Kodėl iširo džiazo žvaigždžių trio? Kiekvienas jų, kaip ir „The Beatles“ muzikantai, priežastis aiškina skirtingai. Skaitytojams pateikiame „Lietuvos ryto“ žurnalistei Laimai Lavaste duotą atvirą V. Ganelino interviu.
- Jums ir jūsų bendražygiams įteikta svarbiausia Lietuvos kultūros premija. Pagaliau! Taip sako džiazo bendruomenė apgailestaudama, kad to nepelnytai reikėjo laukti tiek metų. O kokie jausmai jūsų širdyje?
– Kiekvienas profesionalas džiaugiasi, jei jo darbas įvertinamas, pageidautina gerai. Džiaugiuosi ir aš.
– Bet sakoma: pavėluotas teisingumas – pusė teisingumo...
– Laikas, kada būsi įvertintas, priklauso ir nuo norų tų asmenų, kurie turi galią nuspręsti... Visas mano gyvenimas buvo kūryba ir kūrybiniai atradimai, o ne premijos laukimas.
– Atvirai kalbėdamas apie priežastis,kodėl iširo legendinis trio, esate paminėjęs, kad asmenybėms kuriant kartu ateina laikas, kai kiekvienas ima „ traukti antklodę“ į savo pusę. Turbūt dėl to jau ir nebeįmanomi jūsų bendri koncertai?
– Aš manau,kad mes visi jau seniai gavome po savo antklodę.
– Vieninteliame bendrame koncerte susitiksite po kelių dešimtmečių. Ir?
– Išeisime į sceną, atsisėsime prie savo instrumentų... – ir tada pamatysime.
1986-ieji, rugsėjo 12 diena. Minia prie Filharmonijos durų – „Ganelino trio“ penkiolikmečio koncertas Vilniuje. Trio – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas – šlovės ir kūrybos viršūnėje. Išleisti 43 diskai, gastroliuojama po visą pasaulį, ką tik pasibaigę sėkmingai koncertai džiazo tėvynėje – Amerikoje. Kad trio koncertas filharmonijoje bus paskutinis, tą vakarą žinojo tik vienas žmogus – V.Ganelinas.
– Maestro, prisimenate – 1987-ųjų spalis, Vilniaus geležinkelio stotis. Gausybė žmonių išlydi jus su šeima – išvykstate į Izraelį. „Ganelino trio“ baigė savo egzistavimą. Džiazo gerbėjai tai priėmė taip pat skaudžiai, kaip pasaulis 1970 metais atsisveikino su „The Beatles“. Kodėl jūs išvykote? Juk Lietuvoje jau alsavo laisvės nuotaikos. Tik nepasakokite populiarios pasakos, esą dėl artimųjų sveikatos.
– Net Izraelyje manęs klausė, ko čia atvažiavai, o ne į Ameriką?
Atsakiau paprastai – atvykau ilsėtis. Ir ilsiuosi iki šiol.
Man pačiam toks mano sprendimas buvo netikėtas, lyg nuleistas iš dangaus. Lietuvoje gyvenau gerai. Darbas Rusų dramos teatre, kūryba, trio, nejaučiau antisemitizmo. Taip, mano kūnui čia buvo patogu, bet dvasiai reikėjo poilsio, laisvės. Negalima pataikauti kūnui.
– Bet Lietuvoje jau alsavo laisvė, nepriklausomybė buvo ant slenksčio.
– Dabar vis dažniau pamanau, kad mes visi užprogramuoti, ir mūsų poelgius nulemia pasibaigianti programa. Taip, tuo metu jau alsavo laisvė. Bet drauge su ja kilo konfliktų, trintis tarp tautų, pasigirdo kalbų -- viskuo kalti žydai. Į Vilnių su tėvais atvykau 1951 metais 7-metis vaikas. Čia užaugau. Bet netikėtai pajutau, kad čia esu nekviestas svečias. Ir reikia grįžti namo. Išvykau ne laimės ieškoti, o namo.
– Bet Izraelyje niekada negyvenote. Ką jums reiškė ta šalis, kas ten jūsų laukė?
– Niekas nelaukė. Net giminės, jau nuo 1972-ųjų ten įsikūrę, sakė – nevažiuok, bus sunku. Nuolatiniai karai, karštis, nežinoma kalba. Bet supratau, kad visur kitur, net Amerikoje, būsiu tas nekviestas svečias. Aš grįžau į istorinę mūsų žemę.
– Ar išvykdamas nesusimąstėte, kad nuvylėte, gal net išdavėte savo draugus – V.Čekasiną ir V.Tarasovą? Jūs išardėte garsųjį trio.
– Ne visai taip. Jau kelerius metus tarp mūsų buvo trintis. Drauge buvome 15-ka metų, jūsų paminėti bitlai traukė tik dešimt. Matyt, kiekvienas jau norėjome įtvirtinti save. Ir V.Tarasovas, ir V.Čekasinas su savo projektais kažkur išvykdavo be trio. Gal tai buvo normalu, gal aš naiviai įsivaizdavau, kad yra grupė, privalome būti kartu. Aš stengiausi „į kairę“ nebėginėti, draugų neapvilti. Kai prasidėjo tie bėgimai „į kairę“, prasidėjo ir grupės irimas.
– Jūs nutylite apie kūrybinių idėjų savinimąsi, „antklodės“ traukimą į savo pusę. Juk tai nereta džiaze?
– Apie tai klauskite mano bendražygių.
– Bet tai buvo „Ganelino trio“.
– Idėjos – sudėtingas dalykas. Yra žmonių, kurie jas „pagauna“, prideda savo reakcijas, ir išeina puikus rezultatas. Visa tai buvo mūsų trio. Kai jau vienas važinėjau po festivalius, buvo daug nusivylimo. Atrodo, groji su kūrybingu žmogumi, bet jis tik varo savo liniją, daužo instrumentą, negirdėdamas manęs. Aš taip pat mėgstu ekspresiją, bet kūrinyje turi būti logika, kulminacija, o mintis turi kažkur atvesti.
– Kažkodėl anuomet mes, klausytojai, nesusimąstydavome, kodėl buvo būtent „Ganelino trio“, kai drauge kūrė trys ryškios asmenybės?
– Priminsiu, kad Ganelino trio arba duetas jau buvo gerokai prieš susikuriant mūsų trio.
Jūs prisimenate tokią kavinę buvusioje Liudo Giros gatvėje – „Jaunystė“? Turbūt ne. Štai ten, o ne „Neringoje“, gimė džiazas, gal jau 1964 metais. Man buvo dvidešimt. Čia vyko pirmosios fotografijų parodos, poezijos skaitymai. Čia klausydavomės džiazo diskų, atsiųstų iš Vakarų. Stovėjo iš „Pergalės“ kino teatro atitemptas pianinas, mažiukas, bet tikras „Steinway“! Ten aš ir pradėjau groti džiazą su Aleksandru Melniku ir Grigorijumi Talasu, vėliau – su Juozu Rumilaičiu. Taip gimė „Ganelino trio“.
V.Tarasovas į mano grupę atėjo tik 1967 m. Atsirado Ganelino duetas, nes idėjos daugiausiai buvo mano. Kūrėme beveik revoliucingą muziką – grojome be kontrabosininko, kas atrodė neįmanoma.
V.Čekasiną iš Sverdlovsko atsitempėme į Vilnių 1971 m. Prasidėjo mūsų vakarai „Neringoje“, pirmosios gastrolės, į kurias mus kartais išleisdavo Maskvos „Goskoncertas“. Netrukus išleisti nebebuvo įmanoma – jis būdavo užverstas prašymais iš viso pasaulio.
Mus visus tris iš skirtingų vietų – Maskvos, Archangelsko ir Sverdlovsko į Vilnių suvedė laimingas atsitiktinumas. Mes buvome kaip vienas – taip vienas kitą supratome.
– Ką manote šiandien – ar galėjo „Ganelino trio“ anuomet atsirasti Maskvoje?
– Tai svarbi tema. Visada sakau, kad Lietuva buvo viena iš laisviausių respublikų meno srityje. Net komunistai čia buvo progresyvūs.
Maskvoje kompozitoriai privalėjo kurti retoriką. Vilnius buvo meno oazė. Mes kūrėme modernią muziką ir niekas nedavė per galvą.
– Tačiau be Maskvos leidimo niekur nebūtumėte išvykę, užsienis apie jus nedaug būtų išgirdęs. Gal Maskva suprato, kad jūs gera prekė, uždirbanti jai honorarus ir leidžianti pasauliui girtis – matote, kokia pas mus kūrybos laisvė?
– Jūs visiškai teisi. Pirmieji mus išgirdo lenkai, iš jų – platusis laisvas pasaulis. Ėmė mus visur kviesti. Maskva atsakydavo: „Tokio trio nėra“. Arba: „Jiems nepasiuvo kostiumų“. Bet pakvietimų buvo tiek daug, kad buvo nuspręsta nusileisti ir užmerkti prieš mūsų muziką akis.
– Prisimenate anų laikų posakį: „Šiandien groji džiazą, rytoj išduosi tėvynę“? Labai populiaru aiškinti, kad džiazo muzika kovojo prieš sistemą, buvo opozicinė. Bet jei būtų taip, kam džiazas būtų reikalingas laisvoje visuomenėje? Gal viskas paprasčiau – džiazas yra sieloje laisvų žmonių kuriama muzika?
– Niekada nesutiksiu, kad džiazas kovojo prieš sistemą. Man patinka revoliucija muzikoje, ir tuo pasižymi džiazas. Visada buvau toli nuo politikos. O kai supratau, kad mūsų trio išnaudojamas politiniais sumetimais, net atsisakiau vykti į gastroles į Angliją.
Aš su sistema niekada nekovojau. Kovojau pats su savimi, kad muzikoje rasčiau naujų muzikinių idėjų.
– Esate pasakojęs, kad „revoliucionieriais“ kartais tapdavote atsitiktinai.
– Taip, buvo net anekdotinių situacijų. Sukūrėme programą „Namų muzikavimas“, nuvykome į Maskvą. Scenoje pastačiau toršerą, stalą, sofą. Uždanga pakyla, mes su V.Čekasinu sriaubiame arbatą, V.Tarasovas miega ant sofos. Imame kažką groti, jis miega. Pagaliau pabunda, ima mušti būgnus, triukšmas, aš švilpiu milicininko švilpuku, stoja tyla. Kai antroje dalyje pakyla uždanga, mes visi lyg niekur nieko skaitome laikraščius.
Atsitiktinai ten buvo išspausdintas didžiulės L.Brežnevo nuotraukos, publika pamatė. Ir kilo šnabždesys – štai kokie jie drąsūs, kaip jie parodijuoja sistemą! O buvo tik atsitiktinumas.
– Tai, ką girdžiu, labai primena vėlesnius V.Čekasino performansus?
– Matote, kiek daug mano idėjų buvo panaudojamos vėliau. Kaip ir sakiau – nieko naujo nėra, viskas turėjo pradžią.
– Pats laikas jus pakalbinti apie savitą jūsų ir „Ganelino trio“ stilių, palikusį ryškų pėdsaką pasaulio džiazo istorijoje. Klausimas – „kaip jūs kuriate?“ – kiekvienam kūrėjui sunkiausias. Bet pabandom?
– Aš nežinau, iš kur tai eina. Vieną kartą per mano solinį koncertą į užkulisius atėjo žmogus ir pasakė: „Tai ne tu groji, tai groja jis“, – ir parodė į lubas. Na, per koncertus visada būna ir paplaukusių klausytojų. Bet ėmiau save stebėti ir supratau – taip, aš esu laidininkas kažko ten viršuje, kuris siunčia man informaciją. Nes ne visada galiu paaiškinti, kodėl groju tą ar taip. Juk iš anksto to nerengiu.
– Jūs nesurašote savo kūrinio natų -- mačiau ten tik kažkokius hieroglifus. Bet yra džiazmenų, kurie viską surašo iki paskutinės natos. Ar gali būti griežtos natos džiaze, kurio esmė – improvizacija?
– Jūs pati ir atsakėte. Aš jau 20 metų nežinau, ką aš grosiu, kai sėdu prie fortepijono. Tai rizikinga, bet man įdomu, kurti dabar, kai nuo kažkurios natos kuriasi frazė.
– Bet jūsų kolegos turi kvėpuoti tuo pačiu? Nelengva rasti tokius partnerius.
– Toks buvo „Ganelino trio“.
– Paklausiu to, ką turbūt girdėjote šimtą kartų – ar įmanoma, kad kada nors vėl išgirsime legendinį „Ganelino trio“?
– Mes bandėme prieš dešimtmetį susirinkt, pagrojom, net plokštelę įrašėm. Muzikuoti nebuvo sunku. Bet supratau, į tą pačią upę dukart neįbrisi. Negalima šiandien daryti tai, ką darėme prieš 30 metų.
– Kodėl?
– Mes visi trys jau per toli nuėję. Tas „antklodės“ tempimas į savo pusę būtų dar stipresnis. Aš pasakiau -- gal ir sutikčiau, jei ir toliau tai būtų „Ganelino trio“. Gal tai ir egoizmas. Ne dėl to, kad aš geresnis. Tai istorinė, kūrybinė tiesa. Mano talentingi bendražygiai vėliau patys savarankiškai plėtojo mano idėjas, jiems puikiai pavyko.
Bet „Ganelino trio“ vienam iš kolegų netiko. Buvo aišku, kad drauge kurti nepavyks. Kokio nors styginio kvarteto nariai tarpusavyje gali net nesikalbėti, bet puikiai sugros L.van Beethoveną. „Ganelino trio“ tai nebūtų įmanoma.
– Bet buvo ir kompromisinis pavadinimas – „GTČ“?
– Jis buvo sukurtas dirbtinai, tik SSSR ir Lietuvoje. Ir neteisingas. Pagal orkestruotę po pianisto turėtų eiti saksofonisto pavardė, po to – perkusininko. Būtų „TČG“. Neskamba. Vėl kompromisai. Tad geriau aš ilsėsiuosi ir saugosiu sielos ramybę, dėl kurios ir išvykau į Izraelį.
– Ir niekada nesigailėjote to savo sprendimo? Ar radote ten tą sielos laisvę, kurios troškote?
– Taip, radau. Kūnui ten nebuvo lengva. Kaip ir visi, gavome vieną mažiuką kambarėlį. Reikėjo eiti mokytis kalbos, bet reikėjo ir kažkiek užsidirbti. Mokytis buvo sunku, nes kasdien ėjo pažįstami. Buvau pasirengęs net dirbti šiukšlių išvežiotoju, bet, pasirodo, gauti tą darbą sunku, sava „mafija“, nes gerai moka, o dirbti tik porą valandų iš ryto.
Kaip muzikantą mane Izraelyje žinojo, tik atvykusį, tiesiai iš oro uosto, nuvežė į garsų džiazo klubą. Izraelyje gyveno daug kolegų muzikantų, atvykusių iš Vilniaus, Rygos, Maskvos.
Netrukus sukūriau ir „Ganelino trio“, ir „Ganelino duetą“. Ėmėme koncertuoti, dalyvauti festivaliuose. Iki šiol turiu nemažai gastrolių pasaulyje ir kūrybinės veiklos.
Bet didžiausią malonumą man teikia mokytojo, dėstytojo darbas.
Per pažįstamus tik atvykęs greitai gavau mokytojo darbą muzikos mokykloje. Nemokėjau kalbos, bet Izraelyje, kuris yra tikras Babelio bokštas, į tai visi žiūri tolerantiškai. Su vaikais susikalbėti gali ir žaisdamas, svarbiausia, kad jiems būtų įdomu. Ir mane suprato. Vėliau ėmiau dėstyti Tel Avivo muzikos akademijoje, kur dirbu jau 25 metus.
Anuomet labai nustebino studentų ir dėstytojų santykiai, kai nėra to „tamsta dėstytojau“, o yra kolegiškumas. Jie mane patį verčia nuolat tobulėti.
Esu laimingas žmogus.
– Bet beveik kasmet atvykstate į Lietuvą. Vaikštote po Vilnių, kurio Senamiesčio gatvelėmis dar mena mažą mokinuką, su natų sąsiuviniais skubantį į J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, muzikos gerbėjai dar atpažįsta legendinį džiazmeną V.Ganeliną. Ar Vilnius jums liko švente, kuri niekada nesibaigia ir visada su jumis?
– Būtent! Jis kupinas vaikystės ir jaunystės prisiminimų, kasmet gražesnis, jaukesnis, modernesnis, pilnas muzikos ir šypsenų.
