Iš Kapulečių ir Montekių pavardžių operos pavadinime publika akimirksniu nusprendžia, jog scenoje jų lauks dar viena Williamo Shakespeare‘o aprašytos Romeo ir Džuljetos istorijos versija. Tačiau, pasak premjeros režisieriaus prancūzo Vincento Boussard‘o, toks standartinis mąstymas nėra teisingas, nes nei kompozitorius Vincenzo Bellini (1801-1835), nei jo libretistas Felice Romani (1788-1865) nebuvo skaitę W.Shakespeare‘o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“. Tiesiog ir didysis dramaturgas, ir operos libretistas kurdami rėmėsi ta pačia renesanso legenda, kiekvienas savaip ją interpretuodami.
„Tad primygtinai lyginti operos ir tragedijos siužetų neverta, mat draminiai taškai juose sudėlioti vadovaujantis skirtingų scenos žanrų logika. Operos personažus V.Bellini muzika laiko nuolatinėje įtampoje, tarsi akrobatus ant lyno. Tai Romeo ir Džuljetos istorijai suteikia išskirtinio virpėjimo, atspindinčio trapią jaunuolių sielos ir proto pusiausvyrą. Mano galva, šis virpėjimas ir yra bel canto esmė“, – teigia režisierius Vincent‘as Boussard‘as.
Dirigentas ir pastatymo muzikos vadovas Sesto Quatrini primena, kad bel canto repertuarui itin svarbus vokalas. Todėl pradėdamas repeticijas italas į Vilnių pakvietė ir savo tautietę, patyrusią vokalo konsultantę Carmen Santoro, kurią drįstų vadinti tikra bel canto muzikos enciklopedija. C.Santoro konsultuoja operos žvaigždes visame pasaulyje, ir lietuviams, rengusiems „Kapulečių ir Montekių“ partijas pirmą kartą, jos pamokos buvo itin vertingos.
Solistė Eglė Šidlauskaitė tvirtina, kad bel canto operoje jaučiasi tarsi po ilgų kelionių po kitus muzikos stilius sugrįžusi namo. Tačiau jos vaidinamas Romeo anaiptol nėra romantiškas jaunuolis, giedantis serenadas po mylimosios balkonu. Jis vyriškai konkretus: siekia Džuljetą iš šeimos išvogti, ragindamas merginą bėgti. O štai mylimoji dvejoja, jausdama pareigą savo senstantiems tėvams.
„Operoje nėra akcentuojamas konkretus veikėjų amžius. Tiesiog tai pirmoji meilė, kuri, sukeldama sielos ir proto sumaištį, kiekvieną aplanko skirtingu metu. Tą pirmąjį kartą nežinai kaip elgtis – ar taip, kaip tave mokė, ar kaip diktuoja širdis. Visgi operoje, skirtingai nei dramoje, daugiau dėmesio skiriama besivaidijančių šeimų dvikovai, o ne įsimylėjėlių porai“, – pasakoja Džuljetos partiją dainuojanti Viktorija Miškūnaitė.
Jai pirmą kartą tenka scenoje atlikti meilės duetus kartu su mylimojo vaidmenį kuriančia kolege. Tradicija operose moterims skirti jaunuolių vaidmenis atkeliavo dar iš aštuonioliktojo amžiaus. V.Bellini ją naudojo vienas iš paskutiniųjų, nes 1830-aisiais, kai buvo sukurti „Kapulečiai ir Montekiai“, tradicija jau buvo benunykstanti.
Tais laikais kompozitoriai operų partijas rašydavo konkretiems solistams. Taip susiklostė, kad Venecijoje, kurioje tuo metu dirbo V.Bellini, buvo puikus mecosopranas, tad autoriui nekilo abejonių, kas turėtų atlikti Romeo partiją. O štai bosas buvo prastas, tad V.Bellini savo operoje jam nepaskyrė nė vienos arijos.
Dėl tos pačios priežasties „Kapulečių ir Montekių“, kaip ir kitų bel canto operų, partitūros keliaudamos per teatrus patirdavo nemažai pokyčių: kiekviena trupė jas prisitaikydavo sau. Vilniuje girdėsime autentišką V.Bellini sukurtos operos pirmąją versiją be kupiūrų.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]