Dažniausiai iškilminga ceremonija vyksta sostinėje. Nors prieš trejus metus, 2014-aisiais, ji surengta Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre.
Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijoms gauti buvo pateiktas 81 pasiūlymas apdovanoti spektaklių kūrėjus ir 4 pasiūlymai Padėkos premijai. Apdovanojimų fonde – 17 premijų už profesionalaus teatro meno darbus: 16 atminimo ženklų Auksinis scenos kryžius ir Boriso Dauguviečio auskaras.
Prasidėjus ceremonijai paaiškėjo, kad bus dar ir vienas prizas–siurprizas.
Šiemet įprastinę teatralų šventę paįvairino ir šalia teatro vykstanti protesto akcija. Klaipėdos „Apeirono“ teatras, negavęs nė vienos „kryžių“ nominacijos, socialiniame tinkle „Facebook“ visus pakvietė į renginį „Dedu Kryžių ant scenos kryžių“.
Pirmasis tą vakarą Klaipėdos dramos scenoje įteiktas apdovanojimas – Boriso Dauguviečio auskaras. Jis atiteko šokėjams ir choreografams Airidai Gudaitei ir Laurynui Žakevičiui (urbanistinio šokio teatras „Low Air“) už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas jungiant gatvės šokį ir teatrą spektakliuose „Kelionė namo“, „Žaidimas baigtas“ bei Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą keičiančią pedagoginę veiklą
Šokėjai dėkodami už apdovanojimą gerokai susijaudino ir pirmiausia prisiminė šviesaus atminimo šokio kritikę Vitą Mozūraitę.
Jaunojo aktoriaus Auksinį kryžių aktorė Virginija Kochanskytė įteikė Gretai Petrovskytei už Greis vaidmenį spektaklyje „Apvalytieji“, Jaunosios sesers vaidmenį spektaklyje „Vestuvės“ (OKT / Vilniaus miesto teatras) ir merginos vaidmenį spektaklyje „Neišmoktos pamokos“ („Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė ’16“).
Jaunoji aktorė užlipusi į sceną negalėjo susilaikyti nesijuokus iš džiaugsmo. Vietoj ilgų padėkų ji publikai palinkėjo smagaus vakaro ir pasveikino su gražiu pavasariu.
Dramaturgas, eseistas, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas, pabrėžęs, kad teatrą gali išgelbėti talentingi diletantai, atplėšė voką ir paskelbė nominacijos Teatras+ laimėtoją. Juo tapo spektaklio-žaidimo „Kodas: Hamlet“ kūrėjai (Lietuvos rusų dramos teatras): režisierė Olga Lapina, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė, dailininkė Renata Valčik, vaizdo projekcijų autorius Jonas Tertelis.
Geriausiu spektakliu vaikams paskelbtas „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras): inscenizacijos autorius ir režisierius J.Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.
J.Tertelis tarp kitų kūrėjų padėkojo ir S.Straukaitei, kuri pirmą kartą privertė jį rinktis „ne tarp džinsų ir marškinių, o tarp skirtingų formų“.
Žinomas teatro maištininkas Benas Šarka kimiu balsu paskelbė Šokio meno srities nugalėtoją. Auksinis kryžius atiteko vizualaus šokio spektaklio „Žaidimas baigtas“ kūrėjams (urbanistinio šokio teatras „Low Air“). Tai choreografai ir atlikėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, kostiumų dailininkė, scenografė, režisierė Lauryna Liepaitė, šviesų dailininkas ir videomenininkas Povilas Laurinaitis, improvizacinės muzikos atlikėjas Adas Gecevičius.
L.Žakevičius nuoširdžiai padėkojo savo žmonai ne tik už palaikymą, bet ir už sveiką konkurenciją.
2016 metų Šokėja tapo Goda Laurinavičiūtė už Melancholijos vaidmenį šokio spektaklyje „Melancholijos bokštai“ (Šokio teatras „Airos“). Deja, pati šokėja į Klaipėdą neatvyko.
Auksiniu scenos kryžiumi Baleto srityje buvo papuošta baleto artistė Kristina Gudžiūnaitė už Kitri vaidmenį balete „Don Kichotas“ ir Džuljetos vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Ji prisiminė, kad nominuota šiam apdovanojimui jau buvo du kartus, tačiau trečią kartą pagaliau pavyko jį gauti.
Dirigentas Stasys Domarkas priminė, kad teatralai ne tik tie, kurie vaidina scenoje, bet ir tie, kurie sėdi salėje. Jis pasveikino visus teatralus Teatro dienos proga ir su malonumu užsegė Operos srities Auksinį kryžių operos solistei Eglei Šidlauskaitei už Eboli vaidmenį operoje „Don Karlas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Solistė angliškai padėkojo dviem iškiliems vokiečių menininkams – režisieriui Günteriui Krämeriui ir scenografui bei dramaturgui Herbertui Schäferiui.
Iš karto po to išaiškėjo, kas tas Prizas–siurprizas. Balto kritikų autobusiuko modeliukas buvo įteiktas Auksinių scenos kryžių žiuri komisijos pirmininkei Veronikai Janatjevai.
Geriausia Muzikos spektakliui kūrėja tapo Rita Mačiliūnaitė už muziką spektakliams „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ ir „Kodas: Hamlet“ (Lietuvos rusų dramos teatras). Su ašaromis akyse ji pirmiausia padėkojo savo mamai, kuri visą gyvenimą tikėjo dukra.
Metų Šviesų dailininku / vaizdo projekcijų kūrėju paskelbtas Rimas Sakalauskas už vaizdo projekcijas spektakliams „Apreiškimas Marijai“, „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (Lietuvos rusų dramos teatras). Kadangi pats menininkas šiuo metu išvykęs į Niujorką, apdovanojimą atsiėmė jo brolis Jonas.
Scenografo Auksinis kryžius atiteko Herbertui Schäferiui (Vokietija) už scenografiją Giuseppe Verdi operos „Don Karlas“ pastatymui (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Deja, jis šiuo metu repetuoja Vienos operoje, todėl negalėjo atvykti į uostamiestį.
Beje, laureatą paskelbusi Sofija Kanaverskytė prisipažino, kad ir ji šį vakarą pasijuto esanti ne Klaipėdoje, o Kosmose. Klaipėdos universiteto docentė prisiminė, kad anksčiau Teatro diena buvo daug paprastesnė, o apdovanojimai – tik geriausiems aktoriams ir režisieriams. O dabar – daugybė keistų, nelietuviškai skambančių nominacijų, naujų teatro formų ir apdovanojimų įvairiausiems šokėjams.
Auksinio scenos kryžiaus laureatas, aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas pabrėžė, kad šalta širdimi kurti neįmanoma, nes jei jau nebesijaudini, tai esi miręs. Aktorius prisipažino, kad ir pats labai jaudinasi, nes užmiršo akinius. Tačiau jam nesunkiai pavyko perskaityti žiuri verdiktą.
Dramos aktorės (nepagrindinis vaidmuo) Auksinį kryžių pelnė Karolina Kontenytė už Bertos vaidmenį spektaklyje „Tėvas“ (Klaipėdos dramos teatras). Ji su šypsena prisiminė režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio žodžius, kad jei gaus Auksinį kryžių, tai į teatrą gali negrįžti.
Populiarusis Arūnas Sakalauskas už Kreonto vaidmenį spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ ir Janio vaidmenį spektaklyje „Gyvūnas (Ku kū)“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias Dramos aktorius (nepagrindinis vaidmuo). Padėkojęs už „tą kryželį“ jis labai įtariai nužvelgė jam įteiktą puošnią puokštę ir prisipažino, kad yra alergiškas gėlėms.
Daugeliui nemažas netikėtumas buvo tai, kad geriausios Dramos aktorės (pagrindinis vaidmuo) apdovanojimą pelnė Lietuvos rusų dramos aktorė Jevgenija Gladij už Varvaros Samsikovos vaidmenį spektaklyje „Ledas“.
Tačiau nieko nenustebino, jog geriausiu Dramos aktoriumi (pagrindinis vaidmuo) paskelbtas Darius Meškauskas už Rotmistro Augusto vaidmenį spektaklyje „Tėvas“ (Klaipėdos dramos teatras). Pats menininkas ant scenos nepasirodė, nes šiuo metu yra Taivanyje, kur gastroliuoja su Oskaro Koršunovo teatru ir vaidina pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Hamletas“.
Geriausio Režisieriaus Auksinis kryžius atiteko dar vienam užsieniečiui - Günteriui Krämeriui (Vokietija) už G.Verdi operos „Don Karlas“ režisūrą (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Jo paskelbti ant scenos užlipęs legendinis Klaipėdos aktorius Vytautas Paukštė buvo sutiktas su ilgiausiomis ovacijomis per visą apdovanojimų ceremoniją.
Ovacijų publika nepagailėjo ir pačiam G.Krämeriui, kuris vienintelis iš laureatų išdrįso paminėti šalia teatro vykstančią jaunų teatralų protesto akciją, o už paramą padėkojo Lietuvos operos ir baleto teatro vadovui Gintautui Kėvišui.
Apdovanojimų ceremoniją užbaigė Padėkos premija, kuria šiemet pagerbta lietuvių teatro ir kino legenda – aktorius Regimantas Adomaitis. Premija jam skirta už vaidybos meno įprasminimą įsimintinais vaidmenimis Lietuvos teatre ir kine bei amžininkų pasaulėjautos permąstymą mažosiose literatūros formose.
Opera tapo lyderiu
Gal kiek paradoksalu, bet daugiausia Kultūros ministerijos įsteigtų Auksinių scenos kryžių susižėrė spektaklis, pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kurio vadovą G.Kėvišą pati ministerija ragina palikti postą.
Net trys Auksiniai scenos kryžiai vakar atiteko LNOBT pastatytos G.Verdi operos „Don Karlas“ kūrėjams: režisieriui iš Vokietijos G.Krameriui, vokiečių scenografui H.Schaferiui ir solistei E.Šidlauskaitei, sukūrusiai Eboli vaidmenį.
Po du Auksinius scenos kryžius pelnė keli spektakliai.
Tai – Maros Kimelės „Tėvas“, pastatytas Klaipėdos dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno režisuotas „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“, Lietuvos rusų dramos teatre pastatyti spektakliai „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ ir „Kodas: Hamlet“.
Laiko politine opera
Kaip LNOBT scenoje atsirado būtent tokia G.Verdi „Don Karlo“ interpretacija, sulaukusi Auksinius scenos kryžius skirsčiusios komisijos palankumo?
Pasak režisieriaus G.Kramerio, pagrindinis tikslas buvo įsigilinti į G.Verdi veikalą ir jį apvalyti nuo klišių, lydinčių nuo pat XIX a. Paryžiaus scenos.
Menininko nuomone, „Don Karlas“ yra politinė opera. Tokią ją esą ir kūrė G.Verdi pagal vokiečių poeto Friedricho Schillerio pjesę – visokie buduariniai prancūziški akcentai tėra svetimkūniai šioje didingoje muzikinėje tragedijoje.
Reakcijos – prieštaringos
Žiūrovai ir kritikai šią LNOBT operą sutiko labai skirtingai ir prieštaringai. Vieni ją vadino etapiniu, istoriniu spektakliu Lietuvos teatre, kiti juokavo, kad „atsisakius klišių opera tapo kliša“.
Vilnietiškojo „Don Karlo“ kūrėjai susitelkė į politines operos peripetijas, o ne į uždraustos meilės istoriją XVI amžiaus Ispanijos karališkajame dvare. Pats G.Verdi savo sudėtingame veikale supynė politinį trilerį ir karališkosios šeimos dramos peripetijas.
Įkvėptas roko žvaigždės Davido Bowie makabriškos dainos „Blackstar“ vaizdo klipo, G.Krameris su vokiečių scenografu H.Schaferiu LNOBT sukūrė savo sceninį klipą pagal G.Verdi „Don Karlą“.
Jo įvaizdžiai buvo tokie pat šiurpinantys. Tarkime, tenoras dainavo užsilipęs ant lentutės pora metrų virš scenos, čia pat lyg muliažai kybojo pusnuogiai statistai.
Režisierius nekenčia štampų
Vilnietiškojo „Don Karlo“ ašis buvo pasiaukojimo ir kankinystės tema. Visą pirmąją dalį, kuri sujungė du veiksmus, scenoje ant kuolų nejudėdami sėdėjo lyg nukryžiuotieji šeši myriop pasmerkti eretikai su maišais ant galvų. Tai buvo ne butaforija, bet gyvi žmonės!
Antrojoje dalyje kėdės jau apvirto, aukos iškeliavo (beje, gana komiškai išropojo) anapus, tačiau Inkvizitoriaus reikalavimu buvo prikaltos dvi naujos – Don Karlas ir jo draugas Rodrigas, panūdę kovoti už ispanų pavergtos Flandrijos laisvę.
LNOBT pastatytas įspūdingas „Don Karlas“ įrodė, kad G.Krameris išties nekenčia operos štampų.
Jis ne tik patrumpino G.Verdi veikalą, sukeitė vietomis kai kurias scenas, bet ir pakoregavo siužetą: spektaklyje įsimylėjęs pamotę Ispanijos princas Don Karlas ne savo noru užsidaro vienuolyne, bet yra įkalinamas.
Režisierius pabrėžė jo psichinį pakrikimą, aprengdamas tramdomaisiais marškiniais, versdamas keistai maivytis.
