Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare galų gale sulaukėme spektaklio, sukurto vieno iškiliausių šiuolaikinės choreografijos meistrų M.Bigonzetti.
Dar prieš trylika metų LNOBT ir Vilniaus festivalio vadovai svarstė bendradarbiavimo su šiuo choreografu galimybę – tuomet buvo kalbama apie Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“. Deja, mūsų elitinės kultūros biudžetui greičiausiai nepakako lėšų originaliam M.Bigonzetti kūriniui.
Kaip matyti, nepakanka ir iki šiol. Baletas „La Piaf“ (pas mus – tiesiog „Piaf“) buvo sukurtas 2010 m. Hanoverio valstybinės operos baleto trupei. Balandžio 21 ir 22 dienomis su spektakliu, interpretuojamu mūsų baleto trupės, galėjo susipažinti ir Lietuvos publika.
Klimpo rožių uogienėje
Jausmingas, dramatiškas, rožių žiedlapiuose skendintis spektaklis privertė žiūrovus šiek tiek intelektualiai įsitempti – šifruoti tiesmukų klišių ir abstrakcijų derinį.
Turbūt choreografas būtent to ir siekė – pateikė mūsų teismui tokias banalybes kaip vieniša, kraujo raudonumo rožė scenos centre, ilgas, gan nuobodus vargšės mažos mergaitės vaidybinis etiudas pačioje spektaklio pradžioje, pliušinis meškiukas, su kuriuo miega herojė ir kuris vėliau krinta tiesiog iš dangaus, žaislinis pianinas, klounas... Veiksmas tarsi klimpo rožių uogienėje.
Scenografija – toks mėgstamas M.Bigonzetti juodas kabinetas – taip pat kurį laiką išliko nebyli, paslaptinga.
Ir staiga nuskambėjo Maurice’o Ravelio „Pavana mirusiai infantei“ – scenos paveikslas nušvito, raudonu tuneliu, o gal ir raudonu kilimu į susitikimą su žiūrovais žengė jaunoji Edith.
Asmenybė – prieštaringa
Turbūt nuo minėtos akimirkos prieš mus ir pradėjo skleistis toli gražu ne rožinis šansonų karalienės gyvenimas. M.Bigonzetti subtiliai išdėliojo biografijos detales.
Mes stebėjome, interpretavome, bandėme prisiminti ne tik dainas, bet ir asmenybę.
O prisiminti tikrai buvo ką – labai jau prieštaringa asmenybė buvo toji Edith Piaf. Suluošinta vaikystė, jaunystė gatvėje, gausybė meilužių, narkotikai, alkoholis, neaiškūs santykiai su naciais karo metu ir nuostabios dainos.
Prirašyta biografijų, prikurta filmų ir legendų. Gal todėl M.Bigonzetti mėgstamas triukas – tas pats herojus vis kitoje hipostazėje – šiame balete pasitvirtino su kaupu. Kiekvienas gali atrasti savo E.Piaf. Edith, kurių, anot autorių, yra net dvylika, šoko monologus, duetus, tercetus, kvartetus, susiliejo ir vėl išsiskyrė iš bendros šokėjų masės.
Labiausiai įsiminė Kristina Gudžiūnaitė, Olga Konošenko, Margarita Verigaitė ir Rūta Lataitė.
Rūtos ir Mariaus Miliausko duetą pagal M.Ravelio muziką laikyčiau turbūt viso spektaklio viršūne.
Buvo tikrų perlų
Šiame balete puantų nebuvo ir jų nepritrūko. O dar tas priedainiu skambantis „Toi, toi, toujours toi“ („tu, tu, visada tu“) ir intymus „rembrantiškas“ apšvietimas...
Būtent Carlo Cerri ir Massimo Consoli – šviesų ir dekoracijų dailininkas bei šviesų dizaino bendraautoris – sukūrė tą keistą praeities ir šiandienos jungties atmosferą. Lyg senuose veidrodžiuose atsispindintys jau į nebūtį išėjusiųjų siluetai, šviesos tuneliuose pasirodantys ir išnykstantys paveikslai veikė hipnotizuojamai.
Visas rožinis saldumas palengva apkarto, gausiai krintantys žiedlapiai suspindo netikroje neoninėje šviesoje.
Skambant retokai atliekamai „A Merry Go Round“ melodijai karuselė apsisuko, ratas užsidarė. Baleto artistai vėl grįžo į nebylią, vien rankomis išreiškiamą leksiką – tarsi cerebrinio paralyžiaus sutrauktas judesys paliktų laisvę žiūrovo asmeninei interpretacijai ir artisto improvizacijai.
Šioje vietoje norėtųsi mesti nedidelį akmenį į baleto trupės daržą. Nors artistai akivaizdžiai su malonumu maudėsi M.Bigonzetti choreografijoje, toli gražu ne visi perteikė asmeninį santykį su pasakojama istorija.
Publikos dievinamą populiarųjį „Padam, Padam...“ nerangių atlikėjų kvartetas atvirai sumovė, o „pas de trois“ antroje dalyje pasirodė gana blankiai. Jokia improvizacija čia nekvepėjo. Bet buvo ir tikrų perlų. Be jau anksčiau minėtų meistrų, gyvai ir techniškai išraiškingai trinktelėjo Voicechas Žuromskas.
Sunku buvo nepajusti ir sumaniai sukomponuotos muzikos, akys nepraslydo pro stilingus, nors ir neoriginalius kostiumus (beveik identiški Hanoverio pastatymui), akivaizdi ir autorių pagarba pačios E.Piaf atžvilgiu. Spektaklis sukurtas profesionaliai ir jausmingai. Kaip epitafija.