Birželio 15 d. šis fortepijono aristokratu tituluojamas pianistas surengs rečitalį Nacionalinėje filharmonijoje.
Tarp pomėgių – ir akvarelių liejimas
Į namus R.Buchbinderis retai įsileidžia žurnalistus, o jeigu taip nutinka, kviečia pasivaikščioti savo sodo labirintais, vingiuojančiais tarp vynuogynų ir Vienos priemiesčio kalvų.
Jo svečius paprastai pasitinka pudelis Fredis. Pianisto namų sienas puošia senų filmų plakatai, tarp jų - impozantiškas pianisto veidas. Akį traukia ir paties R.Buchbinderio akvarelės, vaizduojančios švelnių spalvų peizažus ir plunksninių debesų vilnis.
Dar vienas pianisto pomėgis – senų partitūrų kolekcionavimas. „Tik pradėjęs kaupti natas supratau, kad mane labiausiai išlaisvina žinios“, – atviravo šiemet 70-metį švenčiantis pianistas ir pridūrė: „Iš jų matyti, kad Beethoveno laikais muzikai jautėsi laisvesni negu mes dabar“.
R. Buchbinderis nemažai dėmesio skyrė autentiškumui muzikoje, tai įrodo jo istorinių instrumentų kolekcija. Joje puikuojasi ir W. A. Mozarto fortepijonas. Iki šiol pianistas ypač vertina tikslumą, yra išrankus natų leidiniams, stiliui ir smulkiausiems niuansams, kurie gali trikdyti klausytojus.
Drebino barus improvizacijomis
R.Buchbinderis gimė Čekijoje, tačiau mokėsi ir didžiąją laiko dalį gyvena Vienoje. Šio miesto muzika tapo jo kūrybinės veiklos šerdimi.
Keturių asmenų šeima gyveno nedideliame dviejų kambarių bute. „Nežinau kodėl, bet namuose buvo pianinas. Ant jo - radijas. Abu mane traukė kaip magnetas. Bandžiau groti tai, ką girdėjau per radiją“, – prisiminė pianistas.
Būdamas penkerių, jis pateko į Vienos muzikos akademiją, vienuolikos buvo priimtas į Bruno Seidlhoferio klasę kartu su Nelsonu Freire‘u ir Martha Argerich. Trylikos jau drebino Vienos barus savo improvizacijomis ir populiarių melodijų interpretacijomis. Iki šiol jo automobilyje skamba Franko Sinatros balsas.
Vienos klasiko muzika - kraujyje
Pianisto pasakojimai apie jaunystės laikų Vieną dvelkia ilgesiu. Ką reiškia būti menininku čia šiandien?
R.Buchbinderis prisiminė pirmąjį L.van Beethoveno ciklo atlikimą. Tą vakarą stabtelėjęs prie raudono šviesoforo šalia Vienos „Konzerthaus“, jis atsitiktinai memorialinėje lentelėje perskaitė: šiuose rūmuose Beethovenas sukūrė sonatas fortepijonui. Koncerto ir lentelės nurodyta data sutapo.
„Nuotaika buvo ypatinga, negaliu jos paaiškinti. Gal nė nereikia. Viena neabejotina – ši muzika glūdi mano kraujyje.“
R. Buchbinderio žmona irgi pianistė. Tiesa, ji neprisilietė prie instrumento nuo konservatorijos laikų, kai ir susipažino su būsimu vyru. Nuo tada praėjo penkiasdešimt metų.
Anot jos, namuose pakanka vieno pianisto. Vienoje kalbama, kad ponia gamina taip pat virtuoziškai, kaip R. Buchbinderis skambina fortepijonu.
Parengė Julius Grickevičius