„Langoleno festivalio publika, pašokusi ant kojų, pratrūko audringomis ovacijomis po žadą atimančio „Toskos“ spektaklio. Jis suvedė tris ryškiausius operos talentus. Brynas Terfelis, Kristynė Opolais ir Kristianas Benediktas tiesiog įelektrino atmosferą!“ – rašė britų žiniasklaida po svarbiausio Langoleno tarptautinio festivalio projekto.
Kristianu Benediktu prisistatantis 44 metų tenoras V.Vyšniauskas gastroliuoja nuolat, bet nedažnai atsiduria tarp tokių scenos grandų. B.Terfelis – ryškiausias mūsų dienų Skarpija, o latvė K.Opolais, Langolene įkūnijusi Toską, vadinama ne tik šio, bet ir kito dešimtmečių Giacomo Puccini sopranu. Abu šie solistai Velse pirmą kartą susitiko „Toskoje“ ir netrukus vėl dainuos šioje operoje svarbiausiose pasaulio scenose.
Lietuvis korifėjų kompanijoje jautėsi kuo puikiausiai. Įtakingi kritikai negailėjo pagyrų ir jam. „Benediktas sukūrė patrauklų, kiek apibendrintą Kavaradosio paveikslą. Klausytis jo atliekamų garsiųjų arijų buvo tikras malonumas“, – rašė portalas „Bachtrack“.
Tiesa, Vaidas bent kol kas nedainuos Kavaradosio Amerikoje, tačiau jis jau pakviestas į Niujorko „Metropolitan Opera“ atlikti Samsono vaidmens. Solistas pasidalijo su „Lietuvos rytu“ naujienomis.
– Kaip patekote į tokių ryškių žvaigždžių ansamblį? – paklausiau V.Vyšniausko.
– Mane festivaliui pasiūlė B.Terfelis. Jis kilęs iš Velso, ten yra tiesiog dievinamas, todėl gali pats rinktis, su kuo dainuoti. Jis pasikvietė mus su K.Opolais.
Susipažinome su B.Terfeliu Paryžiuje, kai ten dainavau „Samsone ir Daliloje“. Tada Paryžiaus operos vadovas man buvo pasiūlęs pabūti ir Marcelo Alvarezo dubleriu „Toskoje“, o Skarpiją visuose „Toskos“ spektakliuose dainavo Brynas.
Norėjau su juo padirbėti – niekada nepraleidžiu progos gauti patarimų iš vyresniųjų kolegų. Bet jis pasakė, kad neturi ko mane mokyti. Atrodo, liko patenkintas mano dainavimu ir dabar.
Prisiminimai iš Langoleno fantastiški! Festivalis šiemet minėjo 70-metį. Jame yra dainavusios visos ryškiausios operos žvaigždės, tarp jų – Luciano Pavarotti, Placido Domingo, Jose Carrerasas. P.Domingo šiemet pasveikino festivalį jubiliejaus proga – būtent čia kadaise įvyko jo debiutas Didžiojoje Britanijoje.
– Esate dainavęs su daugeliu garsenybių. Ar jūsų bendravimas visada apsiriboja tik profesiniais interesais?
– Ne, pavyzdžiui, ne kartą su žmona svečiavomės pas latvių tenorą Aleksandrą Antonenką Rygoje. Mūsų keliai susikerta ypač dažnai: abu rengėme Paryžiuje Samsoną, perėmiau jo „Otelo“ spektaklius Savonlinos festivalyje ir pakeičiau jį bei jo dublerį Vienos operoje.
Londono „Covent Garden“ teatre debiutavau, kai jis negalėjo dainuoti „Pajacuose“, ne kartą gelbėjau Aleksandrą ir Latvijoje. Ir jis, ir jo agentė paskambina man, kai reikia pagalbos.
O po Velso dainavau koncerte Minske taip pat iš dalies dėl to, kad ten susitikome su mano ir žmonos bičiule tapusia operos soliste Oksana Volkova. Ji dainuoja Milano „La Scala“, „Covent Garden“, „Metropolitan Opera“ teatruose, o prieš porą metų Pekine buvo mano partnerė „Samsone ir Daliloje“. Taip ir susipažinome, nuo tada bendraujame šeimomis.
Aš dažnai derinu darbą su malonumais. Štai dabar keliausime su šeima į Italiją, kur rengsiu Radameso partiją su savo mokytoju, žymiu italų tenoru Gianfranco Cecchele. Jis dainavo Radamesą 444 kartus, o aš debiutuosiu „Aidoje“ kitą sezoną Estijoje. Dvi savaitės prie Venecijos man bus kartu darbas ir poilsis.
– Garsiausias jūsų vaidmuo Otelas ima trauktis iš akiračio?
– Su Otelu negali varžytis joks kitas vaidmuo nei vokalo, nei dramaturgijos ar populiarumo atžvilgiu. Kai pailsiu nuo šio vaidmens, jis tampa tik dar sodresnis. Rudenį turėčiau dainuoti Otelą Meksikoje.
Turbūt šis vaidmuo man padėjo patekti ir į „Metropolitan Opera“ akiratį. 2019 metais esu pakviestas ten dainuoti Samsono. Monrealyje mano Otelo klausėsi šio teatro generalinis vadybininkas Peteris Gelbas, kai spektaklį dirigavo jo žmona. „Metropolitan Opera“ atstovas buvo ir mano spektaklyje Stokholme.
– Turbūt iš dainavimo galima susikrauti nemenką kapitalą?
– Nebent iš komercinių pasirodymų, jei esi pasaulinė žvaigždė. Tokius artistus kviečiasi į savo renginius turtingi koncernai, jiems siūlosi įvairūs rėmėjai. Pavyzdžiui, rusų sopranas Ana Netrebko ir jos vyras Jusifas Eivazovas kasdien feisbuke rodosi vis naujais apdarais. Manau, jų populiarumu naudojasi drabužių firmos, kurias jie reklamuoja.
Iš operos spektaklių vargiai susikrausi turtų, nes didelę dalį honoraro suvalgo mokesčiai, iš jų turi susimokėti už keliones, viešbučius, pragyvenimą.
Turiu draugą baritoną Novosibirsko operoje, kuris atsisako dirbti užsienyje, nors jam siūlo. Anot jo, labiau apsimoka likti namie. Taigi mūsų honorarai nėra stebuklingi. Nebadaujame, bet ir negalime sau leisti visko, ko užsimanome.
Merūnas Vitulskis kažkada leptelėjo, kad už vieną honorarą gali nusipirkti butą Vilniaus senamiestyje. Absurdas. Mes su šeima kol kas negalvojame apie savo nekilnojamąjį turtą. Gyvename mano motinos name, kurį ji išpirkinėja. Ji pati gyvena Kanadoje su mano broliu.
– Žodžiu, gyvenimas ir scenos pažiboms – nesibaigianti kova dėl gardesnio kąsnio?
– Gyvenimas – tai didelė Dievo malonė. Visi trokštame komforto, įdomybių ir pramogų, bet atėjus brandai supranti, kad ir kiti potyriai, netgi negatyvūs išgyvenimai turi prasmę. Kaip sakė Ekleziastas, yra laikas džiaugtis ir laikas liūdėti, laikas mėtyti ir surinkti akmenis. Amžinybės perspektyvoje viskas įgyja prasmę.
Kasdien įvyksta nuostabių dalykų. Štai neseniai atradau savo naują pašaukimą. Sofijoje manęs paprašė vesti meistriškumo kursus jauniems tenorams – pajutau, kiek daug galiu jiems papasakoti, nes dainavimas – tai ne tik vokalinė technika ir aukštos gaidos. Jis apima daugybę dalykų – psichologiją, pasaulėžiūrą, tikėjimą.
Kartą bendraudami su Olga Borodina išsikalbėjome apie Dmitrijų Chvorostovskį, artimą jos bičiulį. Buvau sukrėstas, kai Olga prasitarė nenustebusi dėl Dimos ligos. Pasirodo, jis buvo išsižadėjęs tikėjimo ir viešai apie tai kalbėjo, nors kažkada krikštijo vieną jos vaikų.
Kiekvienam dainininkui reikia dvasinės atramos, – dėl to vieni vaikšto pas išmintingas močiutes, kiti – pas burtininkes, užsiima joga. Gyvenimas nėra tik tai, ką matome plika akimi.
Talentas žiba įvairiuose pasaulio kraštuose
V.Vyšniauskas šiandien vadinamas vienu ryškiausių tarptautiniuose vandenyse Otelo atlikėjų. Jis įkūnijo pavydųjį maurą jau arti 100 spektaklių Vienos valstybinėje operoje, keliuose Italijos ir Rusijos teatruose, Vokietijos, Šveicarijos, Švedijos, Čilės scenose, Kanadoje, Libane, Savonlinos operos festivalyje Suomijoje.
Tenoras vis labiau įsitvirtina ir Samsono vaidmeniu C.Saint-Saenso operoje „Samsonas ir Dalila“. Pirmąkart jis padainavo šią partiją operos koncertinėje versijoje Sankt Peterburgo Marijos teatre greta rusų primadonos O.Borodinos diriguojant V.Gergijevui. Vėliau tas pats veikalas trijulę suvedė Velykų ir Baltųjų naktų festivaliuose Maskvoje.
V.Vyšniausko Samsono klausėsi Pekino nacionalinio scenos menų centro publika – lietuvis dalijosi spektaklius su garsiu argentiniečių tenoru J.Cura, vėliau dainavo toje pačioje operos versijoje Turino teatre Italijoje. 2019 m. jo laukia Samsonas Niujorko „Metropolitan Opera“.
