Jos teatrališka, išraiškinga, humoro pilna vaidyba pavergė daugybę žiūrovų. R. Varnaitė suvaidino Galčichą spektaklyje „Be kaltės kaltieji“, Bebenę „Siuvėjų dienose Silmačiuose“, Magdaleną spektaklyje „Ir ūsai nepadėjo“, Izoldą, Smilgienę „Šventežeryje“, Bekampienę komedijoje „Amerika pirtyje“, Vini spektaklyje „Laimingos dienos“, Uršulę kino filme „Velnio nuotaka“, Tėvą Bartolomėjų „Moljere“, Vienuolę „Mamutų medžioklėje“, Motulę Bejard „Kalėdų vakarienėje“, Beatričę „Meilė, džiazas ir velnias“, Auklę „Antigonė Sibire“, Paulę Šakalytę kino filme „Giminės“, Tetulę kino filme „Grybauskai“, sukūrė daug kitų teatro, kino bei televizijos vaidmenų.
Naujienų agentūra ELTA tikisi, kad į jos klausimus aktorė atsakytų panašiai kaip ir interviu prieš 10 metų. Pateikiame interviu ištraukas.
* * *
Sakoma, kad beveik viskas, prie ko ji prisiliečia, virsta auksu. Išgirdęs gegužės 19 dieną garbingą 80-mečio jubiliejų švęsiančios teatro, kino ir televizijos aktorės Reginos Varnaitės sodrų, su niekuo nesupainiojamą juoką, trumpam pasijutau tarytum patogiai įsitaisęs teatro ložėje.
Šiandien R.Varnaitė gali didžiuotis suvaidinusi kone šimtą pagrindinių vaidmenų įvairiuose spektakliuose ir filmuose – tarp jų ir Davatka Uršulė iš Arūno Žebriūno režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“, Bekampienė iš „Amerikos pirtyje“, Izolda iš „Šventežerio“, panelė Šakalytė iš kadaise kultiniu buvusio serialo „Giminės“. Ne mažiau įsimintina jos vaidinta tetulė prieš kelerius metus rodytame televizijos seriale „Grybauskai“.
Žinoma aktorė prasitarė, kad jai yra tekę vaidinti netgi tokius itin vyriškus personažus kaip Juokdarį ar Kalėdų Senelį.
Tai moteris, kuri, panašu, niekada nesiilsi.
Tai moteris, kuri niekam nieko neprivalo įrodinėti.
Tokia jos pozicija atsispindi ir šiame R.Varnaitės interviu, į kurį keliskart įsiterpė ir duktė Aušra Eidukaitytė.
– Esate tituluojama komedijos karaliene, tad ką Jums apskritai reiškia balandžio 1-oji – Juokų ir apgavysčių diena? – pasiteiravome R.Varnaitės.
– Jei atvirai – man ši diena nieko nereiškia (juokiasi). Daugelį metų yra tekę dalyvauti specialiuose šiai dienai skirtuose renginiuose, tačiau šiemet niekur nedalyvausiu.
– Kaip atsimenate balandžio 1-ąją savo vaikystės metais?
– Deja, tada išvis nebuvo minima balandžio 1-oji. Juk esu gimusi senais smetoniškais laikais, kai buvo įprastos visai kitokios gyvenimiškos vertybės ir linksmybės.
– Dažnai vaidindavote linksmus herojus. O kokia iš tikrųjų esate kasdieniame gyvenime?
– Kartą žymus rašytojas Kazys Saja apie aktorę R.Varnaitę yra sakęs: „Prajuokinti žiūrovą taip, kaip sugeba aktorė Regina Varnaitė, gali tik toks žmogus, kuris sielos gelmėse yra daug iškentęs žmogus“, – į mūsų pokalbį įsiterpė R.Varnaitės duktė Aušra. – Dramaturgas parašė aktorei nemažai vėliau garsiai nuskambėjusių vaidmenų.
– Man pasisekė, nes mano laiku pasitaikė mano charakteriui artimas rašytojas ir režisierius. Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“– ypatingas spektaklis, kurį sukūrė režisierius Jonas Jurašas. Spektaklio premjera įvyko 1968 metų gruodžio 31-ąją.
Pavasarį buvo numatytos gastrolės Vilniuje, tačiau „Mamutų medžioklės“ rodyti tuometinė valdžia neleido, tad žiūrovai traukiniais iš Vilniaus atvažiavo į Kauną. Spektaklį norėję pamatyti žmonės prie bilietų kasų stovėjo per naktį. Ažiotažas kilo dėl to, jog jame buvo ironiškai pavaizduota tuometinė santvarka.
Žiūrovų susidomėjimas išgąsdino ir valdžią Maskvoje. Mūsų teatro direktorius Romualdas Tumpa sulaukė skambučio iš Maskvos, kad artėjant Vladimiro Lenino gimimo 100-osioms metinėms šio spektaklio geriau nerodyti.
Bet tai buvo tik pretekstas atšaukti spektaklį, nes ir praėjus tiems sovietinio vado pagerbimo minėjimams spektaklio neleido rodyti. Aš paklausiau režisieriaus J. Jurašo, kas nutiks jei šis spektaklis bus uždraustas, o jis man atsakė: „Svarbu, kad mes įmesime akmenį į stovinčią balą. Vis tiek bangos bus...“. Manau, kad šis spektaklis išties prisidėjo prie Lietuvos atgimimo.
– O kurie vaidmenys Jums labiausiai įsiminė?
– Man ypač artimas buvo Izoldos vaidmuo režisieriaus J. Jurašo pastatytame K. Sajos „Šventežeryje“. Tai ir komiškas, ir tragiškas personažas. Be to, tai buvo didesnės apimties medžiaga, kur galėjau daugiau pasireikšti. Šiaip visus vaidmenis aš myliu – juk negali jų nemylėti, kai visus juos sukuri iš visos širdies.
Būtent dėl to ir esu dėkinga broliui, kad jo dėka ir suradau savo gyvenimo pašaukimą.
– Kaip ir daugelis aktorių Jūs bendradarbiaujate su televizija...
– Per Baltijos televiziją rodoma laida „Šalia kelio...“, kur aš vaidinu Bobą. Kadaise teko filmuotis ir „Dviračio žyniose“ bei „Dviratiškėse“, šiltai prisimenu darbą seriale „Grybauskai“. Tačiau televizijoje – sezoninis darbas, vienos laidos keičia kitas.
– Ko gero, kiekvienas didysis Lietuvos menininkas norėtų nors kartą su Jumis padirbėti, tad kaip jaučiatės tiek metų praleidusi scenoje?
– Ar Jums patinka gyventi Kaune?
– Gimiau Ukmergėje. Užaugau tenai ir baigiau Ukmergės gimnaziją. Į Kauną atvažiavau tik pradėjusi lankyti dramos studiją. Šiandien jau esu pripratusi prie Kauno. Negaliu sakyti, kad jis yra blogesnis ar geresnis. Juk kai kurie žmonės gyvena ne tik ištaiginguose rūmuose, bet ir vagonėlyje, palapinėje, miške ar statinėje – ir atrodo, kad jie patenkinti gyvenimu. Manau, kad reikia mokėti priimti tai, ką tau Dievas duoda.
– Bet jaunimui šiais laikais sunku prisitaikyti prie paprasto gyvenimo – jie iškart geidžia prabangių automobilių ir modernių namų.
– O kas jau čia visai neapsikenčia – išvažiuoja iš Lietuvos. Didelę įtaką žmonėms padarė tai, kad šitiek amžių dar nuo carinių laikų gyvenome prispausti. Juk esame tarp kelių didelių kaimynų. Neretai mus gąsdina ir vieni, ir kiti. Štai kokie laikai atėjo – kadaise aš mokiausi Maskvoje, o šiandien mano anūkas mokslus kremta Drezdene. Jis rusiškai blogiau kalba nei angliškai, o aš angliškai išvis nemoku.
– Ar mes, santūrūs lietuviai, suprantame lietuvių aktorių humorą?
– Na, iš manęs juokiasi – ką aš žinau (juokiasi). Viens juokiasi, o kits – nesijuokia. Nežinau, ar sugebu visiems patikti. Juk kitam išvis nors kuolą ant galvos tašyk... O kaip tu pats spręstum tokią dilemą? Kartais mes, aktoriai, galvojame, jog labai gerai padarėme, o kažkodėl žmonės nesijuokia.
Mūsų, menininkų, darbas nėra lengvas. Sunku ne tik suvaidinti, bet ir scenaristams parašyti tuos mūsų komiškus vaidmenis. Per porą valandų reikia viską suspėti nufilmuoti. Vieną dieną filmuojame ir skubame, nes jau vakare reikia rodyti. Tokie dalykai: tempas, skubėjimas, neturėjimas laiko pasiruošti – žmones sąlygoja, tuomet kartais ir išeina: „Kaip padariau, taip ir bus gerai“.
