– Griežiate ne tik smuiku, bet ir barokiniu smuiku, altu bei violoncello da spalla. Laimėjote prestižinius tarptautinius Jaschos Heifetzo, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Michaelio Hillo smuiko konkursus bei ypač vertinamą alto konkursą „Tokyo“. Kaip sugalvojote pradėti groti dar kitais styginiais instrumentais? Koks buvo jūsų kūrybinis kelias?
– Svarsčiau, kur galiu judėti toliau, kuo galiu išsiskirti iš kitų muzikantų ir pagalvojau, kodėl gi man negroti altu? Ilgai galvoti neteko, neturėjau nė vieno argumento prieš? Manau, kad ne muzika skirta instrumentui, o instrumentas muzikai. Man labai patinka groti skirtingą muziką, o atliekama skirtingais instrumentais ji skamba visiškai kitaip. Su barokine muzika visuomet turėjau glaudų ryšį, o netikėtai atradęs tokį instrumentą kaip violoncello da spalla gana greitai išmokau juo groti ir nuo šiol beveik visuose koncertuose juo griežiu.
– Lietuvoje jau esate koncertavęs ne kartą. Tiek Vilniaus Kongresų rūmų, tiek Lietuvos nacionalinės filharmonijos, tiek Pažaislio muzikos festivalio salės buvo pilnos, o žmonės plojo atsistoję. Taip pat ne kartą vedėte ir meistriškumo kursus Vilniuje. Kokie klausytojai jus pasitinka Lietuvoje?
– Labai malonu atsakyti į šį klausimą. Kai dalyvavau J.Heifetzo konkurse Lietuvoje 2008 m., grojau Ludwigo van Beethoveno koncertą su filharmonijos orkestru ir man labai pasisekė – laimėjau pirmąją vietą. Džiaugiuosi, kad kiek atvažiuočiau koncertuoti į Lietuvą, jaučiu tik šilčiausią ir, sakyčiau, net pakylėjantį publikos palaikymą, kad ir kokią programą atlieku. Visada jaučiu publikos atvirumą, šilumą ir tikėjimą tuo, ką darau. Tai kiekvieną mano pasirodymą dar labiau praturtina ir suteikia malonumo.
Tikiuosi, kad mano pasirodymas „Vaidilos“ teatre kovo 5 d. taip pat turės panašią žiūrovų reakciją, savo ruožtu aš dėl to labai stengsiuosi. Lietuvoje gyvena nemažai mano draugų muzikantų. Todėl visada išlieka tik pozityvūs jausmai ir išgyvenimai. Taip pat tikiuosi, kad dar pavyks Lietuvoje pagroti ir su orkestrais. Man tai būtų labai malonu.
– Šiuo metu gyvenate Berlyne. Koks kultūrinis gyvenimas ten verda?
– Manau, kad Berlynas yra vienas aktyviausių kultūros centrų Europoje – čia galima rasti bet kurio aukščiausio lygio meno, ypač simfoninių orkestrų. Dažnai į tokius koncertus ir einu – į Berlyno filharmoniją. Tačiau mano tikslas, kad mano atliekamą meną išgirstų ir įvertintų, o tam reikia dirbti iš visų jėgų. Berlyne, ten, kur aš gyvenu, man tai puikiai sekasi. Mano nuomone, Berlynas – geriausias miestas pasaulyje. (Juokiasi.).
– Atliekate labai skirtingų žanrų, epochų ir stilių muziką – nuo Giovanni Gabrieli ir Johanno Sebastiano Bacho iki Belos Bartoko ir Alfredo Schnittke's. Jūsų koncerte, kuris įvyks kovo 5 d. „Vaidilos“ teatre, skambės N.Paganini muzika. Kapričai smuikui solo – kūriniai, kurie įkandami ne kiekvienam. Kas lėmė būtent tokį jūsų pasirinkimą?
– Mano repertuare daug skirtingų programų, tačiau N.Paganini programą paruošiau tuomet, kai tik sulaukiau Kristaus amžiaus (33 m.) – jaučiuosi pakankamai subrendęs pristatyti tokią programą, kuri man, kaip muzikantui, yra nepaprastai įdomi. Taip, visi žino, kad tai sunkios pjesės, reikalaujančios virtuoziškumo, techniškumo, tačiau sunkiausia pagroti 24 pjeses taip, kad publika neužsnūstų ir nepavargtų. Jeigu kas nors trunka vienodai ir ilgai, greitai atsibosta.
Tie virtuoziški pasažai, mano nuomone, yra tikras grožis, tačiau aktyvumas ir teisinga energetika scenoje – vienas sunkiausių uždavinių. Išduosiu paslaptį, kad per pasirodymą „Vaidilos“ teatre bus solo spektaklis, kuriame grosiu ne tik skirtingais instrumentais, bet ir naudosiu kitas papildomas meninės išraiškos priemones. N.Paganini dažnai savo pasiruodymus paversdavo teatru – ir muzikine, ir vizualine prasme. Jeigu man pavyks tai perteikti, būsiu laimėjęs.
Norėčiau, kad tą valandą, kol koncertuosiu, žmonės visiškai pamirštų virtuoziškumo kriterijus ir kiekvienas pajaustų tikro monospektaklio emocijas.
Atliksiu kūrinių ir su pianiste Indre Baikštyte, su kuria palaikome draugiškus ir šiltus ryšius dar nuo J.Heifetzo konkurso laikų. Tai, mano nuomone, nuostabi pianistė: mane nepaprastai žavi, kaip ji akompanuoja. Ji sugeba mane suprasti iš pusės muzikinės frazės ar judesio, o tai gyvenime yra tikra retenybė. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad turėsiu vėl galimybę koncertuoti būtent su Indre.
– Kokia muzika skamba jūsų namuose?
– Muzika, kurią pats atlieku, paprastai užima visą mano laiką, todėl kitokiai muzikai vietos tiesiog nebelieka. Muzika – tai gyva materija. Kai tu ją priimi analitiškai bei jautriai, taip, kaip man, atlikėjui, ir priklauso priimti, – muzikos įrašas tampa tik fonu. Geriausia muzika, kurios galiu klausytis namuose, tyla – ji padeda pailsėti ir vėl pasikraunu energijos naujai darbo dienai.
– Koncertuojate visame pasaulyje, ar užtenka laiko poilsiui? Kaip praleidžiate laisvalaikį?
– Esu be galo laimingas būdamas iš tų žmonių, kurie gyvena iš to, ką mėgsta daryti. Todėl sunku pasakyti, ar man reikalingas toks dalykas kaip poilsis, nes gaunu labai daug teigiamų grįžtamųjų emocijų iš koncertų. Vis dėlto šiuo metu aktyviai sportuoju – daug plaukioju baseine, žaidžiu futbolą, biliardą – leidžiu pailsėti mintims, kūnui ir sielai.
– Daug kas sako, kad sportas – ne muzikantams, kad reikia saugoti rankas ir panašiai.
– Na, manau, plaukiojimas ir biliardas saugus sportas muzikantams, nors visai neseniai plaukiodamas baseine netyčia stuktelėjau kažkam alkūne ir praskėliau nosį. Akivaizdu, kad labai energingai plaukiojau... O futbolas – irgi žaidimas kojomis, tad viską darant protingai, manau, galima drąsiai to imtis. Manau, kad nesportuoti daug pavojingiau sveikatai nei sportuoti. Kiekvienas muzikantas turi būti geros fizinės formos: to reikia rankoms, kvėpavimui, nugarai, kad galėtum atlaikyti koncertą be didelio vargo. Dar norėčiau išmokti šokti – muzika, sąveikaudama su judesiu, mane nepaprastai žavi ir traukia. Be to, neseniai buvau Pietų Afrikoje, kur mokiausi plaukioti banglente – man tai irgi labai patiko.
– Kokių per savo muzikinę karjerą turėjote keistų nutikimų scenoje?
– Šiam klausimui reikėtų iš anksto pasiruošti. (Juokiasi.) Prisimenu savo koncertą Berlyno filharmonijoje – tai buvo mano debiutas su orkestru. Berlyno filharmonijos salė yra apvali, turinti kelis įėjimus į sceną. Prieš koncertą nusprendžiau po salę pasivaikščioti ir, kai jau reikėjo lipti į sceną, nebesugebėjau rasti įėjimo į ją, tad taip ir likau stovėti jo neradęs... Buvo ir tokių istorijų, kad ateini į koncertą su smuiko dėklu, o smuiko jame nėra...
– Kokie projektai jūsų laukia ateityje?
– Iki koncerto „Vaidilos“ teatre turėsiu tikrą koncertų maratoną: du skirtingų programų koncertus su savo kvartetu, taip pat du skirtingų programų koncertus su skirtingais Suomijos orkestrais, o dar tarp šių projektų turėsiu naujojo disko įrašymą, tad laukia labai intensyvus, tačiau man asmeniškai labai įdomus laikotarpis.
Po koncerto Vilniuje važiuosiu į dirigavimo stažuotę Čekijoje. Visuomet ieškau naujų veiklų ir stengiuosi niekada nestovėti vietoje. Tad noriu nuoširdžiai padėkoti Dariui Mažintui, kuris mane pakvietė koncertuoti „Vaidilos“ teatre. Esu be galo laimingas galėdamas pristatyti savo N.Paganini programą Lietuvos publikai.
Smuikininkas S.Malovas ir išskirtinė N.Paganini kapričų smuikui solo programa. Kovo 5 d. 18 val. „Vaidilos“ teatras, Vilnius.
