge su solistu sukosi būrys režisieriaus asistentų, aprengėjų ir grimerių.
Tačiau artistą tvirtai vedė patyręs gidas – režisierius Wolfgangas Schilly, dirbantis šiame teatre per kelis dešimtmečius ir bendravęs turbūt su visomis pasaulio operos garsenybėmis.
Tiesa, jis tik padėjo atkurti Christine‘s Mielitz dar 2006-aisiais režisuotą „Otelą“, jau parodytą garsiojoje Vienos scenoje dešimtis kartų.
Tačiau praėjusios savaitės spektakliai su lietuvių tenoru sulaukė ne mažesnio dėmesio nei premjera – juos aprašė ne tik svarbiausi Vienos leidiniai. Mat pirmą kartą „Otelą“ dirigavo austrų dievinamas Giuseppe‘s Verdi žinovas Marco Armiliato, Jagą dainavo tituluotas baritonas Carlosas Alvarezas, o Dezdemoną – Vienoje mylima ukrainiečių dainininkė Olga Beszmertna.
„Vienos valstybinė opera parodė visus savo privalumus ir kodėl ji vadinama vienu žymiausių pasaulio operos teatrų“, – rašė praėjusią savaitę po „Otelo“ pasaulio spauda.
Pateko po didinamuoju stiklu
Pasak „Der Standard“, sėkmė neaplenkė ir debiutanto iš Lietuvos: „Kristianas Benediktas ištvermingai, su dramatine jėga perteikė sužeistos sielos kančias, peraugančias į žudiko pamišimą“. Tuo metu „Die Presse“ ypač patiko solisto didysis monologas. Anot recenzento, „debiutantas kovėsi narsiai, nors neišvengė ir žaizdelių – turbūt dėl nervinimosi.“
„Operatraveller“ pripažino, kad lietuvio balsas gal ir nėra toks galingas kaip kitų atlikėjų, bet – įdomus. „Jis viską giliai išgyveno, o finalinėje scenoje tikrai sujaudino“, – teigė kritikas.
Jo nuomone, tenoras patobulėjo per pora metų nuo „Otelo“ Bazelyje, kurį režisavo skandalingasis Calixto Bieito, – geriau save kontroliavo, įliejo daugiau vokalinių niuansų.
Gerbėjai seka karjerą
Debiutu Italijoje prieš ketverius metus prasidėjusi, jau 13 šalių apėmusi V.Vyšniausko „Otelo“ epopėja įtvirtino jo vardą tarp ryškiausių šiandien šio vaidmens atlikėjų. Į amžinybę iškeliavus iškiliam Pietų Afrikos tenorui Johanui Bothai, kurį lietuvis pavadavo Miunchene, jų liko vos keli.
V.Vyšniauskas kūrė Otelą jau per 100 kartų, maždaug 15-koje skirtingų versijų kraštuose nuo Kanados ir Čilės iki Suomijos ir Beiruto. Jis yra dainavęs net trijuose skirtinguose „Oteluose“ vienu metu, kūręs pavydųjį maurą, vos išlipęs iš lėktyvo, po 8 valandų naktinio skrydžio.
„Pasirodo, žmonės seka mano karjerą. Vieniečiai po mano debiuto juokavo, kad pagaliau teikiausi atvykti ir pas juos. Buvau nustebęs, kai po spektaklio pamačiau būrelį gerbėjų, laukusių manęs ilgiau kaip valandą dėl autografo. Jie atsinešė kažkur susirastų mano nuotraukų, sakė komplimentus. O juk gal ką tik buvo klausęsi Anos Netrebko ir Roberto Alagnos „Trubadūre“, Leo Nucci „Nabuke“, – džiaugėsi V.Vyšniauskas.
